fbpx

Julija Goyd. Išrengtas nuogumas

Enrika Striogaitė

Juliją Goyd, jau dešimt metų Berlyne gyvenančią fotografę, pasaulis yra pripažinęs – jos darbai pateko į garsią meno istoriko ir leidėjo Peterio Weiermairo nuogo kūno fotografijos tarptautinę antologiją „The Naked & The Nude“ („Nuogieji ir nuogumas“, 2013), kurioje pristatomi tarptautinę šlovę pelnę fotografai. Tačiau, nors ir išgarsėjusi svetur, J. Goyd teigia esanti lietuvė, net jei jos šeimos šaknys ir siekia gerokai plačiau.

Goyd, akivaizdu, nėra lietuviška pavardė, ji priklauso Julijos seneliams, kurie dar prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno Lenkijos teritorijoje. Po karo šeima buvo ištremta į Kazachstaną, o po tremties įsikūrė Lietuvoje. Pati fotografė gimusi Vilniuje.

Tačiau klausimas „kas esi?“, savotiškas tapatybės iš(si)grynimas, yra bene svarbiausias motyvas Julijos fotografijose – ir griežtai minimalistinėse (serijos „The elegant still“, „Emates“, „Figures“), ir sodriai butaforinėse (serija „Themselves“), ir ryškiai kinematografinėse (magiško realizmo serija „Dreamscapes“ – tarsi kino filmų stop kadrai).

Taip pat akivaizdu, jog J. Goyd ypač svarbus, gal net svarbiausias yra erotiškumas (fotografijų, meno apskritai, gyvenimo). Tačiau erotiškumo ir pornografijos ar banalybės ribos – ypač plonos, jis suprantamas labai plačiai ir, tuo pat metu, itin siaurai: mes jį akimirksniu atpažįstame, pajaučiame. Todėl apgauti, gudrauti ar žongliruoti erotiškumo korta beveik neįmanoma, tai gana greitai demaskuojama, o sufalsifikuotas erotiškumas – ypač nemalonus. Tikrumas čia būtinas. Kodėl pornografija nėra erotiška? Nes ji – gryna prekė, neturinti jokios paslapties, gylio. Prancūzų kultūros teoretikas Roland’as Barthesas pasakytų, jog pornografijoje nėra jokio punctum – intuityviai nujaučiamos reikšmės. Tačiau J. Goyd sugeba ją padaryti erotiška: iš pornografinių tinklalapių pasirinkdama nuotraukas, fotomenininkė jas perdirba, atimdama galimybę iš mūsų pamatyti visą kūną, iškadruodama tik krūtų spenelius. Paradoksas, bet pornografinio atvaizdo dalis virsta erotika, gundančiu žvilgsniu ar netikėta užuomina į kažką gilesnio.

Bene iškalbingiausias Julijos fotografijose – žmogaus kūnas, ir nors apranga dažnai perduoda daugiau informacijos nei nepridengta oda, menininkei pavyksta žmogų „išrengti“ taip, jog kūno paviršius nebėra galutinis tikslas, o tolimesnės kelionės nuoroda. Tačiau ne mažiau svarbi tema yra ir pats nuogumas. Regis, mums reikia nuolat priminti, kad iš esmės esame nuogi ir visoms savo dvasinėms bei intelektualinėms klajonėms turime pasirinkti būtent šį atskaitos tašką.

Siurrealistinėje serijoje „Themselves“ – nemažai šiurpą keliančių atvaizdų, jie persmelkti apokaliptinės baimės, ir, tuo pat metu, humoro, kuriuos pasitelkus kalbama apie rimtus dalykus. Nuogumas čia suvokiamas kaip visiškas atvirumas sau ir pasauliui. Taip pat ir mirčiai. Beje, šioje serijoje beveik nėra erotikos. Nepridengtas žmogaus kūnas pats savaime nėra erotiškas (veikiausiai dėl to, kad tikrai nuogas žmogus būna tik gimdamas ir mirdamas, o visais kitais atvejais – net užsiimant seksu – nuogumas tik simuliuojamas). Iš tiesų nuogi mes esame vienui vieni, antraip įsitraukiame į įvairius paslapties / atvirumo žaidimus. Jie skirti kitiems.

Tai sudėtingos, nevienareikšmiškos temos. Todėl, pasak Julijos, jos darbų žiūrovas yra laisvas rinktis, ką pamatyti nuotraukose, viešai apie tai kalbėti ar tylėti.

2018-01-22
Tags: