Karolio Strautnieko iliustracija
Saulius Keturakis

Fantomas, masinės literatūros genijus

Vietoje varpo šerdies žemyn galva pakabintas žmogus, varpas siūbuoja, skamba, ant praeivių ima lyti kraujo lietus, sumišęs su iš kišenių byrančiais briliantais. Arba: po miestą be tikslo juda karieta, vežikas sustingusiomis akimis abejingai stebi gatvės šurmulį – jis negyvas. Arba dar: keistais vardais pasivadinusių plėšikų gauja (Gražuoliukas, Buivolo akis ir Dujų vamzdis) autobusu taranuoja banką, pramuša sieną, visur pažyra pinigai, vėjas juos sūkuriais nešioja po miestą.

Tai – tik keletas scenų iš XX a. pr. Prancūzijoje leistos 32 romanų serijos apie Fantomą, virtusios vienu įdomiausių moderniųjų laikų literatūrinių projektų, kuriame susipynė daug industrinio amžiaus kultūrinių naujovių. Gero rašytojo požymis čia buvo gebėjimas kurti ne įkvėptam mūzų, bet pagal verslo plano reikalavimus: knygos įdomumą dažnai nulemdavo kainodara, o pagal romanus statomi kino filmai užtikrino pasaulinę sklaidą, neribojamą kalbų skirtumų.

Viskas prasidėjo, kai Arthème’as Fayard’as II 1894 m. paveldėjo Paryžiuje įsikūrusią leidyklą „Fayard“ ir nusprendė, jog leidyba galėtų būti didžiulius pinigus atnešantis verslas. Jis – vienas pirmųjų, supratusių, kad skaitymas nebėra vien tik pasiturinčiųjų laisvalaikio pomėgis, knyga gali domėtis net visiški vargšai. Todėl tereikia sugalvoti tokį verslo modelį, kuris knygas padarytų prieinamas absoliučiai visiems, rasti būdą nuolat žadinti jų smalsumą bei rašytojus, kursiančius tarsi prie fabriko konvejerio.

Pirmiausia A. Fayard’as sugalvojo „Šiuolaikinės bibliotekos“ (Modern bibliothèque) seriją, kurios leidinys kainavo tik 95 santimus. Palyginimui, knygos kainos vidurkis tuo metu buvo 3,5 franko. Projektas sulaukė sėkmės – tiražai didžiuliai, spėjimas, jog skaitymas yra virtęs masine pramoga, pasiteisino, tad 1905 m. jis pradėjo kitą seriją, pavadintą „Populiariosios knygos“ (Le Livre Populaire). Pastebėję veiksmingą verslo modelį, į pigių, bet pasirodančių milžiniškais tiražais knygų rinką įsijungė ir kiti leidėjai. Konkurencinėje kovoje A. Fayard’as atsakė neregėtai maža šioje serijoje leidžiamos knygos kaina (65 santimai; tuo metu už tiek savaitę buvo galima pirkti laikraštį), spalvotais viršeliais bei pažadais, kad joje bus skelbiami žymiausi laikmečio prozininkai. Nepaisant spalvingos reklamos, leidinių poligrafijos kokybė buvo tokia prasta, jog vėliau A. Fayard’as kaltintas sugadinęs visai kartai akis. Kaip bebūtų, tokia kainodara pasiteisino – knygos išties tapo prieinamos beveik kiekvienam.

Iš pradžių didžiąją „Populiariųjų knygų“ serijoje spausdintų kūrinių dalį sudarė dar XIX a. rašytos detektyvinės istorijos. Literatūrinėje šių tekstų vaizduotėje Paryžius užtvindytas apsišaukėliais kunigaikščiais bei žudikais iš Indijos, prieš kuriuos policija buvo bejėgė. Į kovą už gėrį stojo tokie personažai kaip prancūzų rašytojo Ponsono du Terrailio pusiau detektyvas, pusiau nusikaltėlis Rokambolė, neįtikėtinais žygiais kovojęs su neišsenkančiais bei vienas už kitą baisesniais nusikaltimais. Detektyviniuose romanuose susiformavo specifinė pasakojimo forma, kai skaitytojas puikiai žinojo, kas toliau nutiks, vienintelė intriga buvo detalės. Toks žinomumo ir naujumo mišinys – XIX a. detektyvinės prozos populiarumo receptas. Dar viena šios prozos ypatybė – įvairios klaidos, atsiradusios dėl skubėjimo. P. du Terrailis paprastai neturėdavo laiko skaityti, ką parašęs, todėl literatūros kritika dažnai skelbė jo tekstuose likusių keistų frazių rinkinius. Viena dažniausiai cituojamų: „Viena ranka jis siekė durklo, o kita pasakė.“

Tačiau senų kūrinių perspausdinimas A. Fayard’o netenkino ir jis 1910 m. dviem žinomiems automobilių lenktynių organizatoriams bei rašytojams Pierre’ui Souvestre’ui su Marceliu Allainu pasiūlė sukurti naują detektyvinių romanų seriją. P. Souvestre’as ir M. Allainas buvo kūrybinė pora, jau nuo 1909 m. eksperimentavusi, rašydama naujoviškomis temomis. Pirmiausia jie sugalvojo „sportinį detektyvinį romaną“, kuriame svarbiausia automobiliai, greitis bei nusikaltimai. Kitas jų bendras romanas – „teatrinis detektyvinis“, jame teatro kolektyvą šiurpina nusikaltimai, vykstantys scenos užkulisiuose. Šie kūriniai pasisekimo neturėjo, tačiau juos pastebėjęs „Fayard“ leidyklos savininkas autoriams pasiūlė kontraktą: du metus parašyti po detektyvinį romaną kas mėnesį. Išlikę liudijimai apie tolimesnes derybas puikiai atspindi laikmečio dvasią – skubėjo visi, niekas neturėjo jokių skrupulų bei negailestingai kopijavo viską, kas galėjo praversti naujam leidybiniam projektui. Rašytojų komanda su pasiūlymu sutiko ir čia pat pristatė pagrindinį serijos personažą Fantômus, kurį sugalvojo bevažiuodami pokalbio pas leidėją. Tai tiesiog lotynizuotas fantôme, prancūzų kalbos žodis, reiškiantis šmėklą. Tačiau A. Fayard’as gerai nenugirdo ir ant knygos viršelio vėliau atsirado Fantômas. Kurdamas Fantomo romanų serijos plakatą bei pirmojo iš jų viršelį, leidėjas nukopijavo tuo metu labai populiarių rožinių piliulių (Pilules Pink) – vaisto, turinčio padėti nuo streso, susierzinimo – reklamą. Paryžiaus fone žingsniuojantis milžiniškas, elegantiškai apsirengęs vyras su kauke buvo kiek modifikuotas – vietoje piliulių rankose nupieštas durklas. Ir, nors iš pradžių tartasi dėl dvejų metų kontrakto, galutinėje versijoje staiga atsirado treji. Kontrakto finansinės sąlygos: kiekvienas rašytojas už romaną gaudavo 2000 frankų, jei pardavimai viršydavo 50 000, už kiekvieną egzempliorių papildomai uždirbdavo 5 santimus. Paskaičiuota, kad šio sandorio vertė šiandien – apie 55 000 eurų kiekvienam per mėnesį. Tokių sąlygų fone visi nesklandumai atrodė nereikšmingi ir 1911 m. vasarį išleistas pirmasis serijos romanas.

Galima pagalvoti, jog A. Fayard’o sumanymas – visiška avantiūra, tačiau iš tiesų projektas gerai apgalvotas. Dar iki pasirodant pasakojimui apie Fantomą buvo aišku, kad rinkai reikia panašių herojų – 1907 m. Maurice’o Leblanco trumpų istorijų rinkinys apie džentelmeną plėšiką Arseną Lupeną pritraukė didžiulį susidomėjimą, o 1909 m. išleidus Léono Sazie pasakojimų ciklą apie vagį ir žudiką Zigomarą, kaskart sėkmingai išsisukantį nuo policijos, skaitytojus apėmė tikra smalsumo karštinė. „Pathé“ kino studija 1910-aisiais šias istorijas nusprendė nedelsdama ekranizuoti. Taip pat milžiniško auditorijos dėmesio sulaukė specialūs savaitraščiai, spausdinę pasakojimus apie Niką Karterį ir Natą Pinkertoną, amerikiečių detektyvus. Paprastai rašyta iš pirmo asmens perspektyvos, didžiausias dėmesys skirtas nusikaltimų detalėms, o ne jų išaiškinimui ar bausmei. Įdomi situacija susiklostė pasakojimų apie Niką Karterį cikle. Kadangi istorijų vienas rašytojas kurti nebespėjo, pasitelkta komanda, kuri nesugebėjo susitarti, ką kada įžymusis detektyvas veikia. Taip tame pačiame pasakojime viskas galėjo prasidėti kaip žmogžudystė, tačiau po kelių puslapių skaitytojas atsidurdavo kad ir milžiniško brilianto vagystės istorijoje. Kai seriją buvo nuspręsta nutraukti ir Nikas Karteris turėjo žūti, vienoje to paties teksto vietoje detektyvas mirė nuo ligos, kitoje – nusižudė, o dar toliau – mirė nuo senatvės.

Žymos: