Justinos Norkutės-Širin iliustracija
Kirill Kobrin

Britų knygos. Kaip mirė Londono rūkas

Į Holmsą buvo baisu pažiūrėti. Blyškioje migloto lapkričio šviesoje jo miegamasis atrodė niūrus, tačiau labiausiai mane graudino sulysęs, išsekęs veidas pagalvių fone.

Šerlokas Holmsas merdi mieste, skendinčiame garsiajame rūke*, nuo gydytojams nežinomo tropinio užkrato. Taip prasideda Arthuro Conano Doyle’io apsakymas „Šerlokas Holmsas miršta“.

Ačiū Dievui, siaubingą egzotišką ligą seklys tiktai simuliuoja, kad išaiškintų vieną iš piktadarių. Tačiau svarbiausia – ne siužetas, o atmosfera, pažįstama iš daugybės Conano Doyle’io apsakymų, o iki tol – iš Dickenso, Thackeray’iaus, dar vėliau – Henry’io Jameso ir kitų.

Kai veiksmas vyksta Londone, jo gatvės skendi lemtingame rūke, kuriame piktadario neatskirsi nuo šventeivos, nusikaltėlio – nuo seklio ir kur kiekvienas gyvena savo slaptą gyvenimą. Tuo ir garsus Londonas.

Šią tezę galėtų patvirtinti labai skirtingi žmonės, tarkime, Edgaras Allanas Poe bei Aleksandras Gercenas, praleidę čia ilgus metus. Dar ir šiandien gyva samprata, jog sakydami „Londonas“ mes turime galvoje rūką – ir atvirkščiai. Kaip viename sovietinių filmų dainavo pigus kupletų atlikėjas: „Maskvoj saulutė šviečia, o Londone – rūkai.“

Tačiau štai kas svarbu: šių dienų Londone rūko beveik nebūna, o tokio baisaus – niekados.

RŪKO BIOGRAFIJA

Senais gerais laikais rūkų sezonas prasidėdavo antroje spalio pusėje. Dabar žvelgiu į gatvę, ir nieko, išskyrus žydrą foną, po kurį vėjas greitai lakdina įvairios formos debesis. Blogiausiu atveju, sakyčiau: pilkas dangaus skuduras. Sėdu atgal į savo krėslą ir toliau skaitau neseniai pasirodžiusią Christine’os L. Corton knygą „Londono rūkas: biografija“ (London Fog: The Biography, 2015).

Apie ją sužinojau vartydamas žurnalą „London Review of Books“, kuriame publikuojama išsami žinomo rašytojo, žurnalisto Nealo Aschersono recenzija itin anglišku pavadinimu „Ruda pliurė, primenanti marmitą“. Pavadinimas angliškas todėl, kad už mūsų salyno ir už Australijos, kur taip pat esama panašaus produkto, apie marmitą mažai kas tegirdėjo. Būtent šitaip vadinama tiršta tamsiai ruda pasta, pagaminta iš mielių ekstrakto, tepama ant duonos ar skrebučio.

Pridėkime, kas gana svarbu: marmitą arba mėgsti, arba negali jo pakęsti. Viduriuko nėra. Apie Londono rūką, net kalbant vien tik apie literatūrinę ir meninę jo išraišką, pasakytina tas pats.

Jeigu tikėtume Corton knyga, kažkada Londone būdavo 55 rūko dienos per metus (1881–1885) ar netgi 63 (1886–1890). Tikrai rūškaną dienelę kiekviename Londono gyventojo ar sostinės svečio įkvepiamo oro colyje galėjai suskaičiuoti iki trijų šimtų keturiasdešimties tūkstančių suodžių dalelyčių. Nesaldus negaluojančiųjų kvėpavimo takų ir plaučių ligomis gyvenimas.

Garsiojo 1879-ųjų rūko metais mirtingumas mieste išaugo dviem šimtais procentų, o 1886-aisiais suodžiai nuvarydavo į kapus kone 700 žmonių per savaitę.

Tačiau šneka ne vien apie sveikatą. Pamenate Conano Doyle’io apsakymą „Briuso Patringtono brėžiniai“? Jame nelaimingas admiraliteto klerkas, vidury gatvės palikęs nuotaką, dingo rūke, persekiodamas piktadarį, pranykusį slaptame biure. Rezultatas aiškus: jaunasis patriotas negyvas, jo kūnas – vėl per tą nelemtą rūką! – numestas ant priemiestinio traukinio stogo, tad slaptų dokumentų dingimo byla taip ir liktų neišaiškinta, jei siužete neišnirtų – vis iš to paties rūko! – Šerlokas Holmsas.

Žymos: