Viktoras Bachmetjevas

Bibliofilo kronikos

Japonišku žodžiu „cundoku“ (tsundoku – 積ん読) nusakomos knygos, atidėtos į šalį ketinant jas kada nors perskaityti. Tai gali būti kelios knygelės ant darbastalio, visa šūsnis ant palangės, pora biografijų ant naktinio stalelio, gal net atskira lentyna. Per praėjusius metus supratau vieną dalyką: bandymas sunaikinti savo cundoku yra lemtinga klaida. Knygos tam stebėtinai atsparios – kuo įnirtingiau imiesi susikaupusių skaitinių, tuo operatyviau jie atsinaujina. Pamanytum, kad veikia kažkoks slaptas susisiekimo tinklas, per kurį knygos susižino, kur cundoku mažėja, ir greitai mobilizuojasi, kad tik neleistų toms krūvoms išnykti. Ir čia ne šiaip romantizavimas. Tiesa ta, kad knygų pats beveik neperku. Taip pat jų neprašinėju. Atrodo, kad jos ateina pačios: kažkas užneša, nes jautė, kad man patiks; kokia nors leidykla padovanoja prašydama recenzijos ar kviesdama dalyvauti pristatyme; bičiulis prie kavos išpučia akis: „Tu ką? Šitos dar neskaitei? Būtinai užnešiu.“ Tuomet neišvengiamai pradedi galvoti apie atranką. Per praėjusius metus įveikiau 62 knygas. Remiantis lietuvių vidutinės gyvenimo trukmės statistika, man liko perskaityti dar apie 1900 knygų. Viena vertus, nedaug. Kita vertus, šiam gyvenimui – užteks.


Karlas Jaspersas „Filosofijos įvadas“
Vilnius: Mintis, 1989. Iš vokiečių kalbos vertė Arvydas Šliogeris

Kai universitete pirmą kartą teko dėstyti filosofijos įvadą, jaučiausi sutrikęs. Kaip įvesti į du su puse tūkstančio metų mąstymo istoriją? Ką apskritai reiškia „įvesti“? Trumpai pristatyti? Aptarti visa tai, ką vadiname filosofija, net jei apsiribotume tik Vakarų mąstymu, atrodė ir neįmanoma, ir šiek tiek bergždžia. Atsisakyti chronologijos ir pristatyti konkrečias disciplinas? Panoraminis žvilgsnis, be abejo, turi privalumų prieš linijinį, o žinoti, kuo ontologija skiriasi nuo gnoseologijos vertinga kiekvienam išsilavinusiam žmogui, vis tik atrodė prasmingiau taip kursą organizuoti studentams, ateityje planuojantiems užsiimti akademine filosofija, o ne tiems, kuriems šis įvadas yra tik tokio trokštamo ir tokio slidaus „bendrojo išsilavinimo“ dalis. Todėl galiausiai apsisprendžiau į filosofiją įvedinėti iš kitos pusės – pasistengti studentų gyvenimuose aptikti jau egzistuojančias patirtis, potencialiai derlingas filosofiniam mąstymui, ir pabandyti jas išryškinti, ištraukti iš mąstymo paribių. Egzistencialistai, kaip žinia, daro būtent tai – jie pradeda nuo konkretaus pavienio individo būties ir ją padaro filosofinio mąstymo centru. Egzistencializmo klasiko Karlo Jasperso „Filosofijos įvadas“ yra puikus tokios strategijos pavyzdys. Gal todėl, kad ši knyga radosi kaip radijo paskaitų ciklas, o gal todėl, kad K. Jaspersas, pats būdamas bankininko sūnus, į filosofiją atėjo jau būdamas brandaus amžiaus, „Filosofijos įvadas“ neserga jokia filosofinio doktrinieriškumo liga, jam nebūdingas jokios filosofinės mokyklos žargonas. K. Jaspersas kiekviename skyrelyje tiesiog kviečia mąstyti kartu, bandant suvokti, ką reiškia būti žmogumi bei kaip orientuotis pasaulyje. Nors tokios mažos apimties ir tokios plačios temos veikale konceptualiniai mostai neišvengiamai yra platūs (skyreliai „Žmogus“, „Dievas“, „Pasaulis“, „Istorija“), autorius samprotauja autentiškai ir kruopščiai – tekstas sodrus, o sakiniai gerai apgalvoti. Tikra dovana pradedantiems mąstyti.

Žymos: