4 pav. Ludwigo Hilberseimerio projekto „Dangoraižių miestas“ iliustracija, 1924
Fabio Don, Marco Zelli (F.A.T.)

Architektūra kaip erdvės suvaržymas

Gyvenimas gamtoje ir su gamta

1965-aisiais įvyko kontroversiškos ir daug kritikos sulaukusios parodos atidarymas Niujorko „MoMA“ muziejuje. Parodos, kuriai buvo lemta pakeisti architektūros istorijos kryptį, kuratorius buvo austrų kilmės amerikiečių architektas ir istorikas Barnardas Rudofsky’is. Pirmą kartą didelio masto reginyje dėmesys nuo architekto kaip autoriaus (tipiškas modernizmo epochos požiūris) pasislinko radikaliai nauja kryptimi, niekada anksčiau netyrinėta su tokiu intensyvumu. Ekspozicijos pavadinimas išraiškingas ir puikiai nusakantis esmę: „Architektūra be architektų – trumpas įvadas į nekilmingą architektūrą“. Ši paroda profesio­nalams ir plačiajai publikai suteikė galimybę atrasti kasdienę, vietinę ir dažnai anonimišką architektūrą: joje buvo eksponuojama 200 padidintų nespalvotų fotografijų, vaizduojančių būstus pačiose įvairiausiose platumose, geografiniuose regionuose, skirtingose klimato zonose. Ilgoje labai įdomių aglomeracijų ir gyvenviečių serijoje viena nuotrauka patraukė mūsų dėmesį.

Gioremė (turkiškai Göreme, sen. graikų kalba – Korama) – tai miestas Kapadokijoje, istoriniame Turkijos regione, esančiame centrinėje Anatolijos plokštumoje, kurį sudaro iš natūralių uolų ir kūgių išskobtos buveinės, susiliejančios į įspūdingą peizažą, kupiną netikėtų ir neįprastų erozijos sukurtų motyvų. Gamta, kraštovaizdis ir architektūra susijungia bei atsiveria kaip nepakartojamo grožio miestovaizdis. (1 pav.)

„Parazitiškas“ veiksmas, kai jau egzistuojantis objektas randamas (kaip Gioremės uolų struktūros) ir transformuojamas pagal radusiojo poreikius bei reikalavimus (iškasant ir sukuriant erdves viduje, pridedant funkcinius elementus, būdingus namams ir pritaikomus uoloms), yra kertinė architektūros patirties dalis, kurią mes ir norime apibūdinti. Viena vertus, ji leidžia atpažinti stabilumą ir nekintamumą, kita vertus, suvokti laikinumą – atrasti objektus, kurie gali būti modifikuoti, transformuoti, išplėsti.

Sąmonės erdvių išradimas ir Gamtos pabaiga

Kaip jau matėme Kapadokijos atveju, žmogus tik pasisavino vietą (lotyniškasis hebere, reiškiantis „laikyti, turėti“ ir itališkasis abitare, reiškiantis „gyventi, apsigyventi“, turi tokias pat semantines šaknis). 1755 m. prancūzų menininkas Charles’is Eisenas pastūmėjo šią ribą dar toliau, sukurdamas ko gero įspūdingiausią ikonografinį ateities provaizdį, kokį tik galime rasti architektūros istorijoje. Tai antrojo knygos „Esė apie architektūrą“ (Essai sur l’architecture) leidimo viršelis. Ją parašė ir pirmą kartą 1753-aisiais publikavo architektūros teoretikas Marcas-Antoine’as Laugier. Raižinyje matyti primityvi vitruviška stoginė. Ch. Eiseno sukurtas architektūrinis kontekstas pribloškiantis: jame vaizduojama konstrukcija (trobelė) pastatyta iš natūralių medžiagų – medžių kamienų ir šakų. Ir nesvarbu, kad priekyje matyti griuvėsiai – antablementai, kapiteliai ir kolonos, iš kurių galime spręsti čia buvus Jonijos orderio šventyklą. Kontrastuodami su trobele, šie elementai atrodo tarsi pasenusios praėjusios eros liekanos, pasmerktos niekada nebesugrįžti; regis, apie jų atminimą ar išsaugojimą neverta nė galvoti.
(2 pav.)

Kompozicijoje iš „surastų“ natūralių detalių Ch. Eisenas demonstruoja kur kas ekstremalesnę strategiją, kurią po Marcelio Duchamp’o tinka įvardyti kaip „jau-pagamintą“ (ready-made). Į šį žingsnį galimą žvelgti kaip į meninio akto atsisakymą, tačiau toks požiūris – tik paviršinis. Eisenas šiuo atžvilgiu radikalus: jis ne tik dar kartą panaudoja tam tikras natūralias medžiagas, bet konceptualiai medžio kamieną paverčia kolona. Gamta tapo pramanu. Aptartoji slinktis yra Gamtos pabaiga ir išradimas to, ką galime pavadinti „sąmonės erdve“.

Žymos: