Kasparo Jaso iliustracija
Artiom Fando

Apie ką Boriso dainos

Religijotyra

Borisas Grebenščikovas kopė į budistų vienuolynus, lankė krikščionių šventyklas ir varstė musulmonų mečečių duris. Jis mokėsi pas Tibeto vienuolius ir bendravo su pravoslavų dvasininkais, perskaitė tiek skirtingų religijų šventraščių, kad lengvai galėtų dėstyti universitete. 1994 m. netgi ėmėsi iš sanskrito versti vieną svarbiausių induizmo knygų – „Bhagavatgytą“ (verčia iki šiol).
BG save laiko stačiatikiu, bet tai jam netrukdo domėtis kitomis konfesijomis ir kūryboje pabrėžti – visos religijos kalba apie tą patį. Nesvarbu, ką turite po pažastimi – Bibliją ar Koraną. „Po Golgotą Buda klaidžioja ir šaukia: „Alachas yra didis“, – dainuoja Grebenščikovas savo „Didžiojoje geležinkelio simfonijoje“.
Perskaitytų ir pažintų dalykų gausa nuolat išnyra keistomis aliuzijomis jo dainose. Ir jei nežinai, apie ką ten kalbama, lengva suklupti lygioj vietoj. Pavyzdžiui, kūrinyje „Šiaurinė Šviesa“, kuriame bemaž kas antra eilutė – kodas, GB dainuoja:

Mes ėjome ten, kur siena, tenai, kur siena būti turėjo,
O ten vien tik rytas.

Ir pratęsia:

Atitrūki nuo žemės, Šiaurine Šviesa;
Tu žinai, kaip galiausiai būti privalo.

Ir dar:

Jeigu Tu nori, žemė taps mirusia;
Jeigu Tu nori – giesme Tave akmenys šlovins;
Jeigu Tu nori – nulupk
Šitas nuosėdas man nuo širdies.

Kas ta Šiaurinė Šviesa? Kodėl staiga turėtų užgiedoti akmenys? Kaip, po velnių, gali eiti sienos link, o prieiti rytą? Iš tiesų rytas – tai Rytai, o dvi pirmosios eilutės – kūrybiškai permąstyta citata iš Pradžios knygos: „Viešpats Dievas užveisė sodą Edene, rytuose…“; „Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją…“
Šiaurinė Šviesa – tai Jėzaus Kristaus pseudonimas dainoje. Eilutėse kalbama apie Kristaus, žinančio apie Paskutinįjį teismą ir pasaulio pabaigą, žengimą į dangų. Galiausiai finalas – bemaž pastraipa iš Evangelijos pagal Luką, tik kitais žodžiais: „Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ O apie nuosėdas (arba nuodėmes, jei jau be aliuzijų): „Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei nori, tu gali mane padaryti švarų“; „Vargas kruvinajam miestui, tam surūdijusiam katilui, kurio rūdys nebuvo nušveistos!“ Su tokiomis išnašomis tampa daug aiškiau, apie ką daina.

Žymos: