Gerardas Bagdonavičius. Namai Rotušės aikštėje. Piešinys, 1930 Užrašas piešinyje: "Kaunas. Rotušės aik. 2 Nr. kiemas. 1930 mt." © Šiaulių „Aušros“ muziejus
GRETE TOFT

Napoleono ordonansas pasiliko Lietuvoje

„Sakei, kad esi iš Lietuvos, iš Kauno? Tada čia tau, – pasakė bendradarbė 2007 m. Kopenhagoje, numesdama man ant stalo šūsnį popierių. – Mano sesuo parašė. Man nereikia.“ Surasti Grėtės Toft, parašiusios Balindžių, Baldamų, Gerbelinų, Gerselijų ir Vėverių istoriją, taip ir nepavyko, gal ieškojau nebesurandamo; nežinau, su kuria iš šių šeimų ir kaip ji susijusi. Prasidėjusi Sudūvoje napoleonmečiu, išdrikusi per Daniją, Vokietiją, Rusiją, tarpukariu atvykusi į Lietuvą, ši giminė vėl grįžta į Kauną iš mechanine mašinėle kažkada Kopenhagos priemiestyje Hellerupe išspausdintų rankraščių.

*****

1922 m. į Kauną – neturintį ikirevoliucinės Maskvos spindesio, Kopenhagos patogumo – atvyksta Eglinių dvaro savininko Anguso Balindžio dukters Gelinos ir Napoleono kariuomenės karininko Moriso Gerbelino proanūkis, verslininkas Gustavas Eugenijus Gerbelinas su žmona Johane ir dukromis – 11-mete Elena ir 9-mete Larisa.

Nuo Rotušės aikštės Muziejaus gatvė vedė tiesiai prie upės, čia naujieji šeimos namai buvo paskutiniame baltame pastate su dideliu, sniegu uždengtu sodu priešais.

Šeima jautėsi per daug pavargusi, kad susidarytų įspūdį apie savo naująjį būstą, ir vaikai iš karto buvo paguldyti miegoti. Tarnaitė Juta, kurią jie taip pat perėmė, buvo jiems paklojusi, tad Gustavas ir Johanė, atsisveikinę su Fė ir Selma, kurių laukė vežikas, nuėjo ilsėtis.

Anksti ryte tarnaitė Juta pakūrė didelę, baltą, valgomojo lubas siekusią koklinę krosnį su gražiu ornamentuotu apvadu viršuje. Glaudžiai sukrautos malkos greitai įsidegė, šiluma pasklido po visą butą. Samovaras šniokštė ant stalo, ir arbata bei gera rupi duona su nuostabiu nesūdytu sviestu juos labai atgaivino. Gustavui išvykus į kontorą, buvusią Laisvės alėjos viduryje už nedidelio augalais apsodinto ploto, Johanė ėmė apžiūrinėti naujuosius namus. Koridorius buvo pakankamai didelis, kad jame tilptų dideli kelioniniai lagaminai – atvežtus juos iškraudavo ir sudėdavo vieną ant kito. Iš ten vedė durys į svetainę, apstatytą senamadišku baldų, aptrauktų gobelenu su lapų motyvu, komplektu. Vienoje pusėje stovėjo didelis rašomasis stalas su erdviomis šoninėmis spintelėmis, o kampe – knygų spinta su stiklais viršutinėse durų dalyse. Prie lango stovėjo poilsio krėslas aukštu atlošu.

Johanė džiaugėsi, kad jie iš Kopenhagos pasiėmė didelį gražų kilimą. Ji pasirūpins, kad namai būtų jaukūs, kai, tikėtina, greitai bus atvežti ir savo vietose atsidurs visi dailūs daiktai ir užuolaidos, ir sunkiosios naktinės portjeros. Valgomasis, apstatytas tamsiais pušiniais baldais ir aukštu bufetu, atrodė be galo senamadiškas. Miegamasis buvo labai didelis ir padalytas į dvi dalis, tad Johanė vaikų dalį atskirs storomis ilgomis portjeromis, kurių apdairiai pasiėmė. Bet pamačiusi tualetinį stalelį, kurį Jonas Rolanas, matyt, vertino taip pat kaip jos gražiuosius raudonmedžio baldus Kopenhagoje, Johanė apsiverkė. Šis baldas buvo iš pigios medienos, rudai nudažytas, su keturiomis plonomis kojomis, ruda plokšte su siauru stalčiuku viduryje ir mažu veidrodžiu pigiuose rėmuose. Kai Johanė galvojo apie savo raudonmedžio baldus, švelnumo Jonui Rolanui nejautė. Šitas savimi pasitikintis ponaitis, užsidirbęs Amerikoje daugybę pinigų, visada dėvintis baisius languotus amerikietiškus drabužius, keistuolis, ežiuku apkirptais, vėjyje pasišiaušusiais plaukais – ką jis sau įsivaizdavo, palikdamas jiems šitą būstą, juk matė, kaip patogiai jie gyveno Frederiksbergo alėjoje? Bet Johanė dar neaptiko blogiausio. Pastate nebuvo vandentiekio, vandens reikėjo atsinešti iš kolonėlės, esančios kieme priešais butą, kuris buvo pirmame aukšte, gatvės aukštyje. Kai žiemą vandens kolonėlė užšaldavo, geri patarimai būdavo itin vertingi, bet šito Johanė dar nežinojo. Kitoje kiemo pusėje riogsojo ilga, švelniai tariant, apleista pašiūrė su suklypusiais laiptais į džiovyklą ant aukšto, malkinę ir į skalbyklą su skalbimui skirtu katilu, esančiu šiek tiek toliau, priešais vandens kolonėlę. Kitoje pusėje, po džiovykla, stūksojo dviem eilėmis surikiuoti senoviški sandėliukai – kiekvienas gyventojas turėjo nuo jų savo raktą. Tai vieta, kur vaikai nedrįsdavo vieni eiti, ypač tamsoje.

Visa tai Johanei sukėlė šiokį tokį šoką, ir ji sau pasižadėjo kaip galima greičiau ieškoti būdų susidoroti su šitais nepatogumais. Bet šito taip ir nepadarė.

Dabar reikėjo vaikus užrašyti į vokišką realinę mokyklą. Per Gustavo pusseserę, ponią Lidiją Nordvig, kurios vyras žuvo kare, laivui Baltijos jūroje užplaukus ant minos, Johanė sužinojo, kad mokykla laikinai, kol didelis ir gražus vokiečių gimnazijos pastatas bus užbaigtas, nuomojasi patalpas žydų mokykloje. Keblumas dėl nuomos žydų mokykloje buvo tas, kad vokiečių mokiniams pamokos vykdavo po pietų, kai žydų vaikai jau būdavo išėję namo. Tik šeštadieniais, kai žydai švęsdavo šabą, vokiečių mokyklos mokiniai galėdavo ateiti ryte ir anksti pradėti savaitgalį. Mokykla buvo senojoje miesto dalyje, prie Rotušės aikštės, tad vaikai greitai nueidavo į mokyklą ir pareidavo namo.

Mokytis ir vokiečių, ir griežtai privaloma lietuvių kalba buvo sunku. Larisai sekėsi daugmaž neblogai, ją grąžino į pirmą klasę, bet iš dvejais metais vyresnės Elenos nebuvo galima reikalauti, kad ji abiem kalbomis kalbėtų ir rašytų laisvai, dar įskaitant ir anglų kaip užsienio kalbą. Mokykla buvo labai griežta, ir Johanė jautė apmaudą dėl Elenos, kuriai sunkiai sekėsi vokiečių ir lietuvių kalbos, dėl to nutarta, kad Elena grįš į Daniją, kur gyvens pas senelius Orhuse ir ten lankys mokyklą.