Polkadot, 2014. Fotoatspaudas
Eglė Petreikienė

Guda Koster. Istorijos be taisyklių

„Apranga gali atskleisti įvairius identiteto aspektus: asmeninį skonį, profesiją, interesus ar socialinę padėtį. Menininkė Guda Koster žaidžia šiomis tapatybėmis, sukurdama įsimintinas nuotraukas, kuriose drabužiai atlieka pagrindinį vaidmenį. Olandų kūrėja, dirbanti fotografijos, skulptūros ir instaliacijos meno srityse, eksperimentuoja su tekstūromis, spalvomis ir modeliais, kuria siurrealistinius vaizdus, išryškindama priežastis, kodėl mes renkamės vieną ar kitą drabužį. Nors G. Koster modelių veidų neatskleidžia, jų tapatybė yra užkoduota santykyje su aplinka – ryškūs kostiumai dera arba kontrastuoja su dekoratyviais fonais, tapdami žaismingų ir labai spalvingų ansamblių serijomis. Koster kūriniai, turintys ne vieną socialinę nuorodą, kupini ironijos, švelnios kritikos ir paslapties, kurstančios žiūrovo troškimą sužinoti daugiau“, – taip Gudą Koster pristato vokiškas meno ir kultūros žurnalas internete „iGnant“. Panašiai apie šią menininkę rašo ir kiti šiuolaikinio meno leidiniai.

Galbūt, sekdami geraisiais pavyzdžiais, turėtume nerti į meno tyrinėjimų gelmes? Galbūt, žongliruodami epitetų kortelėmis iš menotyros žodyno – „siurrealios kompozicijos“, „enigmatiški kūriniai“, „šiuolaikinio žmogaus paradoksalios būties simboliai“ – įmintume koncepcijų mįsles ir pamėgintume surasti G. Koster kūriniams deramą vietą, t. y. įsprausti juos į tinkamą „stalčiuką“ tarp gausybės šiuolaikinio meno srovių, krypčių, žanrų atstovų. Tik bėda ta, kad jos kūryba niekaip netelpa į vieną „stalčių“, nepaklūsta įprastiems analizės metodams. Ir vargu, ar tai padėtų mums tarp labai protingų sakinių pamatyti pačią kūrėją – Gudą, talentingą, nuoširdžią ir atvirą menininkę, šiuo metu apsistojusią Kaune. Mažoje M. Daukšos gatvės kavinukėje ji vaizdingai pasakoja savo gyvenimo bei kūrinių istorijas, nesistengdama primesti nei sau, nei kitiems kokias nors taisykles.

Guda Koster gimė ir augo mažame Olandijos pajūrio kaimelyje Bergene. Jos tėvas buvo paprastas darbininkas, šiukšlių surinkėjas, o mama prižiūrėjo savus namus ir vaikus: Gudą ir du jos jaunesnius brolius bei seserį. Būdama maža ji, kaip daugelis vaikų, mėgo piešti, daryti visokius rankdarbius, siūti, megzti, svajojo tapti pradinių klasių mokytoja – visgi, kaip teigia menininkė, jos vaikystė prabėgo anaiptol ne meno apsuptyje. Baigusi edukologijos mokslus, kelerius metus dirbo mokykloje, tačiau būdama 24-erių išvyko studijuoti meno į Amsterdamą, kuriame šiuo metu gyvena.

Pirmasis dalykas, įtraukęs ir „susargdinęs“ aštuoniolikmetę Gudą menu visam gyvenimui, – jos apsilankymas su draugu Amsterdamo „Stadelijk“ muziejuje, kuriame buvo eksponuojami įspūdingi Barnetto Newmano, Ellswortho Kelly, Morriso Louiso, Marko Rothko kūriniai. „Sėdėjau toje galerijoje užlieta jausmų, kurių nesupratau, nes neaugau kartu su menu, tačiau buvau iki ašarų priblokšta. Jaučiausi lyg bažnyčioje – tokia stipri buvo dvasinė patirtis, – prisimena G. Koster. – Manau, tai yra svarbiausia priežastis, kodėl man, turinčiai trisdešimties metų kūrybinį stažą, vis dar taip patinka abstraktus menas.

Buvau tikra, jog piešimas ir tapyba nėra mano stiprioji pusė, todėl pasirinkau skulptūros studijas. Visiškai nesupratau, ką veikti su dažais – man tai buvo pernelyg sudėtinga. Tapybos priemonėmis negalėjau išreikšti savęs, tam reikėjo kažko materialaus, apčiuopiamo – kitaip tariant, objektų. Jei noriu ką nors vaizdžiai paaiškinti, aš nepiešiu – naudoju netoliese pasitaikančius daiktus. Mėgstu kurti rankomis, labai patinka įvairios medžiagos. Lietimas man yra tarsi mąstymo būdas.

Pradžioje dirbau su medžiu ir metalu. Tuo metu buvau savotiška menininkė-feministė – turėjau daugybę „vyriškų“ įrankių: elektrinius grąžtą ir pjūklą, aibę kaltų, kaltukų, plaktukų. Kartą gana netikėtai man į rankas pakliuvo audinio gabalas – įdomi užuolaidos atraiža, sužadinusi norą keisti kūrybos medžiagas. Vis dažniau ėmiau savo darbams naudoti tekstilę. Dabar siuvimo mašina ir lygintuvas – mano pastovūs palydovai, ir tai yra labai moteriška. Man pačiai juokinga ši asmeninio virsmo istorija.“

Gudos skulptūros atgijo, kai ji ėmėsi derinti meno rūšis ir kūrybos technikas, suplakdama konceptualų „kokteilį“: skulptūrą, tekstilę, mados dizainą ir fotografiją. Šalia meno objektų ji nuolat kūrė drabužius, tyrinėjo šiuolaikines mados tendencijas. Apranga, kaip neatsiejama asmenybės identiteto dalis, įkvėpė pažvelgti į skulptūrą kitaip: kodėl kūriniu negalėtų būti gyvas žmogus?

„Fotografuoti pradėjau prieš penkerius metus, – pasakoja Guda. – Tuo metu aštuonias savaites dirbau Berlyne. Pradėjau siūti drabužius iš audinių, pirktų vietiniame turguje, prašiau draugų apsirengti ir pabūti mano modeliais, kad galėčiau juos nufotografuoti gatvėje. Atrodė neblogai, tačiau ne visai tai, ko siekiau, tad pamaniau, kad galiu apsirengti pati: sukūriau savotišką vieno asmens teatrą – aš ant scenos fotografuojanti save. Eksponuotis kaip kūrinys įstengiau tik pusę valandos, nes fiziškai sunku sustingusiai išbūti ilgiau, todėl fotografijos tapo labai svarbios. Dabar aš su savo draugais atlieku gyvus performansus – stovime apsirengę ekspozicijose pusvalandį, kartais valandą. Apsiaunu rožiniais aukštakulniais, kurių šiaip niekada nenešioju, ir užsilipu ant kopėčių. Dėžėje, kuri dengia mano viršutinę kūno dalį iki juosmens, ilgainiui darosi karšta, todėl turiu labai susikaupti, žiūrėdama į vieną tašką ant grindų, kad nenugriūčiau. Tai tikrai sekina, ima svaigti galva. Dažnai žiūrovai neįsivaizduoja, kad esu tikra – prieina labai arti, tyrinėja mano kojas, ar jos ne iš vaško. Kartais gyvosios skulptūros ima dainuoti. Sykį Vokietijoje, Dresdene, darėme vieną performansą trise: mergina su raudona taškuota suknele ir nameliu, slepiančiu galvą, aš, apsirėdžiusi dėže juodais ir baltais „langiukais“, stovinti ant kopėčių, ir „burberry“ stiliaus vyras – Burberryman, mūvintis milžinišką languotą maišą nuo galvos bemaž ligi kelių; po pusvalandžio jis ėmė dainuoti Reinhardo Mey’aus dainą „Über den Wolken“ („Virš debesų“), nustebę žiūrovai dairėsi, kol suvokė, iš kur sklinda melodija. Manau, performanso pavadinimas šiems gyviems objektams tinka tik iš bėdos, nes nežinau, kaip kitaip įvardinti.“