Tomo Kos iliustracija
Sandra Bernotaitė

Naujos kartos cenzūra

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“

Tas pats žodis, tas pats emocinis krūvis, skirtingos reikšmės ir kita cenzūros kilmė. Pagal apibrėžimą cenzūra – draudimas ką nors išsakyti garsiai, publikuoti ar demonstruoti viešai. Sovietinė cenzūra buvo palaikoma milžiniško, į grybieną panašaus tinklo, kurio pagrindinis grybas, jeigu galima taip sakyti, buvo valdžios viršūnė, sovietinių funkcionierių žiedas, nuleisdavęs direktyvas eiliniams. Cenzūra spaudė iš viršaus, ir kiekvienas žemesnis sluoksnis atsakomybę perkeldavo aukštesniam. Čia tiktų panaudoti Hannah’os Arendt banalaus blogio apibrėžimą ir kalbėti apie totalitarinės kaltės tirpdymą sluoksniuose: kiekvienas niekdarys tik vykdo aukštesniojo niekdario valią. Lietuvių rašytojų skubiai išleista susimestinė knyga apie sovietinę cenzūrą liudija tą patį: kaltas visada kitas, kalta aplinka, valdžia, bet ne pats. Dauguma prisiėmė aukos vaidmenį, kurio neatsižada.

Pastebėkime cenzūros vadinimą „lengviausiai išspiriamu valstybės ramsčiu“. Įdomu, kaip tas ramstis toliau deformavosi? Kaip priėjome prie šiandieninių pareiškimų apie cenzūrą? Ar tiesa, kad kai kuriuos dalykus mūsų valstybėje uždrausta ištarti garsiai ar parodyti?

Lotynų kalba īnfāns reiškia „negalintis kalbėti“. Turėdami tai omenyje, kiek kitaip juntame žodį infantilumas. Ar ne taip galime apibūdinti viešąjį savo šalies diskursą: dar negebantis kalbėti, nepagaunantis, kas yra disputas, vis dar infantilus vapėjimas, pilnas reikšmingų (arba tuščių) nutylėjimų? Skaitant daugumos viešųjų asmenų, o ypač intelektualų, kūrėjų pasisakymus, dažnai aplanko jausmas, kad kažkas nesakoma iki galo. Net tada, kai kuriama baimės atmosfera, sėjama panika, užsiimama fobijų puoselėjimu ir konspiracijos teorijų išvedžiojimu, nujaučiamos „skylės“, kurias ir pavadinčiau šiuolaikine cenzūros forma. Tik ar tai yra cenzūra „iš viršaus“, ar mes ją patys susikuriame?

Savo straipsnyje „Rašytojo sutramdymas“ poetas Marcelijus Martinaitis rašė, kad šių dienų kuriančiai asmenybei per sunku prasimušti pro storą sukomercintos viešumos luobą: „Tyla, tylėjimas, nutylėjimas yra gerai veikianti naujoji cenzūra. Rašyk ir sakyk ką nori, tavęs neišgirs ir nesiklausys tie, kurie turėtų išgirsti.“ Nutylėjimai – nenauja cenzūros priemonė, ją gerai iliustruoja pavyzdys, kai pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais buvo „nutylėtas“ Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Šitoks pareiškimas, žinoma, gali sukelti abejonių: ar tai tiesa, jei romanas parduotas šimtų tūkstančių tiražu, jį perskaitė arba apie jo egzistavimą žino beveik kiekvienas pilietis, šiandien jo naują leidimą rasime knygynuose, o senąjį – bet kurioje komiso parduotuvėje? Bet faktai įdomūs: publikavus šį „iš stalčiaus ištrauktą“ R. Gavelio opusą, pasirodė tik viena recenzija. Ją parašė Valdemaras Kukulas, anuomet dirbęs dienraščiui „Respublika“. R. Gavelis vėliau tapo to dienraščio nuolatiniu autoriumi, jo publicistika buvo aštri ir nepatogi. Tad gal nereiktų stebėtis – o gal visgi reiktų? – kad R. Gavelis savo kūrybinės veiklos laikotarpiu negavo jokių literatūrinių apdovanojimų, iki šiol nerasime ir išsamios jo biografijos. Pasidomėjusi, kaip šitai aiškinama akademiniame sluoksnyje, nustebau gavusi atsakymą, esą R. Gavelio kalba nebuvusi vaizdinga, per mažai „literatūrinė“, todėl jo kūriniai nėra tokie jau meniškai vertingi. Tokio atsakymo net nekomentuosiu – atsiverskite bet kurį šio autoriaus romaną ir rasite vaizdingą, gyvą žodį. Dar viena įdomi smulkmena yra ta, kad tik prieš kelis metus atsirado pirmoji šio milžinišką įtaką lietuvių kultūrai padariusio žmogaus kūrybos tyrėja – jaunosios kartos literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė.

„Ne be reikalo vienas iš svarbiausių bruožų, pagal kuriuos atpažįstamas totalitarinis tekstas, yra nutylėjimai: kai kurie asmenys ir kai kurie įvykiai (netgi dauguma asmenų ir įvykių) laikomi niekada nebuvusiais“, – rašė Tomas Venclova. Žodžio stabdymas, tildymas, naikinimas visomis priemonėmis – viena populiariausių temų distopijose, o distopijos šiuo metu patiria keistą ir, sakyčiau, nerimą keliantį renesansą.

Praėjus vos dviem savaitėms po naujojo Amerikos prezidento išrinkimo, bestselerių sąrašuose šoktelėjo dvi knygos: Margaretos Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ir George’o Orwello „1984-ieji“. Pirmoji išleista 1986 m., o antroji dar senesnė – 1949 m. Derėtų prisiminti ir neprarandantį skaitytojų susidomėjimo Ray’aus Bradbury’io romaną „451 Farenheito“ (1953) ir jau galime apžvelgti laisvės žudymo metodus: iš žodyno trinami žodžiai, deginamos knygos, draudžiama ne tik skaityti, bet ir ištarti kai kurias su individo laisvėmis susijusias sąvokas. Šių pasakojimų pagrindiniai konfliktai vyksta tiek viduje, tiek aplinkoje: kvestionuojama žmogaus laisvė ir politinės sistemos santykis su laisvu žodžiu. Atpažįstame, kaip diktatūros, ideologiniai režimai riboja išraiškos formas, visų pirma imdamos kontroliuoti tai, ką žmonės sako, o po to – ką mąsto. Tai, kad šios trys knygos išlieka aktualios, rodo, jog represija vis dar krypsta į tuos, kurie geba artikuliuoti idėjas. Paradoksalu, bet bandymai drausti knygas liudija apie nemažėjančią žodžio svarbą. Tuo galima būtų ir džiaugtis, jeigu jie nedažnėtų.

Žymos: