fbpx

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Alfredas Kukaitis

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.

Tapti kompozitoriumi Linas apsisprendė būdamas šešerių ar septynerių, per naujas tėvo ausines išgirdęs Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūrą. „Įspūdis buvo toks stiprus, kad beliko tik išdrįsti to imtis pačiam“, – prisimena L. R. (Įdomu, kad būdamas panašaus amžiaus ir klausydamasis to paties kūrinio analogiškus potyrius išgyveno ir Giacomo Puccini. Tik, žinoma, be ausinių.)

Nūnai bemaž kiekvienas, gebąs sukurpti kelių paprasčiausių akordų seka grįstą dainelę, jau nebesivaržo prisistatyti esąs „kompozitorius“. Tačiau iš tiesų ši itin specifinė muzikinė specialybė reikalauja ne tik kūrybinių gebėjimų, bet ir fundamentalių žinių, amato paslapčių išmanymo. Iš dalies tai suteikia studijos.

L. Rimša yra diplomuotas, solidų profesinį išsilavinimą įgijęs kompozitorius. 1987–1993 m. jis studijavo kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. Vytauto Barkausko klasė), 1995–1996 m. – Danijos Karališkojoje muzikos akademijoje (prof. Karlo Aage’o Rasmusseno klasė). Pastaroji yra Danijoje seniausia bei prestižiškiausia tokio pobūdžio mokymo įstaiga. Linas prisimena: „Apsisprendimą studijuoti svetur lėmė noras kažką savo gyvenime pakeisti bei įvairios aplinkybės, kurių vardinti gal net neverta. Nusiunčiau kelias savo studentiškas partitūras su įrašais, ir jie mane „paėmė“. Tada viskas įvyko itin paprastai.“

Nėra keista, kad pirmasis jau diplomuoto kompozitoriaus kiek minimalistinis kūrinys „Truputis aukso, truputis lietaus“ (A Bit Of Gold, A Bit Of Rain) buvo parašytas britų kolektyvo „Ensemble 2000“ užsakymu. Nuo tada Lino kompozicijos skamba ne tik daugelyje Europos šalių, bet ir JAV bei Australijoje. 2008 metais L. Rimšos tarptautinė kūrybinė patirtis buvo įvertinta Nyderlandų Karalystės Oraniečių-Nassau dinastijos Riterio ordinu.

L. Rimša – ne tik produktyvus, bet ir itin savitas kūrėjas, visa jo rašoma muzika yra poližanrinė (anglų k. tai įvardijama terminu crossover). Lietuvos muzikos informacijos centro portale muzikologė Jūratė Kučinskaitė rašo, kad šio kompozitoriaus „kūrybinių interesų skalė itin plati – nuo dainų Eurovizijai iki simfoninės muzikos. Jis komponuoja teatrui, kinui, videoinstaliacijoms, prodiusuoja popmuzikos albumų leidybą, aranžuoja. (…) Mėgstantis laužyti dogmas ir peržengti žanrų ribas, derinti, atrodytų, nesuderinamus dalykus ir atrasti jų bendrą vardiklį, jis kuria įsimintinus, gaivius ir išradingus projektus. (…) Savo koncertines pjeses Linas Rimša grindžia griežtai apskaičiuotomis struktūromis (aukso pjūvio principu, fraktalinėmis konstrukcijomis ir pan.), pasitelkia sudėtingą numerologinį simbolizmą – nors pats muzikos skambesys nėra komplikuotas, artimesnis veikiau naujojo tonalumo estetikai“.

Kuriai stilistikai savo kūrybinę estetiką priskiria pats kompozitorius? „Postmodernizmo, tikriausiai. Crossover – mano ilgametis arkliukas. Stilių, epochų, kultūrų samplaika, – pasakoja L. Rimša. – Dabar tai tikrai nieko nebestebina, net nebemadinga, bet prieš gerus 20 metų kai kurie muzikos autoritetai apyrimčiai teigė mane esant arba šizofreniku, arba šarlatanu. Greičiausiai – abiem išsyk. Tik po kelerių metų paaiškėjo, kad minėtoji „diagnozė“ vadinama postmodernizmu. Manau, kad reikšmingiausi kūrybos metai man buvo maždaug 1997–2002-ieji. Tada labai aistringai muzikoje „maišiau“ vos ne viską su viskuo.“

2017-11-20
Tags: