Apžiūrėjęs bambukinius skudučius, prie lūpų priglaudęs šaltą fleitos sidabrą, atsainiai nužvelgęs varinius valtornų vamzdynus ir išsikišusius nendrinius saksofonų liežuvius, Edis pasirinko tviskantį fagotą. Instrumentas buvo sunkus, nors patogumo sumetimais pagamintas ne iš palisandramedžio, bet iš lakuoto klevo. Broliui patiko solidus jo svoris ir išsikišęs pūtiklis, primenantis ploną metalinio kavinuko piltuvėlį. Tėtis trūktelėjo pečiais, kelis kartus fagotą pakėlė ir nuleido, o mama pučiamųjų instrumentų skyriaus vadovo paprašė pademonstruoti skambesį. Nors buvo iš anksto sutarta, jog Edis muzikos mokyklą lankys ne tam, kad išmoktų groti, bet kad palengvintų savo ligą, vyras paėmė fagotą, batų padais stipriai įsirėmė į klasės grindis ir išsitiesė, akimirksniu susilygindamas su standžiu instrumento kūnu. Netrukus pridūrė, jog groti galima ir atsisėdus, tačiau atsistojus išgaunamas tvirtesnis garsas. Fagoto melodija priminė jį patį, tobulai atitiko instrumento išvaizdą, tarsi lako sluoksniu padengtas klevo vamzdis su korpuse žvilgančiomis garsaskylėmis ir metaliniais vožtuvėliais jį pučiant atskleistų šiltą, bet tamsų ir paslaptingą medžio balsą. Kai vyras nustojo groti ir šyptelėjęs žvilgsniu paklausė Na kaip?, garsas vis dar vilnijo, tarsi klasėje susitvenkusiame ore būtų ištirpusi ne ką tik skambėjusi muzika, bet lipnus kažkada gyvo klevo sirupas, kurio arbatinį šaukštelį nurijęs ir toliau ant liežuvio junti saldžias skonio natas.

Edis instrumentą rinkosi pagal masyvią išvaizdą, tėvai – pagal nuomos kainą, nes nupirkti jo broliui nebūtų įstengę. Mokykla jau kurį laiką teikė nuomos paslaugą, tačiau mūsų atveju buvo pritaikyta ir didelė nuolaida – Amerikoje gyvenęs močiutės brolis Herbertas buvo dirigentas ir tikra miesto žvaigždė, gerokai per anksti atskilusi nuo mūsų provincialaus muzikinio dangaus porceliano.

Tų metų žiemą didieji šalčiai atėjo itin atšiaurūs, o centrinė krosnis rūsyje reikalavo daugiau malkų, nei tėtis buvo spėjęs paruošti vasarą. Šalčiausiomis, sproginėjančių radiatorių dienomis sudeginome kelis nenaudojamus baldus bei knygas iš apatinės lentynos – joje buvo laikomos pasenusios enciklopedijos. Išsaugojau tik vieną – „Mokslas ir visata“ buvo pirmoji mano perskaityta knyga. Naktimis brolis prabusdavo nuo savo paties šniokštimo, o tada pradėdavo dusti. Tai nebuvo nauja, nes apie Edžio alergiją dulkių erkutėms jau žinojome. Tačiau dabar mama, įprastai pirmiausia besikreipdavusi į alternatyvios medicinos ekspertus, dvasinius vedlius bei būrėjas, naktimis jiems negalėdavo prisiskambinti, todėl pradėjo kviesti greitąją. Tais metais Edžiui suėjo keturiolika, ir viskas pasikeitė – jo balsas staiga mutavo, pasidarė vyriškai žemas kaip tėčio, o žvilgsnyje vis dažniau plykstelėdavo kažkas nepažinto ir velniško, tarsi brolis akimis nurenginėtų ne tik savo klasiokes ar mūsų kieme pasirodančias mergaites, bet ir mane, mamą, tėtį, senelius, dėdę – visus iš eilės. Tiesa, negaliu pasakyti, ar taip iš tikrųjų buvo, nes tai man patiko įsivaizduoti žmones nuogus arba labiau pažeidžiamus. Tačiau lig tol jo samanų spalvos akys išsiskyrė savo tamsiais taškeliais, o dabar tie taškai priminė aštrius juoduosius pipirus.

Ligoninėje paaiškėjo, kad Edžio plaučiuose kaupiasi vanduo. Dabar jau žinau, jog tai buvo ilgalaikė mūsų gyvenimo sergančio pastato sindromu apsikrėtusiame name pasekmė. Pelėsis, savo raštais pranokdavęs net naujų tapetų geometriją, buvo šaltas ir šlapias, o tą žiemą negailestingai apie save primindavo kapsėdamas nuo lubų ir tėkšdamasis ant grindų. Drėgmė smelkėsi visur – iš vakaro kup­rinę užpildžiusi vadovėliais ir sąsiuviniais, rytais mokykloje juos rasdavau išsiliejusiu rašalu. Dėmės sąsiuviniuose priminė Roršacho testus su skirtingomis to paties vaizdo variacijomis, kurių psichodelinė grafika iš puslapių žvelgdavo grėsmingais savo portretais. Tačiau grėsmė buvo susijusi ne su žinojimu, kad tikrindama namų darbus mokytoja ir vėl apkaltins išsisukinėjimu, o su brolio liga, kasdien sekiojusia įkandin, prasiskverbiančia pro siauriausius plyšius ir tarpus. Anksčiau sergančio pastato sindromą pavykdavo pamiršti palikus namus, o dabar net nutolusi nuo jų jutau, kaip pastatas vėl mane susigrąžina, tarsi ne jis man, bet aš jam būčiau skolinga. Skolą mokėdavau po pamokų, kai iš naujo tekdavo atsakinėti į tuos pačius vadovėlių klausimus, į kuriuos jau buvau atsakiusi iš vakaro. Kokia pagrindinė teksto mintis? Ką autorius norėjo pasakyti? Nurodykite metaforas ir paaiškinkite jų reikšmę, – mokytoja iš savo stalčiaus traukdavo vieną iš begalybės tuščių baltų lapų su linijomis, tarsi jame laikytų ne mūsų mėlynu rašalu suraitytus rašinius, bet ištisą sulamdyto popieriaus jūrą, kurią nematomomis žirklėmis karpytų į lygias dalis.

Mama priešais langą virtuvėje parodė Edžio plaučių rentgeno nuotrauką – pažeistos jų vietos buvo pilkšvos ir priminė medvilnės žiedus. Jų parduotuvėse atsirasdavo prieš Kalėdas, kurias šiemet šventėme papuošę ne eglutę, o vieną iš sode augančių kadagių. Dabar beliko laukti močiutės Martos gimtadienio, kuriam ruoštis ji pradėdavo prieš gerą savaitę. Tačiau tais metais labiausia laukėme brolio pasveikimo, nors sirgdamas Edis atrodė gyvybingesnis. Kartais svarstydavau, ar tai apskritai liga – dusulio priepuoliai dažniausiai pasireikšdavo ramybės būsenoje ir jam miegant. Gydytojai skyrė specialius vaistus, rekomendavo deguonies kaukes bei haloterapiją, tačiau mama labiau pasitikėjo alternatyviosios medicinos šalininkais, patarusiais Edžiui pradėti groti pučiamuoju instrumentu, kad plaučiai kartu su išpučiamu oru pašalintų ir vandenį. Šis gydymo būdas visiems, išskyrus muzikos mokyklos direktorių, atrodė logiškas. Direktorių tėvams teko įtikinėti ne vien žodžiais, girdėtų rekomendacijų įrodymais, rentgeno nuotraukomis, bet ir kontrabandinio alkoholio buteliais. Pastarieji suveikė taip pat gerai kaip svaiginantis beveik šimtaprocentinio spirito lašas – giminaičio dirigento Herberto paminėjimas ir pažadas: grįžęs iš Amerikos, muzikos mokykloje jis surengs simfoninio orkestro koncertą. Direktorius sutiko Edį įtraukti į mokinių sąrašą, nors keturiolikos pradėti mokytis groti buvo per vėlu. Visų pirma, tai reiškė, kad muzikos mokyklos brolis nė nebaigs, nes lankyti ją buvo privaloma aštuonerius metus. Galų gale, ir pats Edis nerodė ypatingo noro nei mokytis, nei groti, nes laiką mieliau leisdavo kompiuterinėje. Vieną tokių vakarų rožinis, beveik kramtomosios gumos spalvos solfedžio mokytojos automobilis sustojo prie mūsų namo.

Pro laikraščiais su reklaminėmis akcijomis kalėdinėms girliandoms ir senais žurnalais su politikais apkamšytą lango stiklą girdėjau artėjančius mokytojos žingsnius. Aukštakulniai sumindė purviną sniegą, kurį ji įtrynė į mūsų durų kilimėlį, ir moteris pasibeldė. Mama nuskubėjo jos įleisti. Tokių netikėtų vizitų metu mama virtuvėje pradėdavo desperatiškai virti kavą. Juodos dulkės nusėsdavo ant spintelių, tarsi būtų sutvertos visai ne iš kavos, bet iš artėjančios nakties atplaišų. Suvokusi, kad vaišinti nėra kuo, mama trikampių sumuštinių keptuvėje suspaudė dvi obuolių džemu perteptas batono riekes. Tėtis nutildė įprastai nuolatos riaumojantį televizoriaus žvėrį ir viešniai pasiūlė likerio. Jai atsisakius, nepraleido progos išgerti pats. Norėdama išvengti nesusipratimų, mama tąkart likerį delikačiai paslėpė po kriaukle, kur stovėjo kiti tušti buteliai su spalvotomis etiketėmis. Mokytoja iš pradžių tylėjo ir žiūrėjo, kaip mama vieną po kito iš keptuvės traukia sumuštinius, kaip dalija juos į trikampius ir verdančiu vandeniu užpila kavą, o aš sprendžiau matematikos lygtis, tuo metu atrodžiusias kur kas paprastesnes už tas, kurias tenka narplioti kasdienybėje.

Mačiau, kaip mokytoja ruošiasi, kaip ilgai kaupiasi, kol galiausiai pasako, jog Edis nesirodo solfedžio pamokose, todėl ji negalės išvesti teigiamo pažymio. Mama iš pradžių tik išraudusi skėsčiojo rankomis, bandydama jai priminti, kad susitarimas buvo visai kitoks, kad ir tas fagotas Edžiui yra ne muzikos instrumentas, bet gydymo būdas. Mokytoja kelissyk pakartojo suvokianti Edžio ligą ir nenorinti vaiko pernelyg spausti, tačiau solfedžio egzaminą, kaip ir visus kitus, laikyti vis tiek teks. Dauguma praleidinėja tas jūsų pamokas, pas visų tėvus taip ir važinėjat po darbo? – iš pradžių pritariamai linksėjęs, tėtis pasistengė užduoti kuo kvailesnį klausimą. Mokytojai sutrikus, jis tai įjungdavo, tai vėl išjungdavo urzgiantį televizorių, kuriame keitėsi reklamos. Neištvėręs įtampos, galiausiai ir vėl išsitraukė tą patį likerio butelį, o mama jo nebestabdė, tik atsiprašinėjo mokytojos. Negalėjau patikėti, kad to vakaro metu buvo rastas vienintelis sprendimas – net kiekvieną lygtį išspręsti galima keliais skirtingais būdais. Solfedžio egzaminą turėsiu išlaikyti už brolį. Sunku nebus, mokyklą jau pabaigei, – pasakė mama. Vieni pliusai, pasikartosi programą, – pritarė mokytoja.

Nesuvokiau, kaip ji sutiko su tokiu apgailėtinu girtėjančio tėčio pasiūlymu. Dabar Edžiui užteks pamokoje pasirodyti kartą per savaitę, o vėliau už jį egzaminą išlaikysiu aš. Nirtau iš pykčio broliui ir tėvams, kurie nenutuokė, kad mano mintyse visos pasaulio penklinės ką tik išsikreipė, o natos pažiro kaip kava ant virtuvinės spintelės. Dabar bet kokią muziką, solfedžio pamokas su C-dur ir a-moll gamomis, su arpeggio ir scherzo išstūmė už visus išlaikytus egzaminus labiau jaudinantys vaizdiniai, kaip lėtu adagio ritmu susprogdinu rožinį mokytojos automobilio burbulą, kaip klasėje spragsint metronomui lipni guma subliūkšta į jos laku standžiai supurkštus plaukus, o virš lentos pakabintas mylimiausiasis mokytojos Rachmaninovas nuo jos klyksmo sudūžta už įrėminto savo stiklo.