Metabolism | Between Utopia and reality, 2018
Kalbino Aistė M. Grajauskaitė

Gerda Liudvinavičiūtė: „Suvokiu dizainą kaip žaidimą“

Pastaruosius 15 metų netyla kalbos apie lietuvišką dizaino identitetą, jo turinį ir formą. Jei jums kas nors sakė ar kur nors girdėjote, jog šiuo metu kuriame save iš naujo, žinokite, tai – netiesa. Po teisybei, mes save tiesiog perkonstruojame, lyg žaisdami kaladėlėmis, visai kaip tuomet, kai buvome ketverių. Skirtumas tik toks, kad dizaine yra kelios kanoninės žaidimo taisyklės: arba tiek medžiagas, tiek formą kuri futuristiškai, arba dekonstruoji tai, kas jau yra, ir lyg perkuri klasiką su naujai pamatytomis medžiagomis. Viena iš pastarąjį metodą taikančių kūrėjų yra Gerda Liudvinavičiūtė. Ji jaunosios kartos lietuvių dizainerė, savo darbus pristatanti CELSIUS 273 vardu. Daugiausiai tyrinėdama architektūros ir miesto erdves kaip procesus, jų sąsajas su visuomene bei atskirais individais, naujosios kartos juvelyrė siekia atgaivinti retrospektyvų žvilgsnį į sovietinę meno koncepciją. Kalbėdamasi su šia kauniete žinojau, kad mudviejų pašnekesys nebus tik apie dizaino apibrėžtis – nepavyks išvengti gilesnių užkaborių, nes Gerda kūrybą ir aplinką suvokia itin daugiasluoksniškai. G. Liudvinavičiūtės juvelyrikos kolekcijose, lyg autonomiškai veikiančiuose tarpdisciplininiuose projektuose, akivaizdžiai pastebimas žvitrus, gaivalingas žvilgsnis į kultūrinį palikimą bei architektūrą per antropologijos, sociologijos ir atminties kultūros prizmes.

Bendraujant su Gerda ne kartą teko prisiminti, jog vienas iš jungiamųjų atminties ir užmaršties ryšių yra tai, kad abu šie reiškiniai sukuria tikėjimo praeities įvykiais paradigmą, tačiau esminis juos tolinantis skirtumas – apie atmintį daug lengviau kalbėti nei apie užmarštį. Žvelgiant į jaunosios kūrėjos darbus neretai iškildavo Frankfurto atminties studijų platformos iniciatorės Astridos Erll kalbų fragmentai. Užmarštį ji įvardija kaip būtiną atminties proceso dalį, leidžiančią ekonomiškai konfigūruoti prisiminimus ir jų sunkius, taip pat sukurti struktūras, leidžiančias vėliau prisiminimus prikelti. „Tai teisybė, jog prisiminimai yra mažos salos, plūduriuojančios užmaršties jūroje. Kasdienybės apsvarstymuose ir realybės suvokime užmarštis yra daugiau taisyklė, o atmintis – išimtis“, – teigia A. Erll. Labai panašiai atmintį, užmarštį, patirtis ir jų dekonstrukciją regi ir G. Liudvinavičiūtė.

Nenuostabu, kad ši autorė, būdama dar itin jauna, jau yra tiek nacionalinio „Lietuvos dizaino forumo“ narė, tiek kūrėja, turinti menininkės statusą, kuris veikia lyg valstybinis pripažinimas, kad jos kūryba – profesionali. Jau vien 2020 m. G. Liudvinavičiūtė susišlavė dvi pirmąsias vietas nacionaliniame konkurse „Geras dizainas“, nuskynė laurus „World Jewellery Design Awards 2020“, buvo pastebėta ir pripažinta „DFA Design for Asia“ parodoje bei sudalyvavo pirmoje lietuviškoje dokumentikoje apie dizainą („Dizaino dokumentika – trumpametražiai pasakojimai apie šiuolaikinį lietuvišką dizainą“, rež. Aistė M. Grajauskaitė ir Mikas Zabulionis). Gerdos juvelyrikos regėjimas kaip indo, gebančio sutalpinti sustabdyto laiko ir traumų fenomenus, žavi. Šiai kūrėjai istorija, kurią ji gali panardinti ir išsaugoti betoniniuose papuošaluose, sykiu tampa atminties ir užmaršties moneta.

Gerda, kaip, tavo manymu, suvokiamas mados aksesuaras ir jo dizainas Lietuvoje?

Regis, tų suvokimų gali būti labai įvairių. Neegzistuoja viena tiesa, vienas žinojimas. Šiandien, šią akimirką, man aksesuaras yra laisvė, bet juk viskas gali būti kitaip. Suvokimas kinta, ir tą pokytį esamuoju laiku neretai sunku apčiuopti, tam reikia nuotolio. Individualiam pokyčiui gal kiek mažiau, kolektyviniam – kartais ir dešimtmečių… Galiausiai, net kolektyvinis žinojimas neatskleistų viso suvokimo, nes kiekvienas, kuriantis dizainą ar jį vartojantis, turi savitą priėjimo kampą. Man labai svarbu kartkartėmis sau priminti, kad matymas ir suvokimas yra riboti konstruktai, nes atkeliauja iš asmeninės patirties, tam tikro išmokimo. Juk kur kas daugiau nesuvokiam, nei suvokiam. Tad atrodo natūralu nuolat savęs klausti – o kas, jeigu pabandytumėm dar laisviau, kitoniškiau? O kas, jei praplėstumėm mąstymą iki įsivaizduojamų fikcijų, neįmanomų scenarijų ar, iš pirmo žvilgsnio, absurdo? Nors galiausiai viskas ir nugula į paprastą, galbūt net tradicinį papuošalą, bet šie ieškojimai, kuriant bet ką naujo, man atrodo labai svarbūs. Tad jeigu reikėtų vienu žodžiu įvardyti, koks tas lietuviškas dizainas, gal tai – ieškojimas? Atrodo, žmogus iš prigimties linkęs ieškoti, tik kartais bijo ir leidžia idėjoms sudūlėti lentynose. O tai kone šventvagystė! Kita vertus, lietuviškuose aksesua­ruose galima įžvelgti ir daug kultūrinės tradicijos – brangakmenių, tauriųjų metalų, kartais – gintaro, baltiškų motyvų, mažiau eksperimentų. Nenoriu spręsti, gerai tai ar blogai.

Tikiu, kad gerame dizaine pirmiausia turi būti kuo mažiau dizaino. Ši mintis ne mano, ji garsaus XX a. dizainerio Dieterio Ramso. Antra, dizainas privalo išreikšti idėją, nesvarbu, kalbame apie papuošalą, kėdę ar šviestuvą. Tik tos minties, kaip ir kūno, nereikia apnuoginti per daug, kad netaptų vulgaru. Tai puikiai išmano japonų kūrėjai. Štai Naoto Fukasawa yra ne kartą sakęs, kad dizainas – tarytum poezija, o kai poeto jausmai ir požiūris pasidaro pernelyg gerai matomi, žiūrovams gali pasidaryti nejauku. Atrodo, kai kurios gero dizaino taisyklės yra globalios, šiais laikais suvokimas apie dizainą apskritai gana globalus. Galima pastebėti nežymių skirtumų tarp skirtinguose kontinentuose kuriančių meistrų, bet turbūt ši profesija iš esmės yra gana individuali, tad kiekvieno priėjimas kitoniškas, nors žinios – gana panašios.

Žymos: