Frédérick Houdaer | Poezija

Akivaizdybė

tikiu Léonu Bloy
kai jis rašo kad pergalė Verdeno mūšyje
buvo pasiekta maldomis
sukalbėtomis vienos mergaitės XXI amžiuje
tikiu Aleisterio Crowley’io nuoširdumu
kai jis ištisus metus
nenorėjo publikuoti
savo „Įstatymo Knygos“
kol galiausiai apsisprendė tai padaryti
tikiu Castanedos žodžiu
kai jis teigė patekęs į tuštumą
kad ir kiek man visi beįrodinėtų
jog jis tiesiog nuostabus fikcijų kūrėjas
žinau jo siūlomą mokymą
turėti širdį
ir stoti skersai gerklės
patogiai įsitaisiusiems

Galit tikėt arba ne

Castaneda nemirė
jis gyvena vieno provincijos miesto pakrašty
užkampy šios senos Europos
kuri nebeturi ką įrodyti
nebeturi ką duoti
kol ne visai atsiklaupė
Castaneda medžioja Nahualį
tarp daugiaaukščių
nesiteikdamas taisyti ant jų su klaidom išpurkštų frazių
jis turi svarbesnių reikalų

Frédérickas Houdaeris (gim. 1969) – poetas, prozininkas, eseistas, leidėjas. Gimė Paryžiuje, gyvena Lione. Išleido septyniolika knygų, tarp jų – devynis poezijos rinkinius, keletą romanų ir eseistikos knygą apie vieną iš XIX a. „prakeiktųjų poetų“ Tristaną Corbière’ą. Dirbo daug įvairiausių darbų. Buvo leidyklos „Pédalo ivre“ leidžiamų poezijos knygų serijos vadovas. 2018 m. su draugu įkūrė leidyklą „Le Clos Jouve“. 2010-aisiais tapo „Poezijos kabareto“ džiazo klube įkūrėju ir vedančiuoju. F. Houdaeris – šių metų tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ svečias.

Gerumas

Kartą apsimečiau geruole ir žmogų padariau savo skolininku.
Kartą susigalvojau gerumą ir apdovanojau žmogų priklausomybe skolai.
Skolininku padariau tą žmogų, kuris gerumo nenusipelnė.
Nusipirkau tą žmogų visiem laikam – padariau skolininku.
Gyveno žmogus ir man dėkojo.
Gyveno žmogus ir mane keikė.
Kur ėjo žmogus, ten mano gerumas jį persekiojo.
Kur aš ėjau, ten iš paskos tempiau žmogaus skolą ir
Savo gerumą svarainių skonio nešiausi.
Vaikščiojom abu – aš ir tas žmogus – vienas kitam

Skolingi:
Jis – už gerumą,
Aš – už gerumo trūkumą.

Vienąsyk pavargo žmogus nuo mano gerumo ir
Akį sau išsidūrė.
Tada vaikštinėjo graibydamas sieną – manęs ieškojo.
Vaikštinėjo žmogus nuo sienos prie sienos – norėjo pabėgti.
Vaikštinėjo žmogus ir savo skolą kitam žmogui tikėjosi permesti.
Ir aš vaikštinėjau, net pavargau,
Bet užsimiršti niekaip negalėjau.
Vaikštinėjau, kol daugybę žmonių paverčiau skolininkais.
Tada supratau, kodėl
Mano draugo draugas vaikštinėja nunarinęs galvą.

Žino žmogus, kad jis pats yra didžiausia silpnybė, tai bijo.
Stovi ir bijo.
Vaikšto ir bijo.
Miega ir bijo.
Ir dar supratau,
Kodėl žmonės bėga nuo savo silpnybių:
Jie žino, kad kartais gerumas būna didžiausia blogybė
Ir patys savęs, atsidavusių mielaširdystei, taip išsigąsta,
Kad ieškosi prieglobsčio ten, kur gerumas jau esti išsekęs.

Vienaakis vyras kartą mane susirado ir aš grąžinau jam skolą.

Žymos: