Erika DRUNGYTĖ

FILOSOFIJA IR „GERIAUSIEJI“

Vienas žymiausių antikos vyrų Markas Aurelijus jaunystėje žavėjosi sportu ir daug laiko skyrė imtynėms, boksui, net ritualiniams šokiams su šarvais, vis tik vėliau iki pat senatvės sveikatos neturėjo. Bet šitai nesukliudė jam tapti puikiu karaliumi, karvedžiu bei filosofu. Ne, atvirkščiai – pirmiau filosofu, o tik paskui karvedžiu. Romos valdovas saviugdos kryptimi, atmetęs „tuščių teorijų“ sofistiką, pasirinko stoicizmą, susiformavusį Graikijoje (gal todėl žymiausią savo veikalą „Sau pačiam“ ir parašė graikiškai). Gyvenime jis kaip įmanydamas laikėsi kertinių dorybių, nubrėžtų pirmtakų Zenono, Chrisipo bei vėlyvojo Epikteto, kurias įamžino, pats save perspėdamas: „Stenkis būti paprastas, geras, doras, garbingas, kuklus, teisingas, dievobaimingas, palankus, malonus, ištvermingai atliekantis savo pareigas. Visomis jėgomis stenkis būti toks, kokį tave norėjo padaryti filosofija.“

Įdomi to meto valdymo sistema buvo įtvirtinusi būsimų imperatoriaus įpėdinių atsiradimą – valdovai juos „įsivaikindavo“ iš artimos aplinkos, matydami berniukų gebėjimus ir perspektyvą, o ne palikdavo sostą pagal kraujo liniją. Tačiau Markas Aurelijus, kad ir koks puikus buvo stoikas, šio išbandymo neišlaikė. Pavedęs Romą savo atžalai Komodui, padarė tai, ką amžininkai apverkė, teigdami, jog romėnų istorija „iš aukso karalystės pereina į geležies ir rūdžių karalystę“. Tad kaipgi nutiko, kad garbingo ir visų – nuo vergų iki senatorių – gerbiamo karaliaus vaikas, puikiai auklėtas ir ugdytas, nuolat su tėvu dalyvavęs valstybės reikalų tvarkyme ir jame matęs nuostabų žmogaus bei visuomenės veikėjo pavyzdį, užaugo aistringu žiaurių pramogų garbintoju ir dalyviu, didžiąją laiko dalį arenose žudydavusiu žvėris ir besikaudavusiu iš anksto jam pergales žadėjusiose gladiatorių dvikovose? Aplaidžiu, valstybės reikalus pavaldiniams patikėjusiu tironu, kurio viešpatavimo laiku suklestėjo korupcija ir įsigalėjo totali betvarkė?

Paskutinis Romos aukso amžiaus gerasis imperatorius ir paskutinis stoikas Markas Aurelijus labai mylėjo vaikus, daug padarė dėl visuotinės jų gerovės, tačiau tas, kurį geidė matyti šlovingos imperijos valdovu, jį nuvylė ir išdavė. Kad patarlė „Obuolys nuo obels netoli rieda“ nėra aksioma, įrodė ir kito sociopato pavyzdys – filosofas Seneka auklėjo Neroną, tačiau šis imperatorius visiems laikams į istoriją įrašytas kaip negailestingas motinos, brolio ir daugybės romėnų žudikas, privertęs ir savo mokytoją gyvenimą baigti pakėlus ranką prieš save.

Nei Komodas, nei Neronas nenugyveno ramaus bei šlovingo gyvenimo. Žmonių neapykanta ir natūralus noras nutraukti psichiškai nestabilių visavaldžių sukeltą chaosą valstybėje privedė prie keršto, tragiškų baigčių. Kuo iš esmės skyrėsi Markas Aurelijus ir Komodas? Pirmasis, nors visiškai neprivalėjo, dėl kiekvieno svarbaus klausimo eidavo tartis su senatu, prašydavo, kad jam leistų pasinaudoti iždo pinigais valstybės labui, o laisvu laiku iki pat senatvės vaikščiojo mokytis pas filosofus. Antrasis buvo patyčių meistras, privertęs senatą jį pripažinti dievu, bailys, žudęs už save pranašesnius mokslo bei visuomenės vyrus. Pirmasis iki šių dienų yra garbingo ir išmintingo žmogaus bei valdovo prototipas, o po antrojo nužudymo liejosi džiaugsmas, lydimas jo paminklų naikinimo. Gal ne veltui sakoma, jog gerais norais kelias į pragarą grįstas. Kad ir kiek besistengtum indą pripildyti vandens, vargu, ar tai pavyks, jei jis jau pilnas arba užvožtas dangčiu. Reikalas, turbūt, yra tas, kad pats indo šeimininkas turėtų nuolat norėti būti pripildytas, trokšti gauti ir atnaujinti jame esantį turinį. Bėda, kai norima duoti tam, kuris jau „viską žino“, yra „geriausias“.

Žymos: