Jorge'ė Luisas Borgesas, apie 1975 m. Roberto Pera nuotrauka iš argentiniečių žurnalo „Viva“, publikuojama pagal CC licenciją
Kirill Kobrin

Borgesas ir kiti

Europoje, Azijoje ir dalyje Afrikos siautėjo karas, o Lotynų Amerikoje gyvenimas tekėjo beveik įprastai. Beveik, nes čia pateko nemažai pabėgėlių iš mirties ir kančios zonos; kai kurie apsistojo Argentinoje, kiti – Buenos Airėse. Tarp pastarųjų buvo ir lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius, kuris laimingai – ačiū likimui – 1939 m. transatlantiniu garlaiviu paspruko nuo nacių. Gombrowiczius įsikūrė Argentinos sostinėje, pradžioje skurdo, o apie tuomečių jo užsiėmimų pobūdį sklandė prieštaringiausi gandai. Vienaip ar kitaip, lenkų pabėgėlis gyveno varganame bute, rašė prozą ir į savo vėliau išgarsėjusį dienoraštį guldė visokius apmąstymus bei įvairius įvykių negausaus emigranto gyvenimo atvejus. Gombrowiczius mažai domėjosi savo tremties šalimi, buvo pasinėręs į tautiečių reikalus: tęsė barnius prieškario Lenkijos ginčuose, leidosi į prieškario lenkų gyvenimo atsiminimus, godžiai sekė karo veiksmų Europoje eigą, perpasakodavo vietos lenkų bendruomenės apkalbas.

Be kelių lenkų, jo ratą sudarė žemesniojo vidurinės klasės sluoksnio atstovai; su turtingaisiais jis bemaž visai nesibičiuliavo, tiksliau – turtuoliai jo pas save nekvietė. Vienas iš retų Jorge’ės Luiso Borgeso paminėjimų šiame dienoraštyje susijęs būtent su turčiais, tiksliau – su turtingomis aristokratėmis, seserimis Silvina ir Victoria Ocampo, Buenos Airių literatūros grand damomis, rašytojomis, žurnalo „Sur“ („Pietūs“) leidėjomis, garsiomis populistinio diktatoriaus Perono oponentėmis. Seserys Ocampo buvo artimos Borgeso draugės; tai ne tik literatūros („Sur“ jį nuolat publikuodavo), bet ir socialinės kilmės klausimas. Borgesas ir Ocampo – Buenos Airių „aristokratijos“ vaikai, Nepriklausomybės kovų dalyvių palikuonys, kurių proseneliai kovojo prieš diktatorių Rosą ir dalyvavo ilguose pilietiniuose karuose bei žygiuose prieš indėnus. Šio rato žmonės paprastai derindavo anglomaniją (kartais frankomaniją) su klasikinėmis liberaliomis pažiūromis ir savosios klasės arogancija. „Aukštosios kultūros“ stulpai, pasiuntiniai Europos, didžiąja dalimi jiems atitekusios iš Belle Époque ir vėlyvojo romantizmo, XIX a. „didžiųjų išsivadavimo tradicijų“ puoselėtojai, išsilavinusioji klasė, kurios tėvai turtus susikrovė išnaudodami valstiečius – jie bėgliui Gombrowicziui negalėjo nesukelti neapykantos ir paniekos.Be to, jie jo neprisileido, skirtingai nei prancūzų emigranto Rogerio Caillois, priimto į „Sur“ ratą, vėliau iš dėkingumo į prancūzų kalbą išvertusio keletą Borgeso pasakojimų ir tapusio pagrindiniu jo populiarintoju pokarinėje Europoje.

Caillois žinojo, ką daro – antropologas mėgėjas, artimas siurrealistams eseistas, vienas iš garsiojo Paryžiaus sociologijos koledžo įkūrėjų droviame vidutinio amžiaus senjore, rašiusiame linksmus kultūrinius niekučius, iš karto įžvelgė didžiulę destruktyvią jėgą, galinčią galutinai pribaigti tradicinę grožinę literatūrą ir ant jos griuvėsių pastatyti kažką didingo bei siaubingo. O štai Gombrowiczius nemanė nieko panašaus, jį mažai domino tradicinės grožinės literatūros likimas; jo betarpiškų psichinių reakcijų pasaulyje pagrindinę vietą užėmė Lenkija, karas ir asmeninis skurdas, o jo meninio mąstymo pasaulyje kuriama geniali proza tradicinės literatūros nenaikino, nes kodėl turėtų? Gombrowicziaus tekstai važiavo kažkur į šoną ir tolyn, savarankiški, nereikalaujantys didelio kultūrinio seserų Ocampo išsilavinimo, kad būtų suprasti. Trumpai tariant, kartą literatūriniame renginyje susidūręs su Borgesu Gombrowiczius vėliau savo dienoraštyje parašė kažką itin šališko ir priešiško. Maždaug „pasipūtęs kvailys“ ar kažką panašaus. Specialiai necituoju tiksliai, kad vietoj to parodyčiau Gombrowicziaus, o iš dalies – ir Borgeso prozos organizavimo būdą. Nors pastarasis savo tekste vis dėlto pacituotų lenkų pabėgėlio dienoraščio įrašą, paimdamas jį iš trumpos apžvalgos apie Gombrowicziaus kūrybą, kuri buvo paskelbta visiškai užmirštame literatūros almanache, išleistame Paragvajuje, jėzuitų ordino bib­liotekoje šimto egzempliorių tiražu, iš kurio 97 egzemplioriai tuojau pat buvo sunaikinti cenzūros. Autorius rado Babilonijos bibliotekoje išlikusią kopiją.

To paties pavadinimo apsakymas „Babelio biblioteka“, vienas garsiausių praėjusio amžiaus tekstų, buvo išspausdintas Borgeso rinkinyje „Fikcijos“. Formaliai tai nėra pirmoji jo knyga – ankstesnė buvo „Sodas išsišakojančiais takais“, išleista 1941 m., tačiau jei palyginsime abiejų turinį, pamatysime, kad antroji yra išplėstinis pirmosios variantas. Taigi, aptariame pirmąjį Jorge’ės Luiso Borgeso bandymų trumposios fantastikos žanre vaisių.

Žymos: