Vieno mėnesio trukmės literatūrinio dienoraščio iššūkis
(Ištraukos)

2022 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Kai galvoju apie vaikystę, prisimenu knygas, kurias skaičiau. Iš pradžių – tik jose buvusius paveiksliukus, paskui po truputį ir žodžius. Savo lentynoje tebeturiu Otfriedo Preußlerio „Vaiduokliuką“ ir „Raganiukę“ (išleistos 1992 metais). Nusitrynę kampučiai, pieštukais vaikiška ranka paspalvintos iliustracijos ir komentarai paraštėse: „Šiandien ir pas mus buvo prastas oras“; „Vaiduokliukas visada nešiodavosi raktus“.

Šiandien man šios knygos – tarsi laiškas jau suaugusiai, raganomis ir vaiduokliais nebetikinčiai sau. Neatsispiriu pagundai jas paskaitinėti. Ir užsimirštu.

Man šešeri. Ką tik pradėjau lankyti mokyklą.

– Mama, gali man duoti savo pasą? – Įtarus, klausiantis mamos žvilgsnis. – Buvau bibliotekoj. Sakė, reikia mamos ar tėčio paso.

Šešerių jau laisvai skaičiau. Septynerių pradėjau eiliuoti (tik kur tie sąsiuviniai su mano rašinėjimais dingo – nežinia). Susidraugavau su bibliotekininkėmis, ir biblioteka man atvėrė duris į platų knygų pasaulį: Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, Astridos Lindgren kūryba, Hanso Christiano Anderseno pasakos…

Aš augau. Skaitiniai keitėsi. Bet mano kuprinėje šalia matematikos vadovėlių visada galėjai surasti kokią nors į programą neįeinančią knygą, dažniausiai – pasaką. Ilgai nešiojausi Lindgren „Pepę Ilgakojinę“. Tapatinausi su personaže, svajojau apie į dvi kasas supintus raudonus plaukus ir strazdanas, kaip ir apie drąsą būti kitokia.

2022 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Staigiai atšalo. Kaupiasi lietus. Sodybos troboje, sušilusios nuo krosnies, zvimbia dvi musės. Kaip tik skaitau Jono Meko „Žmogų prie lyjančio lango“. Trumpas tekstukas – lyg tyčia apie musę. Bet ne šitai mane jaudina, o tai, kaip meistriškai dėliojami žodžiai ir audžiamos mintys: „Niekas yra musė. Niekas musės prazvimbimas.“ Meką musė nukelia į vasaros vidudienį, o aš tiesiog šildausi rankas ir abejingai stebiu musių choreografiją savo lange.

– Sušalai? – iš lauko parėjusi klausia mama.

– Musės tai atšilo.

– Pletnė kažkur ten už spintelės.

Nekyla ranka tas muses priploti. Juk jos – filosofinės.

Šiandien skaičiau:
Jonas Mekas. „Žmogus prie lyjančio lango“. Vilnius: Baltos lankos, 2010.

2022 m. rugsėjo 13 d., antradienis

– Koks čia menas, – suraukė kaktą teta, apsilankiusi mano parodos „Atgyjančios knygos“ atidaryme prieš keletą metų, – jei nežinia, kas pavaizduota? Va, suprasčiau, troba, medis, mėnulis…

Rašytojai nesuprasti ir alkani. Dailininkai irgi. Ypač jei jų kūryboje – anei trobos, anei medžio.

Dėl ko menininkas kuria? Dėl ko rašytojas rašo? Atsakymo ieškau „The Handbook of Creative Writing“ [„Kūrybinio rašymo vadovas“]. Stevenas Earnshaw išskiria keturias priežastis: egoizmas, estetikos paieškos, istorinis įkvėpimas, politiniai tikslai. Galop nusprendžia, jog dažniausiai kuriame iš egoizmo…

O kodėl rašau aš? Nes tai – gyvenimo būdas. Negalėjimas nerašyti. Žvilgsnis į pasaulį vienišiaus akimis. Tai pėdsakai sniege. Terapija. Malda. Troškimas pažinti save ir visa, kas mane supa. Išreikšti viduje glūdinčias idėjas.

Šiandien skaičiau:
Steven Earnshaw. „The Handbook of Creative Writing“.
Edinburgh: Edinburgh University Press, 2007.

2022 m. rugsėjo 17 d., šeštadienis

Į kuprinę kraunu knygas, kompiuterį, paskaitų konspektus. Norėčiau atsijungti ir užsiimti lauko darbais, bet negaliu – tiek universitetinių užduočių. Taigi, bent jau sėdėsiu sodybos terasoje su vaizdu į mišką. Ir vilsiuos, kad veiks internetas…

2022 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Sodyba. Sutemo. Židiny spragsi malkos. Kamine ūkauja vėjas, tarsi dvasios kvatotųsi tamsią naktį. Raganų aš nebijau. O Rimvydo Stankevičiaus esė „Raganystė“ – tik provokuojantis pavadinimas.

„Sako, kad visos moterys – truputėlį raganos“, – pradeda tekstą autorius. Intriga. Bet… „Iš tiesų tai joks raganavimas“, – iškart nuvilia mane ir nueina kita kryptimi; nebeįdomu.

Galvoju apie raganas. Įsivaizduoju baltiškas dievybes, giminingas laumėms. Pranė Dundulienė rašo apie raganas kaip žiniuones, magijos veiksmų atlikėjas, kosmoso, žmonių, gyvūnų tvarkytojas, mėnesėtos nakties būtybes. Įdomu tai, kad raganomis buvo tikima dar ir XX a. pradžioje. Kodėl jos įgijo neigiamų personažų bruožus? Juk žmonėms ne tik kenkia, bet gali ir išgydyti.

Pati apie raganas kada nors parašysiu! Juk mano vaikystės mylimiausia knyga taip ir vadinosi – „Raganiukė“. Atsitiktinumas ar sutapimas? Ženklas, norintis man kažką pasakyti?

Šiandien skaičiau:
Rimvydas Stankevičius. „Diktantai sielai“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008;
Pranė Dundulienė. „Pagonybė Lietuvoje. Moteriškos dievybės“. Vilnius: Mokslų ir enciklopedijų leidybos centras, 2018;
Otfried Preußler. „Raganiukė“. Vilnius: Viktorija, 1992.

2022 m. rugsėjo 19 d., pirmadienis

„Ne aiškinkite, o vaizduokite“, – teigia Laima Vincė knygoje „Rašyti gali kiekvienas“. Literatūros kūrinys perteikia istoriją rūpestingai sukurtais vaizdais, o ne paaiškinimais ar nupasakojimais. Čia prisimenu Ernesto Hemingway’aus „Senį ir jūrą“ – tiesiog matai, kaip kraujuoja herojaus ranka, kaip žuvis tempia lyną. Atrodo, paties veiksmo nedaug, tačiau įtampa begalinė.