Tomo Petreikio nuotrauka
Zigmas Kalesinskas

LEONAS STRIOGA: „MANO GYVENIMAS DABAR JUDA VERTIKALE…“

Vieno susitikimo metu, kopdamas į Raudondvario pilies bokštą, šiuos žodžius ištarė žinomas skulptorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Leonas Strioga. Žvelgiant į šią asmenybę, tik ką paminėjusią savo gyvenimo devyniasdešimtmetį, kyla noras kalbėti ir kalbėtis apie kūrybą, žmogaus ir Dievo santykį, narplioti egzistencinius klausimus. Menininko dirbtuvėse lentynos iki pat lubų užkrautos įvairiausios tematikos, skirtingų kūrybinių laikotarpių skulptūromis, o oras dar tebevirpa nuo kirvuko mostų, kapojant beržo kalades… Čia viskas taip suprantama, įtikinama – nelieka vietos tuštumai, melui, netikrumui. Vos įžengus pro duris, pasitinka rimtas ir stoiškas, tarsi iš Sūduvos derlingos žemės išaugęs Jonas Basanavičius, vos aukščiau, ant lentynos, iš po plačiabrylės skrybėlės žvitriomis akimis tiesiai ir skvarbiai žvelgia Jonas Mekas, kitoje lentynoje pusiau gulomis ilsisi Juozas Grušas, o ten, tolėliau, kaip sako pats skulptorius, iš bibliotekos į savo namus grįžtantis vilnietis poetas Marcelijus Martinaitis bei į kuprelę susimetęs Nepriklausomybės akto signataras, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. „Kai aš numirsiu, čia mes būsime visi vienoje vietoje…, – porina skulptūrų kūrėjas. – Po savo grįžimo į Tėvynę (L. Strioga taip įvardija laiką po insulto), nebemoku žmoniškai lietuviškai rašyti, užmirštu ir žmonos mergautinę pavardę, ji nuolat turi man daug ką priminti, darau tik realistinius darbus. O realizme meno juk nėra. Ligos metu kūriau žymių menininkų figūras, portretus. Prieš imdamasis portreto, pirmiausia turiu pažinti žmogų iš arčiau. Jis turi kažkuo mane paveikti, atsiskleisti, man reikia su juo susidraugauti, ir tik tada galiu kurti jo figūrą ar portretą“, – pasakoja dailininkas. „Kai Leonas susipažino su rašytoju ir vertėju Juozu Apučiu, kai jį gerai pažino, tiesiog įsimylėjo, tuomet sukūrė nemažai jo portretinių skulptūrų. Abu jie nuoširdžiai bendravo. Prieš mirtį J. Aputis labai gražiai su Leonu atsisveikino…“ – dviejų žymių Lietuvos vyrų pažintį prisimena Leono žmona Dalia. Sukūrė menininkas ir nemažą šūsnį savo autoportretų. Vienoje medžio skulptūroje vaizduojama per pusę skilusi galva, iš abiejų pusių suveržta veržlėmis. „Juk ligos metu man suiro dalis smegenų – čia, priekyje, kaktoje, yra riba (braukia pirštu per kaktą), todėl aš dabar sunkiai kalbu ir visai negaliu rašyti, o juk esu pripiešęs tūkstančius piešinių, tiek visko prirašęs, tačiau… kurti ir daryti skulptūras – dar galiu“, – šypsosi menininkas. Dalia sako, kad Leonas, vos tik atsigavęs po ligos, dar gulėdamas lovoje paprašė sūnaus paruošti įvairiausio dydžio beržo kaladėlių, atnešti lentą ir kirvuką. Lentą pasidėjęs ant krūtinės, pradėjo kalenti. Niekaip negalėjo atsispirti kūrybai. Tuomet ir gimė kai kurios skulptūros, sudėliotos iš gabalėlių: „Tėviškės keliais“, „Namolei“.

Dabar L. Striogai terūpi tik dvasiniai klodai, o tai, kas sietina su materialiomis vertybėmis, jam nė motais. Ir skulptūrų nenori parduoti, nes pinigai – visai nereikšmingi. „Pinigai man niekada nebuvo svarbūs. Dar būdamas mažas, gal kokių penkerių, šešerių metų, padėdavau tėvui iš medžio daryti medinius žaisliukus – juos šveisdavau, paspalvindavau ir taip užsidirbdavau pinigėlių, bet mano broliai uždarbį iš manęs išprašydavo. Vis surasdavo svarbesnių dalykų, kuriems jį panaudodavo. Tėvas kartą man davė pinigų, bet vėliau juos kažkam paėmė. Ir aš jų visai negailėjau, net neverkiau. Vienu metu buvau biednas ir visai nieko neturėjau. Iš keturių šeimoje augusių brolių gimiau fiziškai silpniausias. Kažkodėl jėgų man davė mažiausiai… bet esu labiausiai apdovanotas kūrybingumu. Vienas mano brolis taip pat skulptorius, jis gyvena Ukmergėj, bet jo darbai visai kitokie. Dar mokydamasis mokyk­loj jau skyriausi nuo aplinkinių. Iš mūsų keturių tėvą labiausiai mylėjau aš. Jis man buvo autoritetas. Mama buvo labai gera dainininkė. Ir pats dainuodavau, bet dabar galiu tik taip: „Ūūūū, a…, ooooo!“ – smagiai kvatojasi, artikuliuodamas garsus šūkalioja dailininkas.

„Praeitis mūsų – gyvieji ir mirusieji, mūsų medžiai ir gyvūnėliai – viskas mus jungia“, – imdamas nuo lentynos rodo skulptūrą, vaizduojančią gyvūną, gal elnią devyniaragį, ant nugaros nešantį mūsų protėvių vėles („Vėlių sugrįžimas“, 1995). Mitologija L. Striogai yra artima. Giedrė Jankevičiūtė knygoje „Leonas Strioga“ brandžiajai menininko kūrybai apibūdinti naudoja tokius paties kūrėjo išsakytus žodžius: „Visada pergyvenau dėl savo genties, visada norėjau dangų arčiau žemės regėti.“ Net ir šiuo laikotarpiu, kai apribotos jo sklandaus mąstymo ir minčių raiškos galimybės, skulptorius išlieka ištikimas savo pagrindinėms idėjoms: pagarbai genčiai, šeimai, istorijai, tėvynei, kalbai. „Nesvarbu, kas vaizduojama – ar tai būtų šlubas angelas, ar senas arklys, ar tėvo kepurė su ant jos ropinėjančiomis bitėmis, ar nuavėti aulinukai, – visus Striogos kūrinius gaubia išskirtinumo aura, paprastučiam motyvui suteikianti graudinančio naivumo ir žodžiais sunkiai nusakomo patrauklumo“, – rašo G. Jankevičiūtė. Jam būdingi išskirtinė meilė bei dėmesys, L. Strioga nuolat ieško intymaus asmeninio santykio ir labai jautraus sprendimo būdo savo idėjai išreikšti bet kokioje medžiagoje: medyje, akmenyje, metalo liejinyje. Skulptūroje „Medumi apsunkusi tėvo kepurė“ (1999) medžiui tonuoti autorius panaudojo tikrą bičių vašką, ne įprastus dažus ar grindų vašką. Todėl šis kūrinys per visas jusles žiūrintįjį veikia ne tik savo temos atskleidimu, plastika, reljefine faktūra, bet ir tauriu bičių vaško bei beržo kvapu. Kiekviena skulptūra akivaizdžiai byloja apie didelę meilę širdyje išnešiotai idėjai, pasirinktai atvaizduotajai asmenybei. Bet kuri medžiaga – akmuo, metalas, betonas ar medis – L. Striogos rankose virsta jautriu įtikinamu pasakojimu, savitu amuletu. Jis yra sukūręs ne vieną darbą, vaizduojantį sunkiai įvardijamą gyvūną, primenantį mitologinę būtybę, pažabotą, įkinkytą ar jojamą žmogaus. Kai kurie jų netgi panašūs į mūsų vytį, tačiau kitokį, savitą, striogišką. Todėl, žvelgiant į nesibaigiančias šių dienų batalijas dėl valstybingumo simbolių statymo, asmenybių įamžinimo aikštėse ar kitose viešosiose vietose, kyla noras pakviesti užsukti į Leono Striogos dirbtuvę Kaune ir leisti prisirinkti įvairių valstybės simbolių, asmenybių skulptūrų, nesunkiai suprantamų, lengvai įskaitomų ir atpažįstamų, tinkančių ir priimtinų mūsų XXI amžiuje…

„Žmogaus dieviškumo pradas man labai svarbus. Mes gyvenam ir kenčiam… bet man svarbiausia tiesa, tiesa ir tik tiesa! Labai svarbu, kad būtų teisybė! Mano kūrybos pagrindų pagrindas dieviškumas, todėl žmones vaizduoju nuogus. Iš pradžių dar dariau su kelnėmis, bet be diržų, o dabar – visai nuogus. Mano žmogus trumpomis kojomis, arti žemės, tačiau širdis ir protas aukštai“, – pasakoja L. Strioga. Biomedicinos mokslas teigia, kad vertikali linija atrodo ilgesnė už horizontalią, nes veikia kontrastas. Šis reiškinys vadinamas vertikalės iliuzija. Iliuzijos leidžia mums spręsti apie suvokimo mechanizmus, kurti teorijas. Oppel-Kundt iliuzijos esmė ta, kad užpildytas tarpas atrodo didesnis negu neužpildytas, o tuščia erdvė suvokiama kaip artimesnė, ir tai vadinama subjektyvių kontūrų iliuzija, kuri leidžia susidaryti kūno schemai, nesutampančiai su kūno paviršiumi. Drabužiai praplečia kūno schemą, todėl apsirengęs žmogus atrodo didesnis. L. Strioga žmones vaizduoja be drabužių, abstrakčių formų, monumentalius, todėl jie tarytumei aukštesni, o ta schema, tas striogiškas stereotipas ir visa jo skulptūros / kūrybos stilistika pati virto iliuzija, kurią visą savo gyvenimą kurdamas mumyse ir mums suformavo šis menininkas. Ji tapo chrestomatine, lengvai atpažįstama forma, vaizdais, identifikuojančiais autentišką raiškos būdą, universumu, atpažįstamu ne tik Lietuvoje, bet ir svečiuose kraštuose. L. Strioga, kaip ir jo žmogus – universali forma iš lietuviško beržo, paženklinta autoriaus meile Dievui, Tėvynei ir žmogui, įmirkyta ne tik tikru bičių vašku, bet ir kasdienėmis patirtimis, išgyvenimais – toks jis, Leonas Strioga, lengvai atpažįstamas, priimtinas ir artimas.

„Man labai svarbu žmogaus dorumas, elgesys. Jeigu elgiasi netinkamai, man jis yra nepriimtinas. Aš ir pats stengiuosi gyventi dorai: negėriau ir negeriu, nerūkau…“, – pasakoja menininkas. Dailininkas neseniai vieną naktį netikėtai susapnavo pranašišką sapną, kuriame regėjo veidą, labai gražų, malonų, maždaug šešiasdešimties metų amžiaus vyro. Susapnuotasis skulptorių patikino, kad šis gyvenąs labai teisingai, labai gerai, kad turėtų jaustis laimingas, jog yra tinkamame santykyje su gamta bei žmonėmis… ir kad surengs parodą Vilniuje (taip buvo įvardyta jubiliejinė paroda sostinėje, Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“). „Šis vyriškis, maloniai šypsodamasis, palinkėjo ir toliau taip gyventi, ir sakė, kad, jeigu gyvenimą ir užbaigsiu ankščiau, vis tiek būsiu laimingas“, – prisimena L. Strioga. Po sapno meistras sukūrė regėtojo vyro portretą. „Taip man nutiko pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą gyvenime. Aš ir noriu daryti tik gera, – savo gyvenimo principus patvirtina dailininkas. – Jei žmonės matys daugiau gero, tikro meno, jų santykiai ir gyvenimai taps gražesni.“

Vienas naujausių šiuo laikotarpiu sukurtų L. Striogos darbų vaizduoja vaiką, sėdintį ant seno nunešioto kartoninio lagamino. „Autentiškas sovietinis lagaminas, jo paties. Su juo Leonas važinėjo į Piterį (Sankt Peterburgą – red. past.) ir į kitas keliones“, – atskleidžia žmona Dalia. Čia skulptorius vaizduoja patį save, kai, būdamas vos ketverių, ant lagamino atkeliavo į Ukmergę.

„Dabar dirbti jau sunku, nes reikia pasiruošti medį, įrankius. Be to, ir mąstyti darosi nelengva. Negaliu išreikšti savo minčių, darau tokius realistinius darbelius…“ – liūdnomis mintimis dalinasi menininkas. „Mano darbuose realizmo yra, bet jis šiuolaikiškas. Kai dabar žiūriu, manau, kad aš visada dirbau kitaip, bet aplinkiniams tai ne visada patiko. Man labai svarbu atskleisti save. Galbūt turėjau daryti mandriau, bet aš kitaip negalėjau“, – tarsi ieškodamas pateisinimo apie savo kūrybą pasakoja L. Strioga. Ir priduria: „Mano svajonė – sukurti skulptūrą, tokią didžiulę didžiulę, virpančią, iškylančią virš visų pastatų…“

Kiekvienas L. Striogos darbas unikalus, tačiau jo „beržinukai“ nesupainiojami su jokio kito menininko kūriniais. Moksliškai patvirtinta, jog objektai, kurių didelis skaistis, atrodo arčiau, nes jie skleidžia daugiau šviesos. Galima drąsiai teigti, kad Leonas Strioga yra tarp ryškiausių žvaigždžių, spinduliuojančių didžiulę žmogišką šviesą. Jis – tarsi mūsų Alberto’as Giacomettis, savo virpančiais paviršiais ir formomis tapęs savitos stilistikos skulptūros kūrėju, skelbiančiu apie amžinąsias pasaulio ir žmogaus savybes, iškart atpažįstamas ir stovintis Lietuvos Monparnase greta kitų didžiųjų XX–XXI a. menininkų.