fbpx

Paminklinės lentos Kauno bienalėje

Aistė Kisarauskaitė

Vėl ruduo, vėl Kauno bienalė.

Nereikia tikėtis, kad mintyse nebus lyginamos prieš porą metų įvykusi bienalė, pavadinta „SUJUNGTI“, ir šioji, skirta paminklų (ne)galimybės klausimui. 2015 metais kuratoriumi buvo pasaulinė įžymybė Nicolas Bourriaud (Prancūzija), skelbęs „Gijas: fantasmagoriją apie atstumą“ ir išnaudojęs tam itin tinkantį Kauno centrinio pašto pastatą. Ir ši ryškioji (nors mintyse ne vienas pridūrė – kiek pablėsusi) kuratoriaus žvaigždė sudaro didžiulį kontrastą ypatingais tarptautiniais kuratorystės laurais nemojuojančiai lietuvei Paulinai Pukytei. Prieš porą metų bienalė didžiavosi partnerių iš Italijos, Didžiosios Britanijos, Kroatijos parodomis ir tarpdisciplininiais vaizdo bei garso projektais, tarptautine jaunųjų menininkų rezidencija, įvairiais bendruomeninio ir socialiai angažuoto meno projektais, tarptautiniu garso meno seminaru, diskusijomis, kūrybinėmis dirbtuvėmis ir edukaciniais užsiėmimais vaikams bei šeimoms galerijų erdvėse, žodžiu – ohoho. Šiemet viskas kukliau, be tarptautinio-tarpdisciplininio-tinklinio blizgesio, be nuostabiojo Kauno centrinio pašto pastato, įtariu, kad ir bienalės finansinės galimybės yra gerokai kuklesnės, tačiau, kaip žinome, mažiau tikrai ne visuomet yra blogiau.

Kaip pabrėžė Kauno bienalės meno vadovė Virginija Vitkienė, N. Bourriaud sukurtas festivalis, kad ir koks įdomus, tačiau galėtų vykti bet kurioje pasaulio šalyje, o šiais, 2017-aisiais, norėjosi savito, lietuvišką kontekstą ir problematiką aktualizuojančio požiūrio, todėl buvo pakviesta Londone gyvenanti menininkė, rašytoja, dailės kritikė P. Pukytė. Jos pasirinkta tema man iš pradžių atrodė siauroka ir sudėtinga menininkams, tačiau nepaprastai aktuali pačiai Lietuvai, baigiančiai savo miestus apkarstyti prasčiausio skonio paminklais, varijuojančiais nuo stalinistinio patoso iki kičo angeliukų. Tiesa, labai abejoju, kad mūsų valdininkai įsiklausys į Lietuvos ir užsienio, net pasaulinio garso menininkų balsus ir pažiūrės į paminklo sąvoką šiuolaikiškiau – kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Sunku išgydyti nuo deklaratyvaus patoso, reikalaujančio tonų bronzos ar granito monumentams, neturintiems nieko bendro su dabarties laiku, su asmenybėmis ar įvykiais, kuriems įamžinti jie skirti, ir dažnai atrodantiems lyg pigūs padirbiniai, tarsi pasaulio sostines užplūdusios rankinės, puoštos D&G logotipais, su tikrosiomis dizainerių idėjomis neturinčios nieko bendra. Abiem atvejais, deja, greičiausiai veikia tie patys – nelegalaus pelno – dėsniai. Arba tiesiog stalinistinio ir gariūninio kultūros suvokimų mišinys. O bienalė yra itin aktuali, pritraukusi puikių menininkų ir įdomiausių kūrinių (tad mielai piešiu nematomą pagyrimo raštą kuratorei), atvira, nes objektai išdėlioti mieste ir pasiekiami net tiems, kurie niekada nebuvo apsilankę šiuolaikinio meno parodoje. O neblogai nutuokiantiems, kas dabar vyksta meno pasaulyje, kaip ir pradedantiems su juo susipažinti, P. Pukytė suteikė progą pamatyti garsiosios prancūzų menininkės Sophie Calle „Atsitraukimą“ (1996), pasakojantį apie Rytų Berlyne buvusius ir pašalintus sovietinius monumentus. S. Calle klausia, provokuoja, verčia mąstyti tiek savo fotografijomis, kuriose užfiksuotos kadaise buvusių paminklų vietos, tiek archyvinėmis jų nuotraukomis ir, kaip daugumoje šios menininkės kūrinių, tekstais – užrašytais liudininkų prisiminimais. Tai tokia proga susipažinti su viena iš ryškiųjų šiuolaikinio meno figūrų, kad save gerbiantis ir kultūringu laikantis žmogus būtinai privalo (netgi parašyčiau BŪTINAI PRIVALO) užsukti į Kauno Paveikslų galeriją, kur taip pat rodoma ir Laimos Kreivytės kuruota anksčiau Lietuvos menininkų darytų performansų, akcijų, filmų, objektų paminklų ekspozicija tema „Ateini ar išeini?“

Bienalės kūrinius įvairiausiose miesto vietose vienu ypu apžiūrėti iš tiesų nelengva, net paslaugiai vežamiems ekskursijos autobusiuku, tenka užgaišti porą valandų, tad ne kauniečiams, matyt, teks atvykti bent keletą kartų. Organizuojamos net trys skirtingos ekskursijos, vedamos architektūros tyrinėtojų-entuziastų. Bienalės lankstinuke nėra eksponuojamų objektų nuotraukų, paliekant intrigą ir galimybę žiūrovui juos pačiam atrasti. Turėčiau dejuoti, kad oi, oi, kaip sunku išsiveržti iš amžinojo darbų rato, įkalinančio kaip koks serialo pagrobėjas-maniakas, tačiau ekskursijos vyksta šeštadienį, o Kaunas net ir be bienalės eksponatų ar gidų gali pasiūlyti architektūros benefisą. Tačiau pažymėsiu, kad viską viename tekste sutalpinti taip pat keblu, kaip ir greitai apžiūrėti, tad tenka žvelgti siauresniais kampais, ieškant bendrumų tarp, atrodo, pačių skirtingiausių kūrinių. Nenorėdama kartoti ekskursijų rengėjų, pastaruosius grupavusių pagal tris skirtingas turinio kryptis, pabandysiu žvelgti formalistiškai – nemaža dalis autorių liko ištikimi plokščiojo stačiakampio formatui, net garso kūriniai (tiksliau – juos transliuojantys garsiakalbiai) dažnai yra „pakabinti“ ant pastatų sienų lyg paveikslai, kuriant ne tiek paminklus, kiek paminklines lentas. Ir tai, gink dieve, nėra prasčiau už didinguosius herojinius monumentus, greičiau priešingai – mažiau pompastikos, žmogiškiau, jaukiai įsiterpiant į gatvės gyvenimą ir neuzurpuojant erdvės.

Išlipus iš traukinio, pirmajame perone pirmiausiai ir pasitinka žymiosios paminklinės lentos nežinomam menininkui autoriaus – Kosto Bogdano – garso kūrinys „300 000“ (2017). Beveik trečdalį milijono Lietuvos gyventojų sovietų režimas ištrėmė į Rusijos gilumą. „Statistinius skaičius suvokti sunku. Kuo didesnis skaičius, tuo labiau jis atrodo nutolęs nuo realaus žmogaus su jam tekusiais išgyvenimais“, – rašo bienalės organizatoriai. Garsiai skaičiuodamas nuo 1 iki 300 000, Kostas Bogdanas vėl šiam skaičiui grąžina žmogiškąją dimensiją. Skaičiavimas trunka daugiau kaip 200 valandų, todėl suvokęs, kad tokio kūrinio pats fiziškai nepajėgs atlikti, menininkas gerokai nusiminė. Teko į pagalbą pasitelkti montažą. Tačiau taip vėl keliamas klausimas, kiek mes iš viso pajėgūs paminklu įamžinti didžiąsias tautos tragedijas.

2017-10-23
Tags: