Tomo Kos iliustracija
Saulius Keturakis

Nuogi rašytojai ir gražuolių novelės

Būtent taip amžinatilsį Hughas Hefneris įsivaizdavo idealų „Playboy“. Jame turėjo būti skelbiamos nuogų garsių rašytojų fotografijos bei kiškučių literatūrinė kūryba. Bet didžiausia H. Hefnerio svajonė buvo toks žurnalas, kuriame rašytojas ir erotinių fotografijų modelis būtų tas pats asmuo. Per visą „Playboy“ istoriją taip atsitiko tik kartą – 1956 metais Alice Denham redakcijai pasiūlė savo apsakymą „The Deal“. Ir save kaip modelį. H. Hefneris, kaip pasakojama, buvo apimtas ekstazės – rašytoja tapo 1956 m. liepos mėnesio „Playboy“ mergina, o šalia buvo išspausdintas jos tekstas.

Alice K. Turner, kelis dešimtmečius buvusi „Playboy“ literatūros redaktore, savo atsiminimuose pateikė daug netikėtos informacijos apie H. Hefnerio žurnalo strategines vizijas. Kartą redakcinės kolegijos posėdyje leidinio įkūrėjas pareiškęs, jog tai turėtų būti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų žurnalas: grįžę iš karo turėjo vienoje rankoje laikyti apsikabinę blondinę, o kitoje – gerą knygą. Kitą kartą, pavargęs nuo ginčų dėl planuojamų skelbti tekstų, jis pasiskundęs, jog, laimei, yra merginų nuotraukų, nes jei ne jos, tai „Playboy“ būtų tiesiog literatūrinis žurnalas.

Literatūra „Playboy“ istorijoje buvo svarbus elementas. Ne tik todėl, jog pats H. Hefneris mėgo skaityti (ypač vertino F. Scotto Fitzgeraldo prozą). Jis ieškojęs būdo, kaip papasakoti, jog pokario Amerikos svajonė neturi nieko bendro su karo herojais, ji yra susijusi su galimybe tiesiog mėgautis gyvenimu. Būtent grožinė literatūra čia turėjusi suvaidinti savo vaidmenį, papasakoti, kaip reikia gyventi, turint tai, ką savo fotografijose ir reklamose skelbė žurnalas – seksualią moterį, namą, automobilį.

A. K. Turner pasakojo, jog jau antraisiais „Playboy“ leidimo metais rašytojai žurnalą atrado kaip puikią vietą skelbti savo kūrinius – didelis tiražas, be to, leidinys ryždavosi publikuoti ir aštresnius tekstus. Pamažu susiformavo „Playboy“ literatūros pavidalas, iki pat žurnalo populiarumo piko – XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio – apėmęs tris svarbias temas: amerikiečio individo likimą susidūrus su kitomis kultūromis, santuokoje ir išsiskyrus.

Pirmąją temą galėtų iliustruoti 1954 m. paskelbtas Charleso Beaumonto apsakymas „Black Country“, pirmasis literatūros kūrinys žurnalo istorijoje. Tai buvo pasakojimas apie baltaodį džiazo muzikantą Sonny, mėginantį rasti savo vietą juodųjų grupėje. Jis gabus muzikantas, tačiau tarp juodųjų ima prarasti savo tapatybę. Kaip sakė vienas juodaodis grupės narys, Sonny yra baltasis, tačiau nebegroja baltųjų muzikos. Jam tai pavyko labai sunkiai dirbant – pamirštant tai, ką mokėjo. Muzikinio stiliaus pokytis – dar ne viskas, Sonny baltojo amerikiečio tapatybei iškyla pavojus, kai istorijos viduryje į grupę ateina Roseann, aprašyta tarsi „Playboy“ mėnesio mergina, „apdovanota apvalumais ir oda, žvilgančia lyg naujas varinis centas“. Roseann yra trofėjus, kuris turėtų atitekti nugalėtojui, Sonny arba kitam juodaodžiui grupės nariui, Spoofui. Pastarasis miršta, Roseann laimi Sonny, tačiau šiam merginos nepakanka. Jis iškasa Spoofo kapą, pasiima į karstą įdėtą trimitą ir užgroja, taip simboliškai pasiimdamas net tai, kas priklausė kitam muzikantui – jo talentą. Finalinėje pasakojimo scenoje Sonny pasitinka kitus grupės narius, trimituodamas vieną iš mirusiojo kurtų melodijų. Komentuodama šią tapatybės dramą, A. K. Turner sakė, jog tai ideali „Playboy“ istorija, su XX a. 6-ajam dešimtmečiui tokiu svarbiu džiazo kontekstu ir makabrišku finalu.

„Playboy“ skelbta literatūra niekada nebuvo formos eksperimentai – pasak A. K. Turner, jie visi privalėjo turėti pradžią ir pabaigą. Tačiau žurnalo apsakymuose pamažu imta tolti nuo tapatybės paieškų vyro bei moters tarpusavio santykių šeimos instituto kritikos link. Didelis JAV literatūrinio gyvenimo įvykis buvo Jameso Thurberio, mėgiamo elitinio „The New Yorker“ autoriaus, sprendimas 1962 m. „Playboy“ paskelbti apsakymą „Brother Endicott“. Nors ir pasakojama apie amerikiečius svetimoje terpėje – Paryžiuje, tačiau įvykiai nuveda prie visiškai kitokių situacijų. Skaitytojas čia sutinka amerikietį rašytoją Guy, kitą amerikietį – senyvą alkoholiką Edwardą, kuris turi jauną žmoną, vardu Maria, o ši – meilužį. Slaptų įsimylėjėlių porelė paprašo Guy, jog šis kuo nors užimtų Edwardą, nes jie norėtų kiek pabūti netrukdomi. Pastarasis sutinka, nors supranta, jog nei įstatymai, nei bažnyčia nebūtų jo pusėje. Bet pasiteisinimą sau jis turįs – santuokos su vyresniu, ir dar gyvenančiu Milvokyje, neįmanoma pateisinti. Istorija lyg krypsta lengvai prognozuojamos atomazgos link, regis, porelė turėtų pabėgti ir laimingai gyventi, tačiau… nieko neįvyksta. Viskas lieka kaip buvę. Istorija baigiasi Guy apžiūrinėjant save veidrodyje. Galutinio vertinimo apsakymo autorius nepateikė, tačiau skaitytojai laiškuose „Playboy“ parodė, jog žinutė suprasta. Kiekvienas turi pats susirasti atsakymą, kaip gyventi ir kokios moralės laikytis.

Žymos: