Nodaras Dumbadzė

Kraujas

Iš rusų kalbos vertė Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Trumpai kirptas berniūkštis, nunarinta galva stovintis po liepa ir laikantis rankoje ant šakelės suvertus gružlius, žvelgė į basas, purvu aplipusias savo pėdas ir mąstė: „Kaip tas senolis panašus į mano tėvą! Žili plaukai… Juodi antakiai… Plati nosis… Gražios akys… O balsas – žemas, malonus… Užsimerkęs tikrai galėčiau įsivaizduoti, kad jis – mano tėvas!“
Ir berniūkštis užsimerkė.
– Štai todėl ir pasikviečiau jus, batono Kišvardi! Jėgų nebeturiu! Visai pasileido, niekdarys! Visi vaikai, kaip vaikai – nuo knygos neatplėši, o šitas per kiauras dienas ir naktis gružlius meškerioja! O ką jis aną trečiadienį iškrėtė?! Arbūzą į bendrą – mūsų ir Gopodzės – šulinį įmetė! Arbūzas persprogo, ir dabar jau antra savaitė dvi šeimos nebe vandenį geriame, o kompotą!
– Trenk mane, perkūne! Ar teisybė, bičo? Nesirūpinkite, kalbatono Julija! Pasiimu jį į Guriją, pakariu už kojos ant platano šakos – pašokinės jis man!
– Nežinau, ant ko jį karsite, bet pasakysiu štai ką: laiminga motina, kad nematė jos akys šitokio niekdario. Tėvas, tarp mūsų šnekant, irgi laimingas…
– Kaip jums atrodo, kalbatono Julija, nebus iš jo naudos?
– Nežinau, nieko aš nežinau… Spręskite pats: pasiunčiau jį ne per seniausiai į malūną… Pūdą rinktinių kukurūzų išsinešė, galvijas, o grįžo vos su penkiais svarais miltų maiše. Pasirodo, viską atidavė netikėliams Valiko Kuchalašvilio vaikams! „Visa kirbinė jų ten, – sako, – gyvena pusbadžiu…“ Kaip jums patinka, ką?!
– Trenk mane, perkūne! Ar tiesą sako, bičo?
– O štai dar kas! Užvakar jiedu su draugeliu, su Kukurio Ugulavos nenaudėliu, įsivogė į savo geografijos mokytojo Datiko Cveravos – tik pamanykite! – sodą, prisiplėšė persikų ir išmainė juos į tabaką! Kaip jums tas patinka?!
– Trenk mane, perkūne! Ar teisybė, bičo?
– Ko jūs vis kaip užvestas: „teisybė“, „teisybė“? Negi aš meluočiau?!
– Ką jūs, ką jūs, kalbatono Julija! Aš tik todėl, kad… Nejaugi nebėra jokios išeities? Nejaugi jis visai pražuvęs?
– Ne, kodėl gi? Išgelbėti jį galima, tik tas – ne mano jėgoms… Čia tvirtos vyriškos rankos reikia! Be kita ko, ant mano sprando dar du žvėriūkščiai – Zurabas ir Vachtangas, mano Kolios vaikai. Dar baisesni… Pargins karves, pats įsitikinsite!
– Ta-a-ip… Kuo čia jums padėjus, kalbatono Julija! Kol jo tėvai buvo gyvi, manęs prie vaiko iš tolo neprileisdavo… O ką dabar daryti? Kaip jį prisijaukinti? Kaip jo širdį sušildyti? Svetimas aš jam, supraskite, svetimas!
– Nesakykit, batono Kišvardi! Juk jis – šioks ar toks, o vyras. Su kitu vyru lengviau bendrą kalbą rasti… Be to, jis jūsų giminės tęsėjas..
– Tas, žinoma, teisybė… Tiktai kaip jo mokslai, kalbatono Julija?
– Hm… Berniūkštis, kuris vagia savo mokytojo persikus… Kuris dėl nepadorios knygiūkštės, dėl kažkokio „Dekamerono“, parduoda savo močiutės sidabrinius šaukštus… Apie kokius mokslus toks berniūkštis gali galvoti, pasakykit man, dėl Dievo meilės, batono Kišvardi!
– Teisybė, bičo? Nutarta! Pasiimu jį į Guriją ir pakabinu už kojos ant platano!
– Na va, prašom, tik pasižiūrėkite į jį: mes čia iš proto kraustomės, o jam – tas pats! Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo!
O berniūkštis užsimerkęs stovėjo po liepa ir galvojo: „Pavargo vargšė mano močiutė Julija… Koks malonus buvo anksčiau jos balsas, o dabar? Kaip piktai rėkia! O gal man tik taip atrodo? Senelis – gal tikrai jis mano senelis? – šneka ramiai, maloniai… Ne, ji bus iš tikro pavargusi… Ak, tegul tik neišsiunčia manęs dabar su tuo – gal seneliu? Tegul tik… Ir aš daugiau niekados jos neskaudinsiu, niekados! Kad tik neišsiųstų… Kad tik neišsiųstų…“
– Našlaitis juk, kalbatono Julija… Jam ne tik diržo, bet ir atjautos reikia…
– Našlaitis našlaičiui nelygu! Labai jis tą atjautą vertina? Atjauta…
– Ar teisybė, bičo? Ogi pasiimsiu jį į Guriją, o kad pakabinsiu už kojos ant platano šakos… Kada man jį pasiimti, kalbatono Julija?
– Kad ir dabar! Kiek čia truks suruošti!
– Taip greitai? Berniūkštis juk plikas kaip tilvikas!
– Tokį pernai iš Avčalo ir parsivežiau, batono Kišvardi… O gal įsakysit jam auksu ataustą čochą įtaisyti?
– Vargšas berniukas…
– Gal pasistiprinsit prieš kelionę, batono Kišvardi?
– Na ne, nesirūpinkite, kalbatono Julija… Užkąsim Samtredyje, o nuo ten iki namų – jau ranka paduot…
– Jūsų valia… Gero kelio… Te globos jus šventasis Jurgis!
– Ir jūs, kalbatono Julija, likite su Dievu!
– Štai, paimkite, batono Kišvardi!
– Kas čia?
– Visokiausi jo dokumentai… Rugsėjį, reikia manyti, leisite jį į mokyklą, prireiks… Į ketvirtą klasę perėjo… Tiesa, pažymėjime klaida… Turėjo įrašyti Nodarį Lomdžariją, įrašė Nadirį! Nors gal ir ne klaida… Gal taip ir yra?
– Teisybė, bičo? Tai ką? Pasiimu jį į Guriją ir pakariu už kojos po platanu.
– Karkite už ko tik norit, tegul tik mano akys jo daugiau nemato!
– Už kojos, už kojos pakarsiu!
– Tepadeda jums Dievas!
– O nepadės, tai taip prigriebsiu, kad akmenys verks iš gailesčio!
– Tad viso geriausio, batono Kišvardi!
– Viso geriausio, kalbatono Julija!
Šią vaiko perėmimo procedūrą 1938 metų rugpjūčio pusiaudienį nedidelėje Chonio gyvenvietėje įvykdė Imeretijos močiutė, kitaip tariant, Nodaro Lomdžarijos motinos motina, kalbatono Julija Mikeladzė, ir senelis iš Gurijos, kitaip tariant, tėvo tėvas, batono Kišvardis Lomdžarija.
O po valandos berniūkštis, kitaip tariant, Nodaras Lomdžarija, 1928 metais liepos 14 dieną gimęs Tbilisyje, tarnautojo šeimoje, jau turseno nelyg virve parištas veršelis paskui savo senelį, tylomis žingsniavusį įkaitusiu dulkėtu keliu…