Erika DRUNGYTĖ

Demontuotas kvadratas

Manęs neįkvepia paminklai. Ypač vertikalės. Jei kultūra yra visa tai, kas nėra natūra, besistiebiantys į šviesą ir šilumą akmeniniai, metaliniai, mediniai kūriniai niekada nepamėgdžios be jokių pastangų dangun šaunančio daigo, kurio egzistavimo viršūnėje visada yra žiedas, apdulkinimas, vaisius. Ir jokio skirtumo, kas konkuruotų – liepa su Karlu Linėjumi, alyvmedis su Aleksandru Makedoniečiu ar rugio varpa su Nikita Chruščiovu. Tvarinijai tenka ta vieta, kuri atitinka žemės ir kosmoso dėsnius, tad nekyla klausimų, kodėl po ąžuolu išgyvena tik samanos, o skurdžiose plynaukštėse ryškiai ir kvapiai linguoja levandos. Tyčia parinkta lokacija išaukštintas postamentas, išdidintos kūno proporcijos – viena iš daugybės manipuliacijų, kuriomis perkuriama tikrovė įsivaizduojamosios vardan. Taigi – kas įsivaizduoja, ką įsivaizduoja, kodėl įsivaizduoja?

Dažniausiai įsivaizduoja tas, kuris kuria, nors būta (ir būna) ne vieno užsakomojo įsivaizdavimo. Tačiau joks subjektas savojo objekto nerado vakuume. Aplinka, aplinkybės bei vieno ar kito meto ideologija siūlė vis naują stabo vardą, žygdarbių spalvą, nuopelnų nokautą. Per kelis tūkstantmečius mažai tepakito paminklo kryptis, vis dar stiebdamasi „aukštyn, žvaigždžių link“. Atplėšti garbinamojo kojas nuo žemės, nukreipti akis į tolius, neįmanomybės įmanomybę sutvirtinant rankos atplyšimu nuo kūno viršun, o rankos siekį pratęsiant kardu, knyga ar kitu simboliu – štai paminklo poetika nuo antikos iki šių dienų. Nes tai, kas ne ant žemės, yra aukščiau, vadinasi (žr. Lietuvių kalbos žodyną) – gera, puiku, žymu, garbinga, aukščiausios rūšies, kilmės, svarbiau, viršiau. Ir tai, kas arčiau dangaus, yra švenčiau, arba, paprasčiau tariant (žr. ten pat), tai – kilnūs tikslai, pagarbos kėlimas, saugojimas, nelietimas iš pagarbos, neabejojimas, pripažinimas, nepaneigimas, nepažeidimas. Dangus vis dar švenčiau, žemė vis dar žemiau, nes žẽma (irgi ten pat) – prasta, nekilminga, netituluota, silpna, menka, neiškilminga, neprašmatnu, nuolanku, paklusnu, negarbinga, nedora.

Naujausių laikų žmogus, apčiupinėjęs visus įmanomus paviršius, susipažinęs su pasaulio kūryba, religijomis, mokslu, aiškiau nei bet kada suvokęs, kad sąlygos atsiranda ir praeina, kad teorijos patvirtinamos ir paneigiamos, laisvai ir be kontrolės teršdamas atliekomis kosmosą, kuriame pasirodo ir dingsta kūnai, svajingai tebevadinami žvaigždėmis, vis dar bijo akis atgręžti į save ir klausti, kas aš esu?

Manęs neįkvepia paminklai. Neįkvepia atkaklumas įpaminklinti stabologiją, dėl kurios pateisinami ir įteisinami melas, beprasmybė, patologijos, bukumas, fanatizmas. Ir apskritai – koks tikslas įprasminti stačią iliuziją?

Žymos: