ADRIAAN HOOGDUIJN. Elzės Hoogduijn nuotrauka
Adriaan Hoogduijn

Jaunojo menininko vargai

Visame pasaulyje jauni menininkai susiduria su ta pačia problema: kaip surengti pirmą savo darbų ekspoziciją, kai nesi žinomas, neturi jokių apdovanojimų ir nesi dalyvavęs jokiose parodose? Nors problema universali, sėkmei pasirodo esą labai svarbūs ir istoriniai veiksniai.

Giotto atradimas, be abejonės, yra vienas įstabiausių atvejų meno istorijoje. Viena iš labiausiai meno pasaulį paveikusių karjerų prasidėjo kaip puikus viduramžiškos praturtėjusio varguolio pasakos pavyzdys. Sykį vienas žymiausių to meno dailininkų pastebėjo ant lauko akmenų piešiantį piemens berniuką, kurį tučtuojau nusprendė paimti savo mokiniu. Aišku, tai legenda, bet ji turi pagrindą. Legendos paprastai byloja apie tai, kas nepasiekiama. Daugybė jaunų menininkų tokį atsitiktinį Giotto atradimą mato kaip priešingybę vargui, kurį patiria diena iš dienos bandydami atkreipti dėmesį į savo kūrybą.

Lyginant Giotto laikus su šiandienos situacija, kultūros peizažas smarkiai pasikeitė. Jei dabar menininkas suvokiamas kaip kūrybos genijus, anuomet jis tebuvo amatininkas. Įdarbintas kaip turtingo šeimininko išlaikytinis, dailininkas buvo atsakingas tik už tai, kad įamžintų kunigaikščių, abatų ir vyskupų užgaidas ir idėjas.

Jeigu tikėsime, kad individai gali pakeisti istorijos tėkmę, kiekviena šiuolaikinio menininko istorija turėtų prasidėti nuo Giotto. Būtent jis buvo italų Renesanso pradininkas, o tobulas kūrybos genijaus prototipas – Leonardo da Vinci – tapo laikotarpio kulminacija. Tapyba yra daugiau nei amatininko meistriškumas, „Tapybos traktate“ teigė didysis meistras, ir prilygino ją klasikiniams laisviesiems menams. Todėl da Vinci įkūnija galutinį virsmo tašką, kai pasikeitė požiūris į dailininką. Kaip ten bebūtų, da Vinci ne tik pakeitė menininko statusą, bet ir kardinaliai permainė jo požiūrį į savo profesiją.

Da Vinci užtvirtino dailininko virsmą iš šeimininko nurodymus skrupulingai vykdančio amatininko į apimtą įkvėpimo genijų, kuris vadovaujasi niekuo kitu, kaip savo kūrybiniu polėkiu. Ištrūkus iš globėjiško šešėlio, dailininkui atsivėrė nauji horizontai. Kurdamas be užsakovo suteikiamo saugumo, jis tampa investuotoju. Paveikslą ėmęs tapyti prieš surasdamas klientą, kuris užtikrintai jį nupirks, dailininkas pirmą kartą patiki savo kūrinį rinkos dėsniams. Tam tikra prasme, tuščia drobė virto investicijos objektu.

Prireikė dar kelių šimtmečių, kol menininkas-investuotojas tapo įprastu reiškiniu, bet pagrindinis dėmesys išliko nukreiptas į dailininką. Neturėtų stebinti, kad menui galutinai išplėšti iš globėjų glėbio prireikė anarchisto. Nusigręžęs nuo akademinio stiliaus ir pasukęs realizmo keliu, prancūzų dailininkas Gustave’as Courbet išlaisvino ilgai gniaužtą energiją, kuri paspartino tokius meno judėjimus, kaip impresionizmas ir ekspresionizmas. Šie judėjimai pagimdė bohemos artisto, kurį sutinkame Giacomo Puccinio operoje „La bohème“, stereotipą. Tai artistas, kuris gyvena tik dėl meno ir patiria daug vargo dėl vienui vienos priežasties: jis laikosi savo gilių įsitikinimų. Tai sekuliaraus amžiaus krikščionių kankinio variantas.

Artisto-kankinio įvaizdis atsirado dar prieš XIX a., o jo pradžią galima atsekti olandų tapybos „aukso amžiuje“. XVI a. atsiskyrę nuo Habsburgų imperijos, olandai ne tik priėmė protestantizmą kaip valstybinę religiją, bet ir įteisino respubliką kaip valdymo formą. Iš pradžių visiems, kurie dirbo meno sferoje, tai pasirodė katastrofiška. Regis, tik laiko klausimas, kada olandų dailininkai, šalyje išnykus katalikų dvasininkams ir Habsburgų rūmams, privalės ieškotis kito darbo. Tačiau po pirmojo šoko olandai visgi suprato, kad laisvoji rinka nebūtinai reiškia galą kūrybiniam produktyvumui. Greičiau atvirkščiai.

Tiesa, didžiausi olandų „aukso amžiaus“ tapytojai – nuo Johanneso Vermeerio iki Franso van Mieriso – tebebuvo remiami turtingų mecenatų. Vis dėlto jų vaidmuo smarkiai skyrėsi nuo kunigaikščių ar kardinolų rūmuose sutinkamų tradicinių globėjų. Šie olandų nuvorišai, užuot samdę tapytojus, įsigydavo teisę pirkti kiekvieną pabaigtą darbą, kurio idėją sukurdavo pats autorius ir niekas kitas. Dalis šių sutarčių buvo meno žinovų užsakymai, bet svarbią dalį užėmė toks pat spekuliavimas, koks tuo metu vyko naujai atsiradusiose akcijų biržose. Kokios bebūtų mecenatų intencijos, laisvoji rinka įrodė galinti dailininkui suteikti ne mažesnę naudą negu senoji globėjų sistema. Pavyzdžiui, vienas meno istorijos didžiųjų vardų, Rembrandtas van Rijnas, jokio globėjo niekada remiamas nebuvo, o savo reputaciją grindė ne tik meistriškumo įgūdžiais, bet ir klientūros poreikių išmanymu.