Tomo Petreikio nuotrauka.
Kalbina Erika Drungytė

Benas Šarka: „Koks skirtumas, kokiame kūne būti“

„Teatro trupai „Gliukai“ paįvairina įvairaus amžiaus, įvairiausių lyčių, įvairių tautų žmonių laisvalaikį. Padeda nemokamai kremuotis menininkams, pina amžinus vainikus, trupina kultūros lemputes, kad būtų tamsiau“, – taip Benas Šarka pristato savo Klaipėdoje įkurtą teatrą, kurio pagrindinis režisierius, scenografas, kompozitorius ir aktorius yra jis pats. Nuo valdiškos institucijos – LTSR valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakulteto, – kurios taisyklių dar kažkiek paisė, Benas atsiskyrė 1989 m., kai baigė mokslus ir įgijo režisieriaus diplomą. Vėliau savo gyvenimą jis mezgė taip, kad nuo nieko nepriklausytų, nepūstų į svetimą dūdą ir neieškotų, ko nepametęs. Kad jo veikla nebūtų susieta su konjunktūra, komercija ir etiketėmis, bet taptų „atnašavimu dūstantiems nuo užveržtų šalių šalikų, nuo ankštų kraštų karstų…“ Galbūt tiems, kurie pirmą kartą girdi žodžius „gliukai“ (iš angliško glitching, kai kosminių kamerų mirguliavimas buvo prilygintas haliucinacijoms), „trupai“ (asociacija su trupe ir rusišku trup – lavonas), vardą Benas Šarka, derėtų pasakyti, jog viskas, apie ką bus kalbama šiame tekste, yra tik iliuzija. Nesistenkite nieko suprasti, nes tai ne žodžiai plokštumoje. Ir nors minimas „Gliukų“ teatras, jo nėra, nes Benas to nevadina teatru, menu. Jis gyvena savo kelią eidamas ir apie tai atsiverdamas.

Teksto užrašytoja 1989-aisiais atvyko iš Kauno į Klaipėdą studijuoti toje pačioje įstaigoje panašių dalykų ir, žinoma, negalėjo nebūti kultūrinių virsmų liudininke, kai jauni įvairių sričių (muzikantai, tapytojai, poetai, aktoriai) vyrai, susibūrę į kompaniją, improvizavo gyvenimą (tuo gyveno, į tai įsigyveno), kurį vieni vadino teatru, kiti – beprotnamiu. Muzika, poezija, šokis, pantomima, maskaradas – viską sujungė tie ne pagal sistemos taisykles ir reikalavimus veikę neformalai, kėlę grėsmę dar vis tarybinei visuomenei ir miesto stabilumui. Tačiau savo vaidinimams rodyti gavo apleistą, negyvenamą pastatą, kurį jame užsilikdavę nakvoti svečiai praminė gliuknamiu (tikino, kad ten tikrai vaidenasi). Netrukus trupai ir patys buvo pakrikštyti gliukais – taip atsirado reiškinys, apie kurį dabar – po 30 metų – dėsto universitetuose, o studentai tyrinėdami rašo mokslinius darbus.

Tada buvo neįmanoma apibrėžti tokio nei juodosios dėžutės, nei butaforijų, nei garso įrašų, nei specialių apšvietimų (kitaip tariant – pinigų ir visų kitų resursų) nereikalavusio teatro, kuriam pakako rūsio, gatvės, kiemo, prieplaukos, pajūrio. Tais laikais niekas nežinojo ir žodžio „performansas“. Tačiau kas pakito šiandien, kai jau visko tiek pamatyta, išgirsta, atrasta? Vis dar neišsiverčiama be švelnios baimės, kuri artikuliuoja – periferinis teatras, marginalus teatras, neprofesionalusis teatras… Ir vis dar šio reiškinio nėra kur padėti, paguldyti, įsprausti, nes jis neįdaiktintas, nebaigtinis. Beno Šarkos 30-ies metų kūrybos biografijoje galima suskaičiuoti apie keturias dešimtis jo sukurtų spektaklių, nepavadinamų spektakliais tradicine žodžio reikšme. Nė vienas jų nebus toks kaip ankstesnysis, kad ir kiek sykių žiūrėtum – tai apeigos, atnašavimai, meditacijos, sinergija tarp kūno, garso, judesio, žodžio, kitaip tariant – procesas, kuris vyksta veiksmą atliekančiojo viduje. Jei atlikėjas nors akimirką sudvejotų ar sumeluotų, jei tai darytų dėl pasirodymo, dėl publikos, o ne iš tikėjimo ir absoliutaus atsidavimo to momento vyksmo tikrumui, kurį išgyvena iki gyvuonies atsiverdamas, matytume tik vaidinimą. Bet patiriame ne spektaklį, o tampame dalimi tų ritualų, į kuriuos mus įtraukia juos atliekantis vedlys (net teatro kritikai neapsieina be žodžio „šamanas“).

„Aklas tu ar ne aklas, jei nežiūrėsi – tai ir nepamatysi. Kurčias tu ar nekurčias, jei nesiklau­sysi – tai ir neišgirsi. Pats vertingiausias dalykas yra tas, kurio negalima įkainoti… Pati vertingiausia yra pastipusi žiurkė, nes ji – neįkainojama“, – kažkada yra sakęs Benas Šarka, nenorintis savęs tapatinti su menu ir menininkais, juos atskirdamas nuo kūrybos žmonių. Gal todėl, kad tik taip, savaip, kitaip daug ką suvokė, jis tapo vieno asmens teatru, vienasmeniu reiškiniu, kurio nesustabdė nei kadais persekiojęs „saugumas“, nei griežtų apibrėžimų reikalaujantis biurokratinis aparatas, nei per vieną spektaklį vos neištikusi mirtis, kai buvo nudegtas kūnas. Per jam pavaldžias antenas ir siųstuvus kūrybinę energiją Benas ima ir atiduoda unikaliu būdu – klausydamasis ne kūnu, bet juo visu kalbėdamas. Toks veikimas ir bendravimas su žiūrovu labai artimas tam, ką savaisiais performansais aštuntajame dešimtmetyje darė Marina Abramović, naudojusi kūną kaip instrumentą išgyventi viską: fizinį skausmą, kančią, judėjimą, sąstingį, šaltį, karštį etc. iki galo, už nieko nepasislėpus, nes dvasinį pasaulį patirti ir pereiti į vis kitą lygmenį gali tik aukodamas ir atmesdamas materiją kaip tikslą, nesiekdamas rezultato kaip tikslo. „Vienintelis būdas pakeisti pasaulį yra sąmonės pakeitimas. Ir tai padaroma asmeninės kelionės būdu“, – sakė menininkė. Benas lygiai taip pat suvokia savo egzistencijos ir veikimo prasmę, neieškodamas lengvesnio kelio, su niekuo nesitapatindamas, nieko nemėgdžiodamas, bet semdamasis patirčių iš įvairių senųjų kultūrų, mėgindamas tą jau turimą pasąmonės informaciją aprėpti ir ištransliuoti. Todėl jo kūnas beveik visada yra nuogas, pridengtas vien strėnų raiščiu, šokantis, ropojantis, šokinėjantis, gulintis, bendraujantis su ugnimi, vandeniu, moliu, dulkėmis, peiliais, pjūklais, dalgiais, bet kokiais rakandais, daiktais, instrumentais. Todėl jo balsas yra murmantis, dainuojantis, grojantis, niūniuojantis, gargaliuojantis, prabylantis eilėraščiais (žinoma, be jokios aktoriams būdingos pompos, patoso, „grožio“), skaidantis žodžius į garsus, vibracijas, jungiantis jų etimologines prasmes, sąskambius. Tada bet kas, ką laikome negyva, per Beno performansus tampa gyva ir tikra.

Niekas nenueis tavo kelio už tave, bet gali suteikti impulsą, dalį savo išgyvenimų energijos, kurią pažinęs gali nubusti ir pradėti kelionę. Tokia yra misija žmonių, apsinuoginančių ir visiškai atvira širdimi atiduodančių tuos subtilius dalykus, kurie tarsi cheminė reakcija įvyksta tarp veikiančiojo ir publikos, o šioji visur ir visada tokia pati – nesvarbu, kokioje pasaulio dalyje ir kada esi, viskas įvyksta, jei neįtikinėji, bet tikėdamas darai. Kuo gali pasitikėti tokiame ritualiniame procese? Tik savimi.

Labai seniai bendravom, Benai. Kažin, ar pavyktų kažką užrašyti ir perduoti kitiems…

Yra skirtumas tarp pažįstamo miško ir nepažįstamo. Jei būtum viena palikta tamsoje, naktį nepažįstamame, tada nieko ir nebūtų. Ar yra žodžiai ir atsakymai? Tu pati viską supranti… Kodėl pramušė Budai, Herakleitui – jie abu iš karalių giminės, o tapo valkatom, bet ne jie ėjo pas kitus, ne jie beldėsi, o visi pas juos ėjo patarimo. Iš šono pažiūrėjus – kilmingieji į bomžus kreipėsi patarimo. Tai paleidimo (atsisakymo) principas – paleisk ir būsi laisvas.

O kas yra tas, kuris paleidžia? Kūną, protą, žodžius, daiktus, žmones, ligas… Kas tas, kuris tą judesį atlieka? Tas „Aš“?

Nenorėk įvardyti, kad nebūtų kaip su debesiu, kuris, jei atspėsi jo vardą, nusileis ir paskandins. Gali būti apdegęs, kurčias, aklas, bet tu gali būti žmogus – neturėdamas ausų girdėti, net kurti gali nejudėdamas, nerašydamas, nekalbėdamas. Bet tik tada, jei tavy yra programa. Kas yra žmogus? Viskas prasideda nuo balto lapo: jei vaikas užaugs su šunimis, jis bus šuo, turės tik gyvuliškus instinktus ir tokį pasaulio suvokimą. Bet gimęs turtuolių, inteligentų šeimoj gali tapti narkomanu, alkoholiku, o iš alkoholikų išėjęs – genijum… Va, Bergmanas – jo tėvas buvo pastorius, prievartos žmogus… Kaip ištrinti tau įkištas programas? Baimę, prievartą, nemeilę… Kiti ten užstringa…

O kaip Tu užaugai?

Visai mažas lankiau savaitinį darželį. Tėvai dirbo, neturėjo laiko. Prisimenu ilgus laukimo penktadienius. Vėliau buvo mokykla ir vienatvė namuose. Galima sakyt, buvau paliktas likimo valiai – tėvai nieko nežinojo: kaip augom, ką skaitėm, ką veikėm. Jiems buvo svarbu, kad esi pavalgęs. Suteikė saugumo. O visa kita pats susirasdavai… Bet aš nejaučiu jokios nuoskaudos, absoliučiai. Vieniems vaikams užteko rutinos tarp valgio ir pamokų, kiti buvo kaip ta Lindgren iš eilinės, „normalios“ šeimos, išėjusi į savo kosmosą. Paauglys gyvenau miške: vigvamai iš brezento, kirvukai, laužai… Ne teoriškai, iš tikrųjų buvom indėnai… Aš mažiau apie tai skaičiau, daugiau dariau. Kitus tenkino tik knygos.

Ir tas amžinas klausimas – kur aš? Stovi vigvame ir nesupranti. Juk taip būna žmonėms, kurie daug keliauja, dirba skirtingose vietose, ir staiga pabunda viename iš viešbučių, galvodami – kur aš? Tu visada esi savo kosmose, tik kartais jo netenki manydamas, kad yra dar kažkas. Bet kito kosmoso tiesiog nėra, net to, apie kurį mes kalbam astronomine prasme – tik tavasis.

Daug kas šiame pasaulyje yra ne taip. Vaikų nemoko būti tyloje, medituoti, tik nori juos įveikti pasitelkę baimę. Kai buvau mažas, likdavau namie visai vienas, žiūrėdavau į veidrodį ir suprasdavau, kad kažkas čia ne taip, kad ten esu ne aš. Žiūri į kūną ir suvoki, kad ten – ne tu. O dabar žurnalų viršeliai rodo kūnus, praneša, kas tas žmogus yra… Kiekviena klasė, mokykla turėjo savo gražuoles, pirmūnus ir tvarkinguolius. Bet jie tikrai nebuvo tie, kurie ėjo į mišką, gyveno vigvamuose. Mane tėvas lupo, ir aš jam už tai dėkingas. Mušimas, jei bausi tik teisingai, tik už tikrus nusižengimus, nebus smurtas. Bausmė turi būti kaip srovės pakreipimas, užtvankos reguliavimas, kaip atsakomybė, kaip vaiko, kuris to dar negali, suvaldymas. Tai galima pasakyti apie bet ką – suvaldyk smičių, suvaldyk žodžius. Suvaldyk žaibą ir jis metus apšvies Klaipėdą. Savo sūnų taip auklėjau – niekada nepakelk rankos prieš silpnesnį, o jeigu reikia jį ginti, tada nesvarbu tautybė ar kokie kiti kriterijai – privalai ginti. Todėl jei tu pasielgsi neteisingai, aš pats tave nubausiu.

Mūsų laikais vaikai iš tiesų augo patys. Ir gyvenimo patys išmoko.

Žmogaus niekas nieko negali išmokyti, Mokytojas yra tavyje. Kaip toje pasakoje apie tris brolius. Vyriausiasis, paveldėtojas, mokomas pažinti, kas kur yra, kaip ką reikia dirbti. Vidurinis ruošiamas kaip atsarginis variantas. O jauniausiasis paliekamas pats sau, jam nieko nei sako, nei ko moko. Bet kai reikia įvykdyti užduotį „nueik nežinia kur, atnešk nežinia ko“, pirmieji broliai nesupranta, kaip tai įmanoma, o trečiasis žino savaime ir jam lengva tai atlikti. Nes jis negavo tos proto programos. Jis išmoko lengvumo iš vėjo, kietumo – iš akmens. Bet jis nežino, kaip to išmoko. Jo Mokytojas yra viduje. Tik tu pats gali tai pajusti, tą kitą energiją.

Kada Tu pajutai?

Gal tada ir įvyko prabudimas, kai suvokiau, jog veidrodyje esu ne aš. Yra prasiskleidimai, tarsi šviesa. Vieną tokių patyriau Meksikoje tamsioje oloje – jokių kalbų, jokių apeigų. Aš atėjau ir buvau, vaizdų nebuvo, bet aš viską mačiau. Ten nėra repeticijos, kaip ir pas mane, bet viską tiksliai žinai. Tačiau negalima prisirišti prie struktūrų, tik reikia suprasti, kad viskas yra ir visur yra – nušvitusieji, Mokytojai, žolės ir grybai… Nereikia važiuoti prie Gango kasti šulinio. O kiek žmonių kažkur trankosi, ieško, keičia vietą… Ar nuvažiavęs į Paryžių numirsi gražiau?

Bet Tavo dukra išvyko į Balį, ištekėjo už čiabuvio, brahmano sūnaus.

Tikrosios kastos nepaveldimos. Tik dabar tai tapo paveldima su turtu, todėl valdo kšatrijai – kariai ir žemvaldžiai. Bet kasta yra ne turto, o kitų dalykų paveldėjimas. Tėvas gali būti brahmanas, o sūnus – kšatrijas, arba atvirkščiai. Esmė juk ne ta, kad kita kultūra, kad jis tamsiagymis. Jie sutiko toks tokį.

Ar nebaisu, kad vis daugiau prarandame tautiečių?

Nereikia bijoti. Kas sukurta rankomis, tas ir bus rankomis sunaikinta. Reikia kurti tai, ko neįmanoma sunaikinti. Juk dar visai neseniai nebuvo nei valstybių, nei tautų. Žmonės visada ėjo. Mes visada vaikštome ratais. Įsivaizduok, užeitų ledynmetis – vieni patrauktų į vieną pusę, kiti į kitą, o kažkur liktų branduolys. Ir toks, koks jis, kiek jo dabar yra, toks ir tiek visą laiką bus. Aš keliauju po visą pasaulį, bet nesutinku lietuvių, tų dešimčių tūkstančių, jie man neegzistuoja. Atrandu tik tokius pačius kaip aš, kaip tu, kaip Remigijus [Treigys – E. D.], nesvarbu, kokia šalis, kalba, kultūra. Ir šitas ryšys yra svarbesnis. Nes tokie patys savyje turi ir tokius pačius dalykus. Todėl sakau – jei kažkas yra ne taip su tuo kūnu, kuris nėra aš, tai kažkas yra ne taip ir su tvarka, kuri man siūlo sienas.

O naujasis emigrantų antplūdis Europoje?

Labai paprasta. Kai apie aštuoniasdešimtuosius čia buvo socializmas, žiūrėjau į jį kaip į apsiniaukusį dangų. Viskas laikina. Viskas praeis. Nieko nėra amžino. Juk aukščiausias pasiekimas – mokėti valdyti kardą, bet nė karto jo neištraukti iš makšties, kad panaudotum kovai. Nes pradėta kova yra pralaimėta kova.

Žmogus šiaip sau niekur nesikrausto, jis eina tik tada, kai kažkas nutinka ar yra blogai. Visas pasaulis bendrauja kaip tavyje viena ląstelė su likusiais trilijonais. Kažkada nebuvo tokios Indijos, Kinijos, Italijos, Vytauto Lietuvos, o kažkas staiga įvyko ir pradėta vienytis, jungtis, kurti imperijas. Va, Šiaurės Indijoje upė tekėjo į vieną pusę, po penkių šimtų metų pakeitė kryptį, o dar po penkių šimtų – apskritai išnyko. Dabar tą vietą kasinėja, randa sudegintų arklių, padargų… Toks jausmas, kad ten buvo mūsų protėviai. Šumerų tekstuose rašoma, kad tarpusavy kovėsi dievai, o kentėjo žmonės. Tad tie, kurie nepasidavė, nėjo į vergovę, ėmė trauktis. Todėl sakau – koks skirtumas, kur tu esi, kokiam žemyne ar planetoj, kokiame kūne, kada – tokie atpažįsta tokius ir jie visada yra. Ir viskas yra dabar, nes ką tu priimi, tas tu ir esi. Jei skaitai šventą Joną, tu ir esi šventas Jonas, jei kalbi apie antiką, tu ir esi antikoje. Bet mes galim greitai įstrigti tuose žodžiuose; dešimt ar šimtas tūkstančių metų – visai nesenas laikas. Man svarbiau, kas yra sąmonė, kuriai būtinas materialus pavidalas.

„Kur Tu buvai, kai nebuvai šiame kūne…“ Dzeno koanai?

Taip, kad ir ką atsakytum, vis tiek gausi su pagaliu per kuprą. Reikia laikytis nežinojimo principo. Kaip tame Pelevino haiku – kam žodžiai, jeigu danguje yra žvaigždės. Dzenas ir poezija gali būti be žodžių. Aštuonios valandos arbatos kambario tyloje. Kaip tame Gedos eilėrašty: „Mergaitei aklai viskas paprasčiau, / Dainuoti ima – kaip tada sustot, / Jinai čia pat, aš tik ką ją mačiau, / Tatai – poezija, ir nėr jokios kitos.“ Kai vaikystėje reikėjo skaityti privalomą poeziją, aš jos neatradau. Bet kai gyvenau savo vigvame, kai pavasarį išlįsdavau ir pamatydavau žolės, sniego, balų dėmes, pajusdavau tą smelkiančią drėgmę, šaltį, burnoje – kadagių uogų kartumą… Tada supratau, kas yra svarbiau. Svarbiau už struktūrą. Negalima užsifiksuot ties šventykla, lama, kanonu. Nes viskas išsigimsta suteikus nepajudinamas formas. Va, prieš savaitę miške suvalgiau kelias mėlynas kadagio uogas ir iš karto vėl grįžau… Nieko nereikia perskaityti, kad tai pajustum. Geda liks, kiti liks, kurie kūrė ne rankomis, o putos sukils ir bus nuneštos srovės.

Dažnai žmonės kalbasi tarpusavy kaip baltasis, vardu Williamas Blake’as (bet ne tas), su indėnu, vardu Niekas, Jimo Jarmuscho filme „Negyvėlis“. Indėnas vis prašo tabako, o jaunuolis vis atsako, kad neturi. Vienam tai tik rūkymas, kitam – priemonė peržengti Vandenų veidrodį ir grįžti pas dvasias. Todėl kartoju – vieni susitinka ir susikalba, kiti nesusikalba, tai nepriklauso nuo kalbos.

Ar teko susitikti su Jarmuschu? Regis, ir judu esate tie, kurie susikalba.

Neteko, bet aš jam esu perdavęs atviruką su įrašu, kad norėčiau susukt kartu filmą. Per tarpininką Arūną Kulikauską gavau atsakymą, kad Jimas sutinka – Arūnas atsiuntė nuotrauką, kur juodu sėdi kažkur Niujorke ir pozuoja man. Nežinau, kuo tai baigsis, koks skirtumas. Kai jaunystėje pamačiau Eidrigevičių, niekada nepagalvojau, kad su juo susitiksiu, o jis man pats paskambino ir esame kartu kūrę. Dabar Lietuvoje stebuklas, kad „Turandot“ pastatė Robertas Wilsonas, o niekas nežino, kad aš su juo dar 1995 m. dalyvavau viename festivalyje, kuriame jį ir atradau. Koks skirtumas, kas kur buvo, su kuo. Tai irgi kaip haiku.

Kas atsitiko Terry’iui Gilliamui kuriant „Žmogus, kuris nužudė Don Kichotą“? Jei tik imsi interpretuoti, kas yra Don Kichotas, prasidės visokios literatūrologijos, proto veikla. Septyniolika metų projektą lydėjo vienos nesėkmės, režisierius pats jau labai serga, gal tai jo paskutinis filmas. Pažiūrėti būtina, kad suprastum, jog nėra jokio Don Kichoto, išskyrus tave patį. Gilliamas yra Don Kichotas. Žmogus, kuris nužudė. Kaip dzene: sutikai Budą, užmušk Budą. Ar galima nužudyti Kukutį? Jis tavyje. Kas miršta, tas ir numiršta, o kas nenumiršta, to ir nenumarinsi. Kam lemta, tas išlieka. Europa apie Laozi nežinojo penkis šimtus metų, ir staiga nustebo atradusi. Nieko, kas tikra, neištrinsi. Nereikėjo antrą kartą leisti „Žalių“, o pakartoti „Ežiuką rūke“. Kasmet turėtume išleisti po knygą vis naujų „Dzeno istorijų“, kurios Domanto Razausko dėka atsirado Lietuvoje. Kitaip būsime kaip Williamas Blake’as, kuris nežino poeto Williamo Blake’o, parašiusio: „Kiekvieną naktį ir kiekvieną rytą Žemėje kažkas gimsta kentėti. Kasnakt ir kasryt kažkas gimsta laimingas. Vieni gimsta sėkmei, o kiti – begalinėms naktims.“

Tomo Petreikio nuotraukos

Žymos: