Netoli Sauliaus Petreikio esu jau 13 metų. Per tą laiką kartu sugrojome begalę koncertų Lietuvoje ir užsienyje, o lėktuvuose bei Sauliaus automobilyje prakalbėjome nesuskaičiuojamą daugybę valandų. Tad kai manęs paprašė padaryti interviu su šiuo muzikantu, sutrikau. Ko aš dar galiu paklausti? Kas man pačiam įdomu? Tad, jei atleisite, tai nebus surežisuotas tradicinių „ką jums reiškia muzika?“ ar „kada išmokote groti?“ rinkinys. Tai paprastas, plaukiantis dviejų draugų pokalbis prie arbatos, blaškantis nuo temos prie temos. Vienu galiu patikinti – jis gimęs iš meilės muzikai.

Sauliau, kai išeis šis rašinys, bus jau 2020-ieji. Ką šiemet ketini nuveikti? Pernai pasirodė 9-asis solinis Tavo albumas „Jūrėse“, kartu su dideliu kolektyvu, styginių sekstetu. Pažinodamas Tave įtariu, kad jau vyksta ir 10-ojo įrašai…

Netrukus išleisime darbą, vardu „Sekmą rytą“. Albumą kūrėme drauge su broliu Donatu, remdamiesi mūsų senolių archajinėmis melodijomis – jas praplėtėme ir papildėme savo interpretacijomis. Ieškojome kūrinių, artimų mūsų aplinkai, kurių vibracijos sutampa su mano vidiniu garsynu. Vis dažniau primirštame, kas esame, o atgauti ryšį su praeitimi ir išlikti ramiems dabartyje padeda atsigręžimas į liaudies dainas, pasakas, padavimus, mitologiją. Štai aš ir pasižiūrėjau kitu kampu, štai man ir atsivėrė visai kitokie sąskambiai, kitokie muzikiniai sprendimai, apeinant šablonus, standartus.

Deja, dalis iš mūsų jau nebemoka liaudies dainų, padavimų, mįslių, pasakų, nebedainuoja, o kartais ir net šiek tiek gėdijasi. Turiu prisipažinti, kad ir pats daug dainų nebežinau. Stengiuosi sau priminti, jog turiu paklausyti ir daugiau pasigilinti. O štai Skandinavijoje, kur gyvena ir mokosi mano brolis, išlikusi ne tik oficiali, bet ir buitinė tokių dainų dainavimo tradicija. Susirenka šeima, draugija, bendruomenė, atsiverčia dainyną ir… šitaip tos dainos gyvena, daina apskritai gyvena tik tada, jei ją dainuoji. Negalima konservuoti folkloro ir tikėtis, kad jis išliks toks, kaip prieš tūkstantį metų. Jis turėtų būti kintantis, perkuriamas, vadinasi, gyvas, o tai įmanoma tik tuo atveju, jei jis rūpi mums kasdienybėje, jei mes jį naudojam.

Noriu su šiuo albumu įnešti kitokio vėjo, kitokio supratimo, kaip gali suskambėti folkloras, kaip pajausti ir išgyventi dabarties ir praeities sintezę.

Aš apie tai dažnai mąstau. Namų – buitinio, neprofesionalaus – muzikavimo tradicija, mano galva, Lietuvoje yra nutrūkusi. Nesame muzikali tauta. Niekada taip nedrįsčiau tvirtinti, jei ne sukrečiančios patirtys svetur. Papuolęs į išties muzikalią terpę, niekaip nebegali sutikti, kad Lietuva – dainų ir dainių kraštas. Galbūt kažkada buvo… Kontrastas ypač pritrėškia, kai išgyveni muzikines patirtis anglosaksiškose šalyse, Skandinavijoje. Tau daug tenka ten būti, vieną albumą ištisai įrašinėjai Škotijoje, puikiai žinai tą jausmą ir sukrėtimą, kai vakare po darbų kombainininkas knaipėje paima smuikelį, barmenas išsitraukia gitarą, lankytojai akimirksniu pasidalina į kelis balsus ir…

Ne tik kombainininkas, bet ir tvorų statytojas, suvirintojas, bankininkas, politikas, bet kuris žmogus. Dalis jų groja tikrai nuostabiai, ašaros byra. Teko girdėti apie gilias tradicijas, yra nemažai muzikuojančių šeimų, kurios groja bei perleidžia instrumentus iš kartos į kartą. Visiškai nepriklausomai nuo profesijos, socialinio statuso bei pasirinktų studijų. Muzika yra bendravimo ir saviraiškos forma.

Bet kodėl ši tradicija čia nutrūko, o gal prigeso? Ir vėl kaltas sovietmetis? Juk kai ką turime, pavyzdžiui, mums žiauriai įkyriai būdingą proginį patosišką reikšmingumą, einantį koja kojon su masine chorine tradicija, su Dainų šventėmis, su sustatytais, surežisuotais mokykliniais pasirodymais, su pastatytais balsais, su dainavimu (pabrėžiu, dainavimu, ne muzikavimu!) muzikos pamokose? Oficialiąją dalį, kitaip sakant. Bet juk ne tai yra gyva muzikos kultūra?

Manau, kad per mažai skatiname kūrybiškumą. Mokyklose trūksta pačių vaikų meninių pasirodymų. Dabartinė mokymo sistema neugdo oratorystės, muzikavimo, drąsos, meilės menams. Reiktų daugiau pozityvumo, kuris padėtų skleistis kūrybiškumui. „Viską puikiai atlikai, bet pasikalbėkime apie šitą vietą, gal dar galime ją patobulinti, o kaip tu manai?“ Trūksta teigiamo, paskatinančio žodžio. Mūsų mokymosi procese vis dar baiminamasi suklysti. Kiekvieną kartą stingdo baimė kažką padaryti ne taip. Tada ir dainuoti, ir muzikuoti imam mokyti „taip, kaip reikia“, juokauti „taip, kaip reikia“. O jei truputį neišeina, tai geriau išvis nemėginti. Mane patį mokytoja vadindavo neturinčiu klausos, ir jei ne muzikavimas šeimoje bei nuolatinis artimųjų palaikymas, tokios meilės muzikai nebūtų.

Žemaitija, regionas, kuriame gimei, augai, juk keletą amžių garsėjo instrumentinės muzikos tradicijomis, didikų steigtomis ir prižiūrėtomis muzikos mokyklomis…

Buvau nustebęs, kai sužinojau, kad grojimo keliais instrumentais tradicija Žemaitijoje anksčiau buvo gana populiari ir įprasta. Paprastas pavyzdys – mano tėvas, puikiai valdęs penkis iš jų. Deja, pastaruoju metu tokios praktikos nebeliko, grojama geriausiu atveju vienu instrumentu… Apskritai, nesinori piešti visko juodomis spalvomis, bet, kaip daug keliaujantis po pasaulį ir susiduriantis su muzikos edukacija Vakarų šalyse, pastebiu, kad turime nemažų problemų. Daug kalbama apie švietimą ir, regis, visi tas bėdas mato, įvardija, bet sprendimai lieka nepriimti. Viskas priklauso nuo tavęs ir manęs. Ir nuo tų išties laisvų, kūrybingų, kurie dar tik ateina. Turiu galvoje baigusius mokslus, įgijusius patirties ir pradedančius dalintis savo žiniomis. Jie išties galės daryti pokyčius. O didysis pokytis bus labai skaudus – reiks išardyti patį švietimo sistemos variklį ir surinkti naują. Jei rasim kelią, kaip skatinti ir maitinti kūrybiškumą, o ne jį žlugdyti, būsime tarp kuriančių tautų.

Esi sakęs, kad Anglijoje, Škotijoje, Skandinavijoje muzikantai kartais ne tokie stiprūs po vieną, bet nepralenkiami krūvoje. O mes labiau po vieną? Draugėn susirenkam tik progoms, arba kai jau katastrofiškai reikia?

Pavyzdžiui, Škotijoje nuo pirmų dienų jaunimui muzikos mokykloje sakoma: „Pradėk koncertuoti grupėje.“ Namuose, tėvams, seneliams, gatvėje, kieme, garaže, klube, visur ir visą gyvenimą. Nesvarbu, koks žanras, svarbu, kad kartu. Natūraliai drauge groja tiek pradedantieji, tiek profesionalai. To pasigendu Lietuvoje. Norėčiau, kad ir mūsų bendruomenės namuose ar bet kokiuose susiėjimuose dažniau skambėtų gyva muzika.

Mokykloje buvo gėda muzikuoti, kažką daryti prieš klasę, nes užjuoks, būtinai pasityčios. Universitete man garbingiausi profesoriai aiškino: „Tos jūsų dainelės, gi suprantat, kad tai nerimta…“

Taip. Gėda daryti kažką ne taip, kaip tau sako mokytojas, dėstytojas, profesorius. Mes daug kritikuojam, bet visai nemokame pagirti vienas kito, įvertinti gerųjų vienas kito savybių.

Man būna, kad užsigroju valandų valandas, atsimerkiu ir suprantu, jog esu vienas, vienas groju fleita. O visus harmoninius instrumentus, akompanimentą turiu įsivaizduoti, nes nėra kam pritarti. Įtariu, daugeliui muzikantų būna taip vieniša. Todėl labai trūkstą tų vietų, kuriose žmonės rinktųsi ir muzikuotų drauge.

Kai groji kartu, naikini visas baimes ir gėdas. Tai labai didelis ir galingas vaistas, ginklas, ką čia ir sakyti, atlikta begalės rimčiausių tyrimų…

Bet pastaruoju metu Tu kas savaitę važinėji po Lietuvos mokyklas ir pats dirbi su klasėmis. Tai padeda įveikti minėtą susikaustymą?

Labai padeda. Priešais save matai nuo 50 iki 300 jaunų žmonių. Turi būti natūralus ir spontaniškas. Kiekvieno pasirodymo pirmosios 10 minučių yra pačios svarbiausios, per jas reikia sudominti bei užmegzti kontaktą su mokiniais.

Ką aš jiems sakau? Sakau: „Visi esame kūrėjai, atsidarykime sau duris. Jums jų niekas neatidarys. Visiškai nesvarbu žanras, nesvarbu, kuo būsit, tik kurkite. Muzika gali jums padėti sprendžiant matematikos uždavinį, sportuojant. Muzikavimas bei improvizacija gali praversti bet kurioje gyvenimo situacijoje.“

Ką Tau atsako? Galima įtarti, kad absoliuti jų dauguma nemato perspektyvų Lietuvoje ir taikosi išvažiuoti studijuoti į užsienį?

Duokdie, kad tik išvažiuotų! Tik pakvėpavę laisvu oru, pamatę tikrai šiuolaikiškas pedagogikos sistemas, nusimetę visas gėdas ir kompleksus žmonės, sugrįžę čia, gali atnešti pokyčius. O kol kas Lietuvoje ne kiekvienas atlikėjas pajėgia išgyventi, pasirinkęs laisvojo menininko kelią.

Kodėl? Turim stiprią klasikinės muzikos mokyklą. O toliau? Yra puikių pavienių džiazo solistų, tačiau world ir folk muzikos grupių – vos kelios. Visur tie patys 2–3 vardai, kuriuos girdim ir matom metų metus.

Prioritetas Lietuvos muzikos pedagogikoje yra gerai atlikti klasiką, sugroti Bacho, Mozarto ir kitų kompozitorių kūrinius. Net ir kanklėmis, birbyne… iš techninės pusės tai nėra blogai, Bachas nėra blogai, bet reikėtų pagaliau atsipeikėti ir suprasti, kad kultūra – ne vien akademinė tradicija.

Štai Estija. Turbūt jau nusibodęs pavyzdys. Bet kiekvieną kartą grįžtu iš ten, jausdamas baltą pavydą. Kaip jaunimas skatinamas groti ir domėtis autentiška liaudies kultūra! Dar daugiau, jie taip pat susipažįsta, mokosi ir atlieka net kaimyninių šalių kūrinius. Ir tuo rūpinasi ne kažkokia oficialias šventes organizuojanti įstaiga, bet didelis specialus centras, orientuotas į mokslą, mokslinius muzikinius ir kalbinius folkloro, senųjų tradicijų tyrimus, į senųjų instrumentų prikėlimą ir pritaikymą, į muzikavimą. Visa tai gerai finansuojama. Rezultatas? Pasaulinio garso folkloro, postfolkloro, neofolkloro, popmuzikos kolektyvai, garsinantys Estiją didžiausiuose festivaliuose, mugėse.

Kur susibūrė tos grupės? Viljandžio folkmuzikos akademijoje. Mat akademiniu lygmeniu buvo skatinama domėtis folkloru, jį suprasti ir atlikti. Šalia klasikos. Ugdomas kūrybiškumas, raginama burtis į grupes ir muzikuoti.

O čia viso to nėra? Negaliu patikėti.

Aš baigiau klasikinio trimito studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Klasikinė mokykla čia tikrai gera, aukšto lygio. Neturiu priekaištų. Bet tai ir viskas. Jausmas toks, kad tai – vienintelė galima muzikinė kultūra.

Toks požiūris atsispindi ir visokiuose konkursuose, paramose, ministerijų koridoriuose. Štai ir „Tautos namai“ statomi išskirtinai akademinei muzikai, vienam, dviem orkestrams. Tai deklaruota viešai ir aiškiai, man girdint. Už visų mūsų pinigus, beje. Ir visi juos išlaikysime dešimtmečiais. Ar tai normalu?

Nenoriu priešinti žanrų, bet tai tikrai nėra normalu. Negali būti išrinktosios muzikos, nebe tie laikai, nebe XIX amžius. Tokias pačias startines pozicijas privalo turėti tiek klasika, tiek folkloras, tiek džiazas, tiek visi kiti įmanomi muzikiniai žanrai.

Kiekvienas geriausiai išmano jam artimiausios srities stilistiką. Per ne vienerius metus muzikantas gilina savo žinias bei tobulina atlikimo techniką. Klasikinės muzikos smuikininkas niekada nepagros džiazo taip, kaip geras džiazo atlikėjas, bei atvirkščiai. Ir tai yra nuostabu. Bet neigti visus žanrus, išskyrus „rimtąjį“? Kuo geras muzikinis klubas prastesnis už išskirtinai akademinei muzikai skirtą koncertų salę? Ar jis turi valstybės ar savivaldybės paramą?.. Esu grojęs Belgijoje esančiuose džiazo klubuose, kurie remiami valstybės. Ši tradicija gyvuoja tikrai jau ne vieną dešimtmetį. Laisvai galėtume tai pritaikyti mūsų namuose. Apskritai, man yra tekę koncertuoti pačiose įvairiausiose erdvėse: ne tik muzikiniuose klubuose, bet ir bažnyčiose, filharmonijose. Šitame greitame laikmetyje kiekviena jų yra svarbi, tokių vietų labai trūksta, o ypač Vilniuje. Vienas muzikinis stilius neturėtų dominuoti, ir naujos koncertinės salės turėtų būti statomos atsižvelgiant į įvairių žanrų kūrėjus bei atlikėjus.

Jei kiti muzikiniai žanrai susilauktų didesnio Kultūros ministerijos dėmesio, ne tik klasikinės muzikos atlikėjai garsintų Lietuvą. Suprantu, kad klasika yra svarbi, bet manau, kad ne mažiau svarbu auginti ir kitus kūrėjus.

O kaip pakeisti tokią situaciją? Kaip iš šalies, kuri augina paklusnų atlikėją, tapti šalimi, auginančia drąsų, laisvą kūrėją?

Teko girdėti apie Skandinavijoje ir konkrečiai Danijoje, kur mano brolis studijuoją džiazo saksofoną bei kompoziciją, įvestas praktikas. Ką po karo padarė danai? Išsiuntė visų sričių perspektyviausius lyderius mokytis į geriausius JAV universitetus, o šiems grįžus ant jų žinių ir patirčių pagrindo pastatė pedagogiką ir edukaciją. Tada tiems, kurie moko, pakėlė atlyginimus tiek, kad jų neperviliotų kitos šalys. Viskas. Labai paprastas receptas, kurį mums tereikia nusikopijuoti.

Kažkas paklaus, o kokia nauda visuomenei, palaikančiai meną, kurioje meno edukacija, meno pedagogika yra aukštumoje? Atlikti skaičiavimai, daugybė tyrimų, ir visi sako tą patį – nauda labai didelė. Nuo bendruomeniškumo iki saugumo, nuo inteligencijos lygio iki psichologinės žmonių būklės. Visuomenė tampa sveikesnė. O kai visuomenė sveikesnė, ji neišvengiamai turtingesnė.

Sauliau, čia, vadinasi, subrendom? Nebesam tie dvasingi jaunuoliai, kuriems rūpėjo viskas, išskyrus bedvasę politiką? Gal jau tampam bambekliais? Kiek Tau išvis svarbus įvaizdis, ką apie Tave pagalvos, kokiu pavadins?

Kas rytą pasižiūrėjęs į veidrodį suprantu, kad senstu. Nesu stileiva, bet pripažįstu, jog įvaizdis man ne paskutinėje vietoje. Tik, deja, ne visada pavyksta pataikyti į dešimtuką. Stengiuosi išgirsti kitų nuomonę, bet daugiausia dėmesio kreipiu į artimiausių žmonių pastabas. Viskas yra svarbu, tiek įvaizdis, tiek ką aplinkiniai pagalvos, bet apie tai dažnai nemąstau. Man kur kas svarbiau yra susitaikyti su savimi. Būna įvairių nutikimų, tačiau užlipus ant scenos turi užmiršti visą pasaulį, kasdienius rūpesčius ir tiesiog pasinerti į kūrinius.

Dar pasimeldžiu kartais, netgi vaikščiodamas ar sportuodamas. Tai man tiesiog padeda nurimti, išgyventi šią sekundę. Mane išmokė maldų, bet kaip išgirsti save – neišmokė. Niekas to nemokė. Kaip ir dorai, etiškai pykti ar mylėti save. O jei nemokėsiu savęs mylėti, jei nemokėsiu būti su savimi, nemokėsiu būti ir su Tavimi. Kai imu rūpėti sau, gyventi su savimi, pradedu pastebėti kitus žmones, išgyventi realybę. Nėra taip lengva išgyventi realybę. Pro daugumą mūsų ji praslysta nepaliesta.

Dėl to Tavo muzika iš esmės yra labai švelni, joje Tu taikus ir geras, nebandai eksperimentuoti su sunkesniais garsais, žanrais, kad save nuramintum?

Galbūt žvelgiant iš šalies mūsų kuriama muzika skamba švelniai, bet pasirodymuose tikrai nevengiame eksperimentų. Muzika tikriausiai yra mano gal net trūkstama charakterio dalis. Kas mane pažįsta žino, kad esu visoks. Visų pirma, lyrinę muziką kūriau sau. Ji padeda atitrūkti nuo realybės ir atsirasti ten, kur noriu. Dabar jaučiu virsmą, garsyno pasikeitimus, aštresnius harmoninius skambesius. Viskas vyksta tam tik­rais etapais.

O kaip randi balansą tarp to jautrumo, švelnumo ir infantilumo, saldumo?

Dėl girdimų spalvų galima ginčytis, kiekvienas laisvas pasirinkti, ko klausytis. Pasižiūrėjus plačiau, anglosaksiškose ir skandinaviškose šalyse panašaus skambesio yra daug.

Praeityje sunkiau sekdavosi atrasti balansą. Žinoma, visada ieškojau tam tikros harmonijos. Dabar vis dažniau kuriame drauge su broliu, o jo pastabos yra neįkainojamos. Vienas kitą puikiai papildome. Manau, mūsų atliekamą „pasaulio muzikos“ stilistiką čia atranda vis daugiau klausytojų.

Kaip išsaugojai meilę tiek amatui, tiek laisvai kūrybai?

Kol myli, kol lipi į sceną su meile, tol tu menininkas. Kai be meilės – viskas.

Ar Tau smalsu, kas slypi už kiekvieno instrumento, kokia kultūra, koks palikimas, galų gale, koks ritualas? Domiesi tuo?

Taip, susipažįstu su šiomis istorijomis iš įvairių instrumentų mokytojų. Esu dėkingas jiems visiems – visos istorinės literatūros apie savo turimų instrumentų kultūras niekaip nespėčiau perskaityti. Man įdomiausias garsas. Jis viską pasako. Nors žinau, kad persams nuo muzikos neatsiejama poezija, bandžiau skaityti vertinių, bet… Tiesą sakant, garsai man atskleidė daugiau.

Aš klausausi, groju ir žinau, kad visą šitą mikrotoniką, būdingą persų, indų, afrikiečių muzikai, turėjome ir mes, senosiose dainose. Akademinė Vakarų kultūra jų atsisakė, ir dabar jos atrodo egzotiškai. Bet kadaise jos buvo tiek pat mūsų, kiek persų. Instrumentai yra svarbi mano gyvenimo dalis. Per juos pažįstu pasaulį bei save patį. Mano kelias yra muzika, garsai. Nors pastaruoju metu net ne muzika, žinok, ėjimas. Atradau šiaurietiško ėjimo lazdas…

Bet ėjimas irgi muzika. Tai juk ritmas, pati pradinė muzikos forma, o gal net pati svarbiausia?

Tu teisus… Vadinasi, vis tiek neišvengiamai muzika.