Regis, visas nuo XIX a. Lietuvoje pradėjęs nevaldomai bujoti romantizmas, lietuviškai susikoncentravęs daugiausiai Maironio eilėse, 1918 m. pakilo į vieną aukštą jausmų bangą ir driokstelėjo nacionalinės savimonės fejerverkais. Nuostabi pozityviojo mąstymo epocha leido lietuviui pagaliau matyti, kalbėti, dainuoti grožį. Atrodė, kad visus staiga apėmė poezija, ir stačiai kiekvienas ėmė rašyti eiles apie meilę, gamtą, tėviškę, moterį, motiną, praeitį, Tėvynę, Dievą… Jokia kita ideologija nesuteikė tokios nežabotos paskatos atviram sentimentalumui kaip romantizmas, leidęs idealizuoti ne tik regimąjį bei neregimąjį pasaulius, socialinį gyvenimą, skatinęs atkreipti dėmesį ne į materialines, bet dvasines vertybes, kuriomis gražus ir vargšas piemenukas, ir basa mergaitė, ir džiovininkas studentas. Tad vargo bei skurdo, neprašmatnios buities vaizdai, iki šio naujojo požiūrio niekaip negalėję tapti kuo ypatingi, romantikų eilėraščiuose staiga pavirto jaudulio šaltiniais – jie graudino, liūdino širdis, kvietė pastebėti gerumą, tyrumą, dorybes tų, kurie kentėdami daug labiau priartėja prie nei rūdžių, nei kandžių neėdamų dangiškųjų lobių.

Galiausiai švelnioji lyrika, gausi deminutyvų, pasklido taip plačiai, kad visa šalis dainavo apie žalias gireles, dailias mergeles, šaunius bernelius, liūdnas motules, gėlių darželius, amžinas rūteles. Nors ir kaip stengėsi H. Radauskas, A. Herbačiauskas, K. Binkis bei daugybė kitų nuo saldžiojo rojaus vaizdų pavargusių XX a. kūrėjų praskiesti tą sirupą, bet jiems sunkiai sekėsi. Gali būti, kad pokyčiai vis tik pagaliau būtų išaušę, jei ne karas – išeivijoje išleistos knygos rodo, kokia jėga slypėjo A. Mackaus, A. Nykos-Niliūno, L. Sutemos, H. Nagio, kitų egzodo rašytojų kūryboje. Tačiau neištremtoji, neemigravusi tėvynėje likusi daugiausiai skurdžioji tautos dalis ir toliau atkak­liai praktikavo sentimentalizmą, kuris jiems labai pritiko pasiteisinimams ir vertės pakėlimui. Juoba kad toks požiūris pakankamai gerai bičiuliavosi su komunistine lygybės ir brolybės mintimi, nors ir skiedžiama socialistiniu realizmu, ne tokiu patraukliu bei guodžiančiu, todėl nelabai sužavėjusiu.

Tačiau ne viskas taip paprasta. Derėtų pastebėti – jei ne romantizmo įsišaknijimas lietuvių poezijoje ir gyvenime, kažin, ar būtų buvusi įmanoma ir 1990-ųjų Kovo 11-oji. Reikalas tas, kad romantizmas kūreno ne tik lėkštai išreiškiamus, bet ir pakylėtus, atsietus nuo asmeniškumų bei naudos jausmus. Visas tas atsidavimas protėvių žemei, pasiaukojimas dėl jos ir gimtosios kalbos, tikėjimas taurumu, dorumu, kilnumu, praeities didvyrių išaukštinimas, dvasinių lobių sudievinimas (net ir atkirstiems nuo bažnyčios) padėjo kaupti vidinius resursus, kurie lyg suspausta spyruoklė atsitiesė atsiradus mažiausiai galimybei. Ir, tiesą sakant, nei Radauskas, nei Mackus, nei Sutema negalėjo žmonių vesti į dainuojančią revoliuciją – vėliavomis tapo Maironio ir Just. Marcinkevičiaus lyrika, Bern. Brazdžionio patosas, kitų autorių, išaugintų šios tradicijos, žodžiai. Pridurkime – tik romantinė pasaulėžiūra padėjo išgyventi partizanams, o išeiviams išlaikyti ryšį su prarasta tėvyne.

Šiandieną, kai jau gerokai įsibėgėjęs XXI a., byrančios ašarėlės ir kraujuojanti širdis ne tik erzina, bet atrodo graudžiai komiškai. Istorinėje spiralėje justi visuomenės noras išgyventi naująjį renesansą – aktualizuoti harmoningo žmogaus įvaizdį, humanizmo idėjas, įžvelgti privalumus universalume, kviesti visus ne tik krikščioniškajam ekumenizmui, bet visuotiniam susitaikymui ir mobilizavimuisi dėl išlikimo. O saldžiojo grožio apologetiką tikrai galima užkonservuoti kokiuose dailiuose sarkofaguose, kad tie, kuriems trūksta cukraus (nustokite valgyti angliavandenius – kenkia sveikatai!), kartkartėmis aplankytų muziejinius eksponatus jiems skirtose vietose. Tačiau, ištikus žūtbūtiniam reikalui, kiekvienas nė nemirktelėjęs kelsime virš savęs Maironį. Ir Marcinkevičių. Nes ne mokslininkai ir politologai, o tauta žino, kas jai iš tiesų svarbu, amžina ir nemirtinga.

2020-03-24