Paskutinėmis gruodžio dienomis pasaulio žiniasklaida mirga nuo geriausių metų filmų sąrašų – daugelio jų dar nematėme, nes kai kurios premjeros Lietuvos kino teatrus pasiekia praėjus daugiau nei pusmečiui. Kai kurių ir nepamatysime, kadangi kūriniai nišiniai ir niekada nepritrauks gausaus žiūrovų būrio, todėl nenusipelno platintojų dėmesio. Kai kurie itin gurmaniški darbai jau pristatyti kine – už tai reikia dėkoti festivalių programų sudarytojams ir derybininkams.

Daugelis pavadinimų minėtose apžvalgose kartojasi, nes metų ryškiausiųjų visgi vienetai, bet nepateikti tokio pobūdžio recenzijos būtų tolygu parodyti, kad pramiegojai svarbiausius industrijos įvykius. Tai – tarsi dienoraštinė savirefleksija, labai daug pasakanti apie patį sąrašo sudarytoją. Filmas yra režisieriaus kūrybinių užmojų, sukauptos patirties ir žiūrovų suvokimo produktas, taigi, jis itin asmeniškas. Todėl šis tekstas – subjektyvus žvilgsnis į praėjusių metų kino įvykius. Ir nesupykite, jei kai kurių nelemta išvysti. Tam, kad nenuskęstų pasiūlos jūroje, jie privalo būti bent trumpai pristatyti. Ar jie geriausi ir jums, palieku nuspręsti individualiai.

Kolega parašė: „Koks taikliai „kalėdinis“ Jimo Jarmuscho filmas „Tėvas Motina Sesuo Brolis“ (Father Mother Sister Brother, 2025). Ne veltui prodiuseriai premjerai pasirinko žiemą.“ Komiška drama sukasi apie šeimos narių santykius, aktualijas, realijas ir obsesijas. Beveik niekas nesiginčijo, kai ji laimėjo Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“. Tai pasakojimas visiems ir apie visus, pasižymintis švelnia ironija, trauminių patirčių blyksniais ir žinomų aktorių veidais. Neabejotinai vienas ryškesnių metų kino įvykių, nes klasika ir klasikai visada madingi. Kai pažiūri šį filmą po dar vieno pasisėdėjimo prie šventinio stalo, galvoje šmėsteli mintis, kad netrukus ant to paties stalo stovės tuščios lėkštės, o visi nesusipratimai ir keistenybės transformuojasi į šilčiausius prisiminimus apie šakotą savos giminės medį.

György’aus Pálfio „Vištelė“ (Kota, 2025) kino teatrų repertuaruose buvo tikra atgaiva. Satyrinis pasakojimas apie instinktą gyventi, bet kokiomis sąlygomis siekiant išlikti, rodomas iš vištos perspektyvos. Ekrane regime jos netikėtas keliones ir tragikomiškus nuotykius. Vengrų režisierius taikliai kuria paraleles su žmogiška kasdienybe: santykiais, ambicijomis, laisvės troškimu, sunkumais priešinantis instinktams, nenumaldomu potraukiu ieškoti prasmės. Greta vištelės siužetinės linijos, stebime žmonių gyvenimą, apsunkintą konkurencijos, keršto, vystoma ir aktuali imigrantų atgabenimo į šalį verslo tema. Nors pati turiu paukščių fobiją, itin žaismingas, originalus filmas G. Pálfį pakylėja į mano mėgstamiausiųjų lentyną.

 

Paolo Sorrentino „Malonė“ (La grazia, 2025) – Venecijos kino festivalio atidarymo filmas, aukštos kokybės garantas. Kalbėdama apie tokias rimtas temas kaip žmogžudystė, eutanazija, senatvė, ši drama sugeba labai grakščiai ir skaidriai išlaviruoti tarp žmogiškosios egzistencijos klausimų. Aktorius Tonis Servillo’as čia nuostabiai įkūnija kadenciją baigiantį Italijos prezidentą, labai juokingą dėl savo užsispyrimo ir pavyduliavimo (jau) mirusios žmonos. Šis kūrinys patvirtina, kad Sorrentino’as vertas mūsų laikų kino didmeistrio vardo. Net būdamas itin produktyvus, su kiekvienu filmu jis kartelę kilsteli vis aukščiau.

 

Daugelis prognozavo, kad Venecijos kino festivalyje įžymiojo korėjiečio Park Chan-wooko satyra „Nėra kito pasirinkimo“ (Eojjeolsuga eobsda, 2025) nuskins pagrindinius laurus. Filmas nepaprastai žiūroviškas. Kaip ir kituose režisieriaus darbuose, pvz., „Metas išeiti“ (Heojil kyolshi, 2022), nuo pat pirmų minučių užmezgama intriga: atleistas iš darbo vyras sugalvoja, kad vienintelis šansas sugrįžti į rinką yra pašalinti savo konkurentus. Taip prasideda kruvina istorija, atskleidžianti ne tik paties herojaus, bet ir jo šeimos narių tamsiąją pusę. Nominuotas daugybei apdovanojimų už originaliausią scenarijų, Park Chan-wookas nagrinėja desperacijos apimto asmens psichologiją, taip pat taikliai atspindi Korėjai ir visai Azijai būdingą darbo, kaip centrinės žmogaus identiteto dalies, fenomeną. Kas esi, kai netenki darbo? Ar tavo gyvenimo kokybę ir asmenybę apibrėžia vien užimamos pareigos ir gaunamos pajamos? Šiek tiek erzinanti greitu tempu ir neįtikėtinais siužeto vingiais, ši satyra darboholikams baksnoja tiesiai į paširdžius. Galbūt naujų metų rezoliucija galėtų būi daugiau kokybiško laiko sau be sąžinės graužaties? 

Oliverio Laxe’o „Siratas“ (Sirât, 2025) savo reivo dvasia mano mintis tebėra užvaldęs net praėjus pusmečiui nuo jo peržiūros. Apie bebaimį režisieriaus žvilgsnį į rizikos neišvengiamybę jau esu rašiusi atskirame tekste. Visgi iš filmo galime pasimokyti ne tik linguoti į elektroninės muzikos taktą, o iš Laxe’o – ne vien drąsiai improvizuoti scenarijaus spalvomis. Galime leistis pagaunami maišto prieš sistemą dvasios, įgauti stiprybės pakelti, rodos, gležniems vieno žmogaus pečiams per sunkius dalykus, priimti neišvengiamybę, likimo skirtas nelaimes. Istorijos herojai gyvena savo susikurtame pasaulyje, kuriame groja tranki muzika, ant jų kūno apstu tatuiruočių, o pagrindinis tikslas yra ši diena ir vėjuotas laisvės pojūtis. Gal išties vienintelis būdas išverti tai, ką paserviruoja likimas, – įsivaizduoti, kad esame biudžetinių filmų aktoriai, kuriems kasdien nutinka keisčiausios dramos.

Komedijos dažnai lieka „geriausiųjų“ eilės uodegoje – sakytum, nerimta rekomenduoti „lengvą“ filmą. Būtent tokia yra šio žanro žinovo Paolo Genovese’ės „Meilė protuose“ (Madly, 2025). Pristatydamas kūrinį žiūrovams Karlovi Varų kino festivalyje, režisierius nedrąsiai linkėjo, kad filmas patiktų, ir pridūrė, jog norėtų, kad publika neišsibėgiotų. Mes likome ir apdovanojome jį gausiomis ovacijomis. Tiesą sakant, ne dėl to, kad „Meilė protuose“ būtų šedevras, bet todėl, kad šis pasakojimas kiekvienam salėje priminė pirmojo pasimatymo jaudulį, nesusipratimus, dvejones, laimingas ir nelabai laimingas pabaigas. P. Genovese’ė pasirenka visiškai apnuoginti herojų mintis, įlysdamas jiems į galvą ir vaizdžiai parodydamas, kaip ir kodėl reaguojame į tam tikras situacijas. Tai ne tik humoro dozė, bet ir gera pamoka apie vyrų ir moterų psichologiją. Ar komedija nepersotinta klišių apie skirtingas lytis? Galbūt, bet tai ją sąmoningam žiūrovui daro dar juokingesnę.

Taip pat Karlovi Varuose mačiau filmą, kurio kitų kino festivalių programose nepastebėjau. O gaila, nes jeigu reiktų savo favoritus sunumeruoti, jis užimtų pirmą vietą. Atmesta Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos ir stipriai gluminanti savo kinematografine kalba, Gözde’ės Kuralio drama „Kinas „Jazireh“ (Cinema Jazireh, 2025) pasakoja apie Leilą, kuri, šeimai žuvus per Talibano reidą, Afganistane bando surasti dingusį sūnų. Bijodama dėl savo gyvybės, ji apsimeta vyru. Po ilgų ir pavojingų paieškų Leila su grupe vyrų atsiduria viešnamyje. Baha bazi – praktika, kai jauni, dažnai neturtingi pagrobti berniukai verčiami vilkėti moteriškus drabužius ir šokti, linksminti suaugusius vyrus – itin kontroversiška tema. Ši seksualinio išnaudojimo forma paplitusi Talibano šalyse, kuriose santykis su moterimis – griežtai sankcionuotas. Oficialiai uždrausta tradicija tęsiasi, o Kuralis, rizikuodamas savo saugumu, filme kalba šia šešėline tema. Patriarchalinis režimas, socialinė nelygybė, moters padėtis, komplikuota politinė situacija, motinos meilė vaikui, žmogaus gerumas žmogui, sąlyginai laiminga pabaiga – kelionė po pavojingas Afganistano teritorijas su Leila nepaprastai turininga. Išskirtinė meninė forma, teatrališka scenografija, vaidyba ir kultūrinis švietimas „Kiną „Jazireh“ daro įsimintiniausiu šių metų filmu.

Ildikó Enyedi „Tylioji draugė“ (Stille Freundin, 2025) – dar vienas keistas kino pasakojimas, kurį sekdama visiškai praradau laiko nuovoką. Trys epochos, trys asmenybės, trys istorijos apie žmogų ir jo santykį su gamta. Vokiečių režisierė siekia sugražinti žiūrovą prie medžio, miško, pievos, lauko ir vazoninių gėlių. Ar galėjote įtarti, kad pelargonijos girdi ir supranta, kas vyksta aplink? Daugiau niekada apatiškai nebežvelgsiu į savo sodo gyventojus. Nepaprastai jautrus, lėtas, tylus naratyvas nuneša ten, kur galime pajusti, kad egzistuoja daugiau, nei tai, kas regima. Čia jausmai įgauna pavidalą ir ošia, šlama, auga, žaliuoja. Gal ne veltui Xiaoyang Wongas, Pekino miške terapiją praktikuojančios bendruomenės vadovas, yra pasakęs: „Apsikabinti medžius – tai būdas į savo gyvenimą įnešti prisilietimą.“

Neteigiu, kad „Našlaitis“ (Árva, 2025) yra geriausias vengrų režisieriaus László Nemeso filmas. Matyt, pozicijos niekada neužleis jo šedevras apie Holokaustą „Sauliaus sūnus“ (Saul fia, 2015). Tačiau šiame sąraše Nemesas atsiranda kaip vienas įsimintiniausių mūsų laikų kino kūrėjų, apdovanotų gebėjimu per asmenines istorijas paliesti kolektyvinius tautos skaudulius. Siužetas, rodos, paprastas: berniukas, po 1956 m. Vengrijos sukilimo užaugintas vienišos motinos, girdi pasakojimus apie idealizuojamą mirusį tėvą. Tačiau netrukus šeimos gyvenime atsiranda stambus, žiaurus, girtaujantis mėsininkas, teigiantis esąs jo tikrasis tėvas. Čia režisierius mums užduoda mįslę, ką slepia berniuko motina ir kokia yra tiesa. Dėmesį užvaldo ne tik labai įtaigi ir emocinga jauno angeliško veido aktoriaus Bojtorjáno Barabo vaidyba, bet ir rodomas žmonių vienišumas, per sukilimą suluošinti gyvenimai, išprievartautos moterys, užčiauptos burnos, nusižengimas moralei dėl duonos kąsnio. Klasikinė struktūra dovanoja vis retesnę „tikro“ filmo patirtį, kur viskas aišku, bet neįstengi atplėšti akių nuo realybę kruopščiai atkartojančios iliuzijos. Istorijos pamokos niekada negali būti ignoruojamos ir nustumiamos į šalį.

Na ir, žinoma, lietuviškas filmas. Šiemet mano favoritas – Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“ (2025). Čia viskas tikra – keturiolikmetis Matas, nuo alkoholizmo besigydantys vyrai, jų buitis ir rutina, fermos gyvuliai, charizmatiškas bendruomenės lyderis Žanas ir maži kasdieniai ritualai, kaip malda, dalinimasis maistu, mokymasis, miegas ir vėl nauja diena. Dokumentiniame pasakojime ne tik užfiksuota viena gražiausių žaibuojančio dangaus scenų Lietuvos kino istorijoje, bet ir žaibuojantys žmonių jausmai bei likimai. Matas dienas leidžia bendruomenėje, į kurią pateko dėl netinkamo elgesio, ir laukia, kol jį pasiims mama. Kantrybė, laukimas, pokytis, skausmas, viltis… Žmonės, nuo kurių dažniausiai nusisukame. Visi egzistencijos ingredientai Puidoko filme – neįtikėtinai arti. Herojai įdomūs, išmarginti randų, bylojančių jų spalvingas istorijas. Išvydęs „Murmančias širdis“, tampi geresnis. Nesugalvočiau puikesnio komplimento meno kūriniui.

2025-12-28