Renata Šerelytė – rašytoja, aprėpianti gausybę žanrų ir formų (novelės, esė, eilėraščiai, pasakos, detektyvai, istorinės apysakos ir romanai etc.), puikiai pažįstama Lietuvoje. Jos skaitytojai – vaikai, paaugliai, suaugusieji. Nors esame kolegės, niekada artimiau nebendravome, gal tik susitikusios Rašytojų sąjungos suvažiavimuose, renginiuose. Bet augant mano vaikams nutiko įdomus dalykas. Nupirkau jiems Renatos knygą „Krakatukų pievelė“ (2007), kurią skaitydavau balsu kone kasdien, pamėgdžiodama visus personažus, net ir švepląją musę Buntę. Mažieji kvatodavo, laukdavo kiekvieno skyriaus tęsinio – jiems buvo įdomi istorija, žavėjo veikėjų charakteriai, gundė vis nauji įvykiai. Tad vėliau įsigijome visas serija virtusias knygas apie Birbindoną bei Krakatukų pievelės gyventojus, kad su pasimėgavimu skaitytume lietuvių literatūrą, dar nelabai nutolusią nuo pasakos, bet jau artimą geriausiems pasaulio nuotykiniams kūriniams. O kai mano jau suaugęs sūnus vieną iš tų knygų karantino metu balsu skaitė savo draugei telefonu, supratau, kad vaikystėje išgyventas teksto malonumas niekur neišgaravo. Tai tapo didele paskata ir man pačiai – atsiverčiau seniau išleistas ir visai naujas Renatos knygas, įtraukiančias tuo, kad jose nesaldžialiežuviaujama, autorė nepučia miglos, veikėjų istorijos tikroviškos, o kalba ir mums, tarybmečio mačiusiems žmonėms, ir jaunimui – gerai atpažįstama, artima. Tad nenuostabu, jog susitikimų su daugiau kaip 25 knygas išleidusia kūrėja laukia vaikai mokyklose, suaugusieji bibliotekose, o atpažinę gatvėje skaitytojai užkalbina, neslėpdami susižavėjimo. Naujausias Renatos romanas „Pro rūdijančią naktį“ (2020), skirtas dar mažai mums žinomai asmenybei, partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui, tik patvirtino, kad rašytoja nesivaiko pigaus populiarumo – knyga su patosu nekalba apie supoetintą, superherojumi paverstą žmogų. Pateikiamas pagrindinės veikėjos autentiškas (nesunku suprasti, kad pačios rašytojos patirtimis paremtas) dienoraštis, kuriame pulsuoja abejonių, nesusipratimų, klausimų ir skaudžių atodangų pilnas gyvenimas. Tiesą sakant, visa Renatos kūryba yra viena knyga apie jos pačios virsmus, kurie tokie universalūs, kad tampa ir mūsų atspindžiais.

Esu šventai įsitikinusi, kad rašyti vaikams ir paaugliams – sunkiausias darbas. Tas jų pasaulis… Vis dar tarp sapno ir realybės. Ar rašytojas, kuriantis jaunajam skaitytojui, taip giliai jį supranta, ar vis dar viena koja yra ten, vaikystėje?

Bet juk pasitaiko ir suaugusiųjų, kurių pasaulis – tarp sapno ir realybės. Kartais netgi sunku pasakyti, kuris iš tų pasaulių tikrasis, o ir ką reiškia tas tikrumas. Gyvenimas – tai sapnas, ne kartą sakė žymūs rašytojai ir filosofai. Galbūt netgi kelia­sluoksnis sapnas…

Rašyti vaikams, paaugliams, suaugusiems turbūt vienodai sunku. Juk negali sau pasakyti, kad vieniems galima meluoti, o kitiems – negalima. Tiesiog egzistuoja žanro, raiškos specifika. Kitokia kalbėsena. Jauti, kad suaugusiam kažką galima sakyti, o vaikui – ne. Dar labai svarbu, kaip tai padarai.

Dabar daugybė žmonių rašo jaunimui, vaikams. Galbūt ir vedini gerų norų, bet… kaip sakoma, gerais norais pragaras grįstas. Atsiranda labai daug ne tik prastų, bet ir vidutiniškų knygų – tokių prėskų, be kalbos jausmo, be sugebėjimo organizuoti dialogus ir jų išskeliamas paradokso kibirkštis, be teksto žaismės, ritmo ir potekstės, užtat su madingais pamokymais ir pamoralizavimais, lėkštais juokais, orientuojantis ne į vaiko estetinį lavinimą, jo mąstysenos formavimą, o pataikaujant prastam literatūriniam skoniui.

Rašytojas, kuriantis vaikams, privalo juos suprasti, galbūt netgi pats būti vaiku. Štai ir Astrida Lindgren sakė, kad rašo savo „vidiniam vaikui“. Bet tai visai nereiškia, kad turi būti koks silpnaprotis infantilas. „Vidinio vaiko“ apibrėžimas labai savotiškas. Manyčiau, tai turėtų būti brandus žmogus, išsaugojęs vaikystės džiaugsmo, gydančio juoko paslaptį, nesiliovęs stebėtis.

Kai tik išėjo Tavoji „Krakatukų pievelė“, ji tapo mano vaikų mėgiamiausia knyga, tęsinių laukėme su didžiausiu nekantrumu. Kaip manai, ar nacionalinėje literatūroje atsirandantys šiuolaikiniai personažai ir motyvai gali atstoti liaudies kūrybą – pasakas, – ją pakeisti ir suvaidinti tą patį svarbų vaidmenį?

„Krakatukų pievelės“ knygos ir man pačiai – vienas didžiausių kūrybinių laimėjimų. Gimusios iš įkvėpimo, ilgesio ir juoko, iš visos tos gerosios vaikystėje perskaitytos literatūros patirties. Be to, jos man buvo atsvara ir atspirtis nuo mano liūdnųjų, sunkiųjų knygų suaugusiems – literatūrologė Loreta Jakonytė pavadino „Krakatukų“ seriją „atrastu Edenu“ ir, manau, neapsiriko.

Lietuviškos pasakos, sakmės, šiurpės man labai patiko jau nuo vaikystės: ir ragana, kurios geldą traukia paršai, pakamanoti žarnomis, ir velnias, nuneriantis skūrą numirėliui ir pats į ją įlendantis, ir devyngalvis, graužiantis eglę su jos viršūnėje sėdinčia Elenyte, ir vargšelė Sigutė ties duobe žarijų… Jose slypi tokia archajiška gelmė, į kurią pasinėrus galva sukasi. Kas gi galėtų ją pakeisti, juolab šiuolaikinėje literatūroje? Nebent adaptuoti kažkokį fragmentą, pasiskolinti, pamėgdžioti – žodžiu, blankiai atkartoti. Nes senąją archaiką mes pamažu pamirštame, ji nuo mūsų tolsta, darosi sunkiai suprantama – ją keičia naujoji mitologija, kurioje raganų, laumių, velnių vietą užima moderniųjų laikų personažai. O jeigu ir bandoma vaizduoti archajiškąsias laumes bei kitas būtybes, tai jos atrodo kažkokios plastikinės, holivudinės. Kodėl? Todėl, kad išnyko tas pasaulis, kuriame jos gyveno, taigi išnyko ir jos. Šiame pasaulyje jos egzistuoti negali, tai beprasmiška. Žmogus pats savęs nebemato, kur jis tau kokią šiekšteliu pavirtusią dievybę pastebės…

Pasakos taip pat keičiasi, rinka ir vartotojas jas deformuoja, devalvuoja, iškreipia esmę, taigi nenuostabu, kad „pasaka“ tampa netgi pajuoką reiškiančiu žodžiu. O tai yra didžiausia neteisybė, ir ji mane baisiai piktina.

Tiesa, egzistuoja vadinamoji fantasy literatūra, bet man su pasakomis ji mažai ką turi bendro. Kaip stebuklas su fokusu (pastarasis žodis tiksliau nusako esmę negu „iliuzija“).

Koks vaidmuo tenka pasakoms kiekvieno mūsų gyvenimuose nuo vaikystės iki senatvės? Kaip jų prasmės transformuojasi metams bėgant? O keičiantis laikams, argi ne jos išsaugo fundamentaliausius dalykus?

O, apie pasaką daug gero ir teisingo yra pasakę daug puikių menininkų. Ir Henrikas Radauskas („Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“), ir G. K. Chestertonas („Pasakų šalies etika“), ir J. R. R. Tolkienas, pasakų pasaulį apibrėžęs kaip pavojingą – ne rožinį ir ne saldų. (Dar įsidėmėjau jo pastabą apie L. Carrollio „Alisą“ – kad tai ne pasaka, o sapnas.) Štai kaip įdomu – pasakos pasaulis turi savo neginčijamą etiką, jis pavojingas ir, jei galima taip sakyti, nepažinus, bet gyvas tikėjimu. Krikščionybę neretas pragmatikas irgi su pašaipa linkęs vadinti „pasakėlėmis“, bet juk dažnai pasitaiko, kad žmogus nuvertina žanrą, nieko apie jį neišmanydamas. Drauge nuvertina ir tai, ką tas žanras įkūnija ar, kaip čia tiksliau pasakius, gali iš dalies įkūnyti, išreikšti, atskleisti. Pasaka juk yra mūsų giliausios atminties ištakos, gal netgi nuo tų laikų, kai žmogus tebuvo gaubtasėklis papartis ar kokia geldelė. Juk neveltui pasakose tiek stebuklingų, neįtikimų, šiurpių pavirtimų, atsimainymų, užkeikimų, transformacijų…

Pasaka – universaliausias žanras, ji stengiasi išlikti, prisitaikyti ir prie mūsų laikų, kai žmogus, technologijoms padedant, tapo tingus, abejingas, išlepęs, nedėmesingas, nebegirdintis ir nebematantis. Ir nebemąstantis. Nebesugebantis būti vienas – o pasakos svoriui bei šiurpui pajusti reikalingi vienatvė ir paties savęs pamatymas, suvokimas. Žmogus bijo savęs. Ir bijo pasakos. Nes, kaip minėjau, pasakos pasaulis yra pavojingas. Jame reikia kovoti, ir tu nežinai, ko iš tavęs bus pareikalauta ir koks atlygis lauks (jeigu apskritai lauks), o jeigu žūsi, tai dėl ko ir už ką. Ir tų slėpiningų transformacijų baisu. Imsi ir pavirsi varle. Ir liksi tokia amžiams.

Viena iš pasakos dominančių – kova. Ir su slibinu, ir su piktosiomis jėgomis, ir su nedoru karaliumi, ir su pačiu savimi. Reikia nugalėti baimę. Būti drąsiam. Būti teisingam. Nežinau, galbūt šiandien ši prasmė blanksta, pasaka pateikiama arba kaip saldėsis su dainomis ir šokiais, arba kaip fantasy stiliaus produktas (su daug puikių vaizdo ir garso efektų, bet infantilia arba eklektiška idėjine visuma). Kai žiūri tokią „šiuolaikinę pasaką“, nei baisu, nei pikta, nei pagaliau svarbu, kas nugalės. Efektai svarbiausia.

Kažkuris iš Tavo kūrybos vertintojų yra pastebėjęs, kad joje ryškus magiškojo realizmo dėmuo. Ar tam pritartum? Galbūt G. G. Márquezas niekuo dėtas? Ar iš įvairių istorinių laikotarpių, tautų atkeliavę tikėjimai, ritualai, simboliai, tabu taip ir lieka persikėlę į grožinę literatūrą, ar veikia ir realiame gyvenime? Štai romane paaugliams „Rebekos salos“ pagrindinė veikėja išgirsta perspėjimą – „veidrodžiai pavojingi“. Tai iš patirties ar vien iš papročių?

Ir ko tik toje mano kūryboje nerasta… kartais net nustembu. Márquezą skaičiau, bet tai buvo labai seniai, o dabar magiškasis realizmas atrodo išaugtas, kur kas įdomesnė ir patrauklesnė, tarkim, Alice’a Munro, kurios kūryboje taip dera klasikinė forma ir liūdnas žmogaus egzistencializmas. Į visokius ritualus bei dvasines praktikas žiūriu kiek įtariai, savo kūryboje tų dalykų, kuriais netikiu, nenaudoju. O simboliai ir tabu – normali praktika. Vaizduotė nėra labai geras dalykas, jeigu pasidaro nevaldoma.

Vienas labai populiarių (ir netgi per daug) simbolių – veidrodis. Prisiminkime vien tas reikšmes, kurias jis įgauna pasakose. O dar klasikinė ir šiuolaikinė literatūra, filosofija, menas?.. „Rebekos salose“ jis įkūnija tokį lyg ir savotišką limbą, prieangį tarp dviejų pasaulių, kuris netuščias, jame irgi kažkas yra. Tai iš mano vaikystės – prietemoje ilgai žiūrėdavau į savo veido atspindį, kol pasidarydavo baisu. Mano veidas tapdavo svetimo veidu. Bijodavau, kad jeigu prabilsiu vienaip, jis man atsakys kitaip. Senelė labai bardavosi, kad spoksau į veidrodį. Sakydavo – dar velnią tame zerkole pamatysi. Bet man tai buvo tarsi koks įėjimas į kitą pasaulį. Kaip Alisai. Tik už pilkos amalgamos laukė kitokie veikėjai… kurių nesaistė nei laikas, nei erdvė.

„Žmogus turi galią daryti tik tai, kas patinka dievui, ir priimti tai, ką dievas jam siunčia, nes tai atitinka prigimtį“, – sakė antikinės Romos karvedys, valdovas ir filosofas Markas Aurelijus. Ne kartą savo interviu esi minėjusi, kad iš ateizmo iki tikėjimo Tavo kelias buvo ilgas. Koks jis? Kaip žinoti, kas atitinka mūsų prigimtį? Ar vien valios pakanka išlaikyti Aurelijaus minimą galią – nedaryti to, kas patinka piktajam?

Markas Aurelijus veikiausiai kalbėjo apie graikų dievus? Tada sutikčiau… Nes krikščionybėje ir prigimtis, ir žmogaus galia daryti tai, kas Dievui patinka, toli gražu nėra toks paprastas dalykas. Juolab priimti tai, ką Dievas siunčia. Mes kartais visomis keturiomis bėgame nuo to; mūsų žmogiškoji prigimtis to bijo ir nesupranta. O rasti ryšį su dieviškąja prigimtimi – taigi suvokimą, kad esi dvasinė būtybė – labai sunku, nes kūnas ir siela, tiedu po mirties suyrantys dalykai, šiandien yra sugėrę, sutraukę dvasios kaip grynosios žmogiškosios substancijos reikšmę ir beveik nieko nepalikę. (Prisiminiau E. A. Poe ir jo apsakymus, kuriuose iš kapo kalba yrančios sielos likučiai; kažkada mane tai labai sukrėtė, nes laikiau sielą nemirtinga.)

Būti ateistu jaunystėje turbūt geriau nei karštu kataliku (jei, žinoma, tai nėra pašaukimas). Nes, nori nenori, imi ieškoti išėjimo iš to labirinto be centro – taip ateizmą įvardijo G. K. Chestertonas. Be abejonės, prie ateistinio įkarščio labai prisideda švietimas – ir tada, sovietmečiu, sakyčiau, kad ir dabar. Man neužteko atsakymo į klausimą, kas po mirties lieka iš žmogaus ir kokia jo gyvenimo prasmė: negi tik nudirbti darbai, teisingos politinės pažiūros ir trūnijantys kaulai? Dar iškilmingas „montažas“ Mirusiųjų dienos proga kapinėse?.. (Montažu vadindavo įvairių literatūros kūrinių kompoziciją, kuri būdavo „suklijuojama“ kokia nors svarbia proga, o ją įgyvendindavo moksleiviai-skaitovai – E. D.) Tai kam tuomet žmogui toks didžiulis nerimas, veržimasis, svajonės, tikėjimas, jeigu jis yra tik protingas gyvūnas? Kodėl tada taip giliai ir esmingai, o ne instinktyviai skirta suvokti mirtį kaip viso to pabaigą?

O jeigu niekas nesibaigia? Ar mirtis yra pabaiga? Ar pabaiga negali turėti pradžios?

Jei nenori kvaršinti sau galvos tokiais klausimais, paprasčiau apsiriboti pragmatiška žiūra į pasaulį ar kokiomis nors neįkyriomis ezoterinėmis praktikomis, kurios, beje, irgi neturi centro. Gali klaidžioti po jų labirintą, kiek širdis geidžia. Bet man visada rūpėjo teisybė, teisingumas. Ir su tuo susiję kiti labai svarbūs dvasiniai – daugiau dvasiniai nei sielos – dalykai, tokie kaip garbė, kilnumas, atlaidumas, išmintis, tvirtumas, susivaldymas, humoras. Šių dalykų koncentracija – arba kiekvienas jų atskirai – man jau savaime atrodė dieviški. Įkūnijantys dieviškąją prigimtį. Grynąją dvasią. Ir žemiškoji žmogaus prigimtis, jeigu į ją nukrinta šių dalykų krislai, turi galimybę išsiskleisti ir priartėti prie Dievo.

Nedaryti to, kas patinka piktajam… Markas Aurelijus čia veikiausiai turi omeny, anot Goethe’ės, dalelę tos jėgos, kuri, darydama vien gera, blogo linki. (Šioks toks paradoksas, jei Marko Aurelijaus „dievą“ suvoksime ne kaip Viešpatį, o kaip graikų mitų herojų.) Betgi koks žmogus įstengtų atsiriboti nuo visko, kas patinka piktajam? Bent jau čia, žemėje, kur jis kiekvieną dieną pasmerktas gundymams, ir net šventasis turi nuolat kovoti dėl savo minčių tyrumo? Nė vienas iš mūsų nėra pajėgus atsispirti piktajam, nebent su Dievo pagalba. O tas, kuris mano, kad gali, ir gali vienas pats, jau yra įkliuvęs į piktojo tinklus.

Visi esame mažiau ar daugiau sugadinti kūriniai, ir mus galutinai gali ištaisyti tik pats Kūrėjas.

Tavo 2008-aisiais pasirodęs romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“, kalbėjęs gūdžių sovietmečio laikų leksika ir atskleidęs skaudžius, tragiškus savojo identiteto ieškančio žmogaus išgyvenimus, buvo puikiai įvertintas tiek skaitytojų, tiek kritikų. Praėjo 12 metų, 2020-aisiais išleistas romanas „Pro rūdijančią naktį“ vėl atsigręžia į sovietmetį, tačiau jau kiek kitokiu kampu – jauna mergina aprašo savo jausmus, mintis, užplūdusias sužinojus, kad visai šalia jos gyvenimo vyko dalykai, apie kuriuos herojė nė nenumanė – karas nesibaigė, okupacijos nepripažinęs ir prieš ją visą laiką kovojęs partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas žuvo vos keli metai iki pagrindinės veikėjos gimimo, tačiau šie dalykai buvo kruopščiai maskuojami ir slepiami. Kuo skirtingos ir panašios Tavo patirtys, gilinantis į istoriją, to laiko gyvenimus, apie juos pasakojant skaitytojui?

Kaip puikiai susiejai šiuos du kūrinius, Erika!.. Iš tiesų juos jungia „Mėlynbarzdžio vaikų“ Mergaitės ir „Pro rūdijančią naktį“ Adelės personažai. Iš esmės jos abi – tas pats gilaus sovietmečio vaikas, žiūrėjęs į pasaulį naiviomis, pažanga ir šviesiu rytojumi tikinčio jauno žmogaus akimis. Sunku pasakyti, kas būtų atsitikę, jei nebūtų pasikeitusios aplinkybės: kai vyksta istorinės pervartos, išlikti tokiam pačiam, koks buvai, veikiausiai neįmanoma. Laikas gludina, šlifuoja, skaldo, įskelia ir gurina žmogų taip pat, kaip upės krantą, uolą ar akmenį. Nori nenori bręsdamas daraisi kitoks. Abi minėtos mergaitės – ties tuo brendimo slenksčiu, dar „žalios“, minkštos, paslankios. Niekas nėra tikras, kokiomis jos taps – juolab jos pačios… Nors joms atrodo, kad jau viską žino ir jų mąstymas beigi pažiūros neabejotinai teisingos, ko nepasakysi apie kitus. (Pavyzdžiui, apie babutę, kuri tiki religiniais prietarais.)

Argi ir šiandien jauni žmonės ne tokie patys? Man atrodo, kad tokie patys. Nors jie, be abejonės, nieku gyvu su tuo nesutiktų – sovietmetis jiems yra jau istorijos vadovėlio objektas, nurašytas ir pasenęs, jie mato tik skirtumus tarp laikmečių ir žmonių, o panašumų neįžiūri. O juk tam tikri mąstymo ir elgesio modeliai, etikos ir estetikos dalykai lydi mus nuo seniausių laikų pernelyg nesikeisdami… Dažną jaunuolį ar jaunuolę šiandien matau visiškai tokį pat, kokia buvau ir aš. Kokia buvo Adelė. Ir „Mėlynbarzdžio“ Mergaitė. Turiu omeny tą užsidegimą dėl „pažangos“, „senių“ bei „senienų“ niekinimą. Trumpiau tariant – tą patį išminties, kuri ateina tik su amžiumi, trūkumą, o kartais – baisu net pasakyti – ir su amžiumi neateina.

„Mėlynbarzdžio vaikai“ man brangūs tuo, kad atsivertusi ir paskaičiusi juos po ilgo laiko, vėl pajuntu tą gėlą, keistą liūdną katarsį, nušveičiantį širdį tarsi švitriniu popieriumi. Apvalantį nuo visų vartotojiško gero gyvenimo, popso ir patogumo apnašų. Netgi pasakyčiau – riebalinio gerovės sluoksnio, kuris šiaip jau yra naudingas, nes būtent riebalinis sluoksnis saugo ląstelę kaip gyvybinis apvalkalas. Bet jei jis pasidaro pernelyg storas…

Kai rašiau Adelės dienoraštį romane apie Antaną Kraujelį, „Mėlynbarzdžio vaikų“ motyvai grįždavo: ir babutės, ir tėvo, ir mamos… Gimė keistas Dėdžiaus personažas – ir jis šiek tiek panašus į Toliką (Mėlynbarzdį). Negaliu nuo to pabėgti, nes tai autentiška ir tikra, o paliudyti savo gyvenamo laiko autentiškumą yra bene svarbiausias rašytojo uždavinys. Paliudyti visu savo talentu, visomis jėgomis. Kad tas metas atrodytų autentiškas. Tegu keistas, tegu bjaurus, tegu „nurašytas“, tegu dar koks nors. Bet – autentiškas. Iki skausmo. Nes tik tada skaitytojas gali patikėti, kad tas laikas toks ir buvo, galbūt su nuostaba aptikti ir patį save. Amžiuje, kuris jam tolimas bei svetimas.

Daugelis populiarių istorinių romanų (neturiu omeny tokių, kaip, pavyzdžiui, M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“, I. Pearso „Likimo pirštas“ ar P. Dirgėlos knygos) seniai praėjusius laikus piešia kaip nuotykines-kostiumines dramas, ir nors juos smagu skaityti, jie greitai pasimiršta, nes tai tėra lukštai be branduolio. Tuščias laikmečio apvalkalas. Branduolyje turi slypėti liūdnas katarsis, žmogaus būties paradoksas, homeriškas juokas.

Apskritai pasakoti istoriją – nedėkingas darbas. Nes nespėji mirktelti, kai ši diena virsta praeitimi. O praeitis, kaip rašė mano mylimas C. S. Lewisas, sustingusi ir nebeteka.

Sakai – nedėkingas, tačiau liautis nežadi? Esi panaši į tuos Senekos išgirtus veiklūnus, apie kuriuos jis rašė: „Kokiam veiklūnui poilsis nėra bausmė?!“ Nors dažnai girdime, kad kūrėjas – dykinėtojas, nes argi menas yra darbas?

Bet kaipgi įmanoma liautis? Čia tas pats, kaip nekvėpuoti. Kaip negyventi. Kita vertus, kas yra poilsis? Nuo ko mes pavargstam? Aš pavargstu ne nuo darbo ir ne nuo veiklos, o nuo beprasmiško laiko leidimo, nuo „foninio“ triukšmo, nuo nereikalingų kalbų, nuo paviršutiniškų dalykų – nemėgstu vakarėlių, priėmimų, pristatymų etc. ir tiesiog stebiuosi žmonėmis, kurie visam tam turi laiko ir noro. Net į mylimų ir mėgstamų žmonių renginius nenueinu. Sąžinė kiek pagraužia, – na negražu, neparodai dėmesio, – bet paskui nurimsta.

Vaikystėje baisingai svajojau turėti namuose telefoną – laidinį, žinoma, tą sukamą, su skrituliukais ir masyviu rageliu. Net sapnuodavau, kad jis stovi pas mus svetainėj, ant šlykščiai žydros fanerinės sekcijos, kažkas skambina ir aš išdidžiai atsiliepiu. Nes tuomet telefoną kaime turėjo anaiptol ne kiekvienas. Bet su kuo gi man, vaikui, kalbėtis tuo puikiuoju telefonu? Kam? Ir kas iš to? Netgi mobilųjį įsitaisiau vėliau negu kiti, dar atsimenu, kaip žurnalistai stebėdavosi, kad jo neturiu.

Šiaip jau į technologijas žvelgiu pakankamai pagarbiai, nes su jomis gyvenimas gerokai patogesnis. Bet jos ir turi būti skirtos komfortui, ne daugiau. Nenoriu nei šnekėtis su išmaniuoju šaldytuvu, nei diskutuoti su gartraukiu. Užtenka jau to, kad kreivai žiūriu į gatve žingsniuojančius ir su savimi kalbančius žmones. Tiksliau, ne su savimi, su pašnekovu, telefonu, ir tikrai ne laidiniu. Bet man kartais atrodo, kad tie į orą kalbantys praeiviai – išprotėję.

Menas yra darbas, o kas tuo netiki, tegu ima ir ką nors tokio padaro. Tegu sukuria meną. O aš va imsiu ir kritikuosiu, kas negerai, sakysiu, jog reikia pradėti iš naujo. Kad menus niekais laikantieji suprastų, jog menininko veikla – tai Sizifo darbas. Ritini ir ritini tą akmenį į kalną, o jis ties viršūne vis išsprūsta ir nulekia žemyn.

Beje, apie akmenis… Šunį vedžiodama, prie miškelio nusižiūrėjau akmenį, labai jis man patiko, toks melsvai pilkas, rupios faktūros. Pakelt nepajėgiau, tai ėmiau vieną dieną, kai niekas nematė, ir nusiridenau jį namo. Ridenau į pakalnę, ne į kalną, bet buvo pakankamai sunku. Išmušė devyni prakaitai. Akmuo dabar guli kieme prie tvoros, gražus toks. Prisėst galima, parūkyt.

O šiaip jau man patinka, kai manęs neatpažįsta. Ko gero, taip ir turi būti. Tai teisinga. Tegu būna matomi tie, kurie labai to trokšta. Man svarbiau, kad mane išgirstų. Ir kad būtų nedaug žmonių, kurie būtų brangūs. Nes aš nemyliu žmonijos. Aš myliu žmones, kuriuos galiu suskaičiuot ant rankos pirštų.

Dabar vis sunkiau tampa mylėti žmogų… Ką patartum daryti, kad tokiais iškreipto politkorektiškumo, įvairių ideologijų spaudimo, teisingos nuomonės monopolizavimo laikais vis tik kaip svarbiausią tikinčio (o ir netikinčio) asmens vertybę išlaikytume ir šį jausmą, ir kitus išbraukinėjamus humanistinės pasaulėžiūros reliktus?

Tiesa, bet smagu jaustis mylimam. Nes kai toks jautiesi, atrodai sau labai žavus ir protingas. O va kai ciniką ar kokį pasileidėlį aplanko meilė, tada jie tampa labai juokingi… Mylėti pavojinga, nes šis jausmas iš žmogaus kartais padaro pajacą. Apskritai socialiniuose tinkluose visi kažką labai myli, deda gražius paveiksliukus ir išmintingas citatas, bet kartu ten tiek daug klaikios pagiežos, kad nebežinai, ką galvoti. Aš suprasčiau tą, kuris iš prigimties būtų mizantropas ir nuoširdžiai to neslėptų, betgi pagiežą lieja ne jie, o atvirkščiai, tie, kurie, regis, yra labai kažką mylintys! Tikras mizantropas nelįstų į feisbuką, nes jam turėtų būti atgrasus šitoks „žmogienos“ kvailybių srautas. („Žmogiena“ – monsinjoro K. Vasiliausko terminas; jis krikštijo mano dukrą, ir kai po to pakvietėme jį į kavinę, atsidusęs pasakė: „Oi, noriu aš pailsėt nuo tos žmogienos…“)

Nereikia meilės įsikalbėti. Niekam, netgi žmonijai, nors tai ir labai kilniai atrodytų. Mes kur kas žmogiškesni ir tikresni, kai ko nors nemėgstame, o ne kai mylime. Bet tai nereiškia, kad žmogaus, kurio nemėgsti dėl kažkokių priežasčių, ne tik nosis kreiva, bet dar ir politinės pažiūros neteisingos, o jau apie skonį tai ir kalbėt nėra ko. Ir tavo mylimų autorių jis neskaito, ir tvirtagalės priegaidės neištaria, ir senus anekdotus pasakoja, ir, ir, ir!..

Dėl to, kad jis tau nepatinka ar kad nėra artimas kultūriškai ar politiškai, jis netampa tavo priešu. O jei ir taptų – ar Šventasis Raštas nesako, kad jį mylėtum? Man atrodo, kad tai labai aktualu dabar, kai visi šitaip susipriešino. Juk bepigu, anot Rašto, mylėti tą, kuris tave myli. Jokių pastangų tam nereikia. O suprasti ir išklausyti žmogų, kuris tau nepatinka – tai ir yra artimo meilė. Galbūt net priešo meilė. Priešu taigi dabar paprasta tapti. Kaip ir draugu.

Ir tai tinka visiems. Ir katalikams, ir ateistams. Ir mylintiems, ir nemylintiems. Laikai tokie, kad baisu ištarti žodį „meilė“. Dar kas neteisingai supras. Ir turėsi aiškinti, ką turėjai omeny…