Trys žodžiai. Trijuose žodžiuose trys vardai. Trijuose varduose trys kodai. Trijuose koduose trys galimybės. Trijose galimybėse trys galybės klaidų. Trijose galybėse klaidų trys bandymai išlikti. Trijuose bandymuose išlikti trys susitikimai su skirtingais pavidalais. Trijuose pavidaluose vanduo ir dar kai kas. Vandenyje ir dar kai kur – simbolis. Simbolyje abstrakcija. Abstrakcijoje bandymai. Bandymuose susitikimai su skirtingais pavidalais. Skirtinguose pavidaluose galybės klaidų. Galybėse klaidų galimybės. Galimybėse kodai. Koduose vardai. Varduose žodžiai. Žodžiuose? Žodžiuose šis tekstas. Šiame tekste instrukcija.

Perskaitykite visą šį lapelį, nes jame pateikiama svarbi informacija.

• Neišmeskite šio teksto, nes vėl gali prireikti jį perskaityti.
• Jeigu norite sužinoti daugiau arba pasitarti, kreipkitės į autorių.
• Jeigu pasireiškė šalutinis poveikis (net jeigu jis šiame tekste nenurodytas), kreipkitės į literatūros kritikus.
• Jeigu praėjus septynioms dienoms po pokalbio su literatūros kritikais Jūsų savijauta nepagerėjo arba net pablogėjo, kreipkitės į save.

Apie ką rašoma šiame tekste?

1. Kas yra „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“.
2. Kas žinotina prieš vartojant „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“.
3. „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ sudėtis.
4. Kaip vartoti „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“.
5. Pakuotė ir kita informacija.
6. Šalutinis poveikis.

1. Kas yra „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Tai pirmoji Mariaus Povilo Elijo Martynenko knyga. Autorius yra garsus slemo atstovas, ne vieną kartą atstovavęs Lietuvai Europos slemo čempionate. 2016-ųjų Europos slemo čempionate, vykusiame Belgijoje, užėmė net III vietą. Taigi slemo stilistika yra arti ir šios knygos. Slemas, nors turi gilias šaknis, lietuvių literatūros lauke vis dėlto dar yra pakankamai naujas reiškinys. O tai nurodo ir naują žiūros būdą literatūroje. Visi šie išvardyti faktai yra tiesiog faktai. Bet ar jie iš tikrųjų atsako į klausimą, kas yra „Be penkių pasaulio pradžia“? Tikriausiai ne. Ši knyga iš tiesų yra tekstas apie Alvydo Šlepiko minėtąjį „dvasios ir masės santykį“. Tiksliau gal būtų pasakyti, jog tai – dialogas. Dialogas su savimi ir kitu, kuris nebūtinai yra asmens pavidalu. Dialogas gali lengvai nukelti į prasmių (be)prasmybę, (be)galybę ar (be)dugnę. Ir tai, ko gero, viena šios knygos stiprybių. Kita stiprybė – jog čia esantys tekstai noriai mezga dialogą su mažutėliais („Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė“ (Mk 10,14), per kuriuos skleidžiasi gyvenimo tiesos, o gal tyliai kuždamos paslaptys. Paslaptys pasakomos ne visiems, tik tiems, kurie įdėmiai klausosi. Ir dar tiems, kurie moka jas saugoti. Todėl šiame tekste atskleista tik menka dalis „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“ paslapties. Visa kita autorius pats papasakos, knygoje.

2. Kas žinotina prieš vartojant „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Prieš skaitant knygą vertėtų atkreipti dėmesį į autoriaus stilių. Tiems, kurie ieško jūrų arkliukų pienu pasaldintų eilių apie meilę ar odžių tautos istorijai, šio leidinio vartoti nerekomenduojama. Nors knygos pavadinime yra prierašas, jog tai tekstai sužadinti malonumui, tačiau verta įspėti, kad jie gali sukelti ne tik malonius jausmus. Dažnai situacijos, kuriose skleidžiasi minėtasis malonumas, atveria visą skirtingų emocijų paletę: skausmą, liūdesį, gailestį, nuostabą, gėrėjimąsi, juoką, pyktį, šleikštulį. Taip išvardijus, kyla retorinis klausimas, argi ne iš šios paletės spalvų ir piešiamas visas mūsų gyvenimas?

Tačiau kalbant apie spalvas, stiliaus spalvas, reikėtų paminėti vieną ryškią – tai kūniškumas. Kūniškumo šios knygos tekstuose yra gan daug. Minėtas elementas iššaukė klausimų ir leidinio pristatymo Vilniaus knygų mugėje metu. Skaitant taip pat būtų galima klausti, kodėl ir kam reikia tiek kūno ir kūniškumo? Tai kvestionuotinas knygos tekstų aspektas. Aišku, kad ryškus, bet neaišku, labiau ryškiai tamsus ar šviesus. Viena vertus, kaip pastebėjo Mindaugas Nastaravičius, dėl kūniškumo leidinys tampa nerekomenduotinas jaunesniesiems skaitytojams, vis dėlto šių tekstų tikslinė auditorija yra jauni žmonės. Kita vertus, tai tampa ne tik individualaus stiliaus, bet ir raiškos galimybe. Kaip savo straipsnyje „Kūnas gyvenamajame pasaulyje“ teigia Tomas Kačerauskas: „Kūnas užima ypatingą vietą mūsų gyvenamajame pasaulyje, kurį kuriame drauge su Kitu. Kūnas – ne tik bet kokio mūsų supratimo, apimančio egzistencijos apmąstymą, „orientavimosi centras“ <…>. Kūnas – įvairių gyvenimo sluoksnių sankabos veiksnys. Būdamas erotiškas jis suaktyvina egzistencinę kūrybą, apimančią estetinį ir juslinį (aisthesis) lavinimą. Drauge kūnas sukuria mano ir Kito įtampos aplinką kaip mūsų atsakingos (etinės) egzistencijos vietą, kur tampame poetais ir filosofais.“ T. Kačerausko apmąstymas tinka ir M. P. E. Martynenko tekstams. Taip pat jiems, ko gero, tiktų ir Sigito Parulskio eseistikos knygoje „Amžinybė manęs nejaudina“ keliami klausimai apie kūną ir kūniškumą: „Kaip <…> gali atskirti kūną nuo dvasios? Kaip žmogus gali be kūno kuo nors džiaugtis, jausti malonumą, meilę?“ Šie žodžiai tarsi įrodo, jog dualizmas tarp kūno ir sielos yra neįmanomas. Kaip matyti, S. Parulskio ir M. P. E. Martynenko kūryboje galima atrasti tam tikrų, nors ir labai minimalių, sąsajų. Taigi, kūniškumas – vienas aspektų, apie kurį verta žinoti prieš skaitant knygą, tačiau ne vienintelis.

Taip pat autoriaus kūrybai būdingas realių, kartais ekstremalių situacijų vaizdavimas, ironija, sarkazmas. Tačiau vertėtų nepamiršti minėtojo malonumo, nes tarp visų emocijų ir skirtingų elementų, stiliaus figūrų, egzistuoja ir jis. Viename interviu pats autorius teigia, jog tokią kūrybinės raiškos priemonę pasirenka sąmoningai: „Ir avinėdamas visose šitose ganyklose suvokiau, kas yra mano priešas. Tai žmonių persisotinimas. Suzombėjimas. Atbukimas. Savęs standartizavimas, virsmas į pirmuonį su labai trivialiais poreikiais. Mano akimis, tai savotiška stagnacija, pasitenkinimas pačiu savimi. <…> Dabar mano kūrybinė laikysena yra tokia – dažnai protestuodamas prieš tą atbukimą ir persisotinimą, naudoju profaniškas, vulgarias ir atgrasias priemones.“ Savo stilių jis labai taikliai apibūdino, pasitelkęs degtuko metaforą. Dieną įžiebto degtuko šviesą pamatyti sunkiau nei šviesą, sklindančią nuo uždegto visiškai tamsiame kambaryje. Galima pastebėti, jog ir autorius savo kūryboje braukia degtukus ne ten, kur patogu, kur lengva juos surasti ir uždegti, bet ten, kur tamsu, kur įžiebti ar išberti juos visus ant žemės yra tokia pati tikimybė.