Susipažinimą su brazilų rašytoja Clarice’a Lispector pradėjau nuo jos paskutinės, priešmirtinės knygos „Žvaigždės valanda“ („A Hora da Estrella“, 1977). Tikėjausi, jog tai keista proza. Taip ir buvo. Geriausiai ją apibūdinantis žodis – keista. Ar dažnai galima apie prozą sakyti, kad ji podraug ir gera? Nes gera. Ir keistai gera.

Lispector – Ukrainoje gimusi žydė, Antrojo pasaulinio karo metais tėvų atvežta į Braziliją ir ten užauginta. Kuri kalba jos gimtoji? Turbūt ne portugalų. Negalima sakyti, kad literatūrinė kalba keista todėl, jog rašytoja jos nevaldo. Ne, kalba keista todėl, kad laisva. (Ar nebuvo knygoje frazės, kad laisvė yra pragariška?) Būti laisva, rašyti laisvąja kalba, pasirodo, yra drąsu – tai savo pristatyme pažymi Lispector knygų vertėjas ir jos biografijos autorius Benjaminas Moseris.
Kūrinys nedidelės apimties, galima būtų sakyti, kad tai tik ilgoka novelė, ir visgi jame telpa visas pasaulis, o gal ir daugiau. Autorė atsitraukia nuo žemės, pakyla į kosmosą ir iš ten kalba. Ji nusileidžia į savyje glūdintį aguonos (psichikos) grūdelį ir kalba iš ten. Autorė kalbasi su savimi, su savo archetipine dalimi. Ar jos veikėja yra jos kompleksas? O gal demonas? Mergina, neturinti kūno, dabarties ir ateities, mergina, kuri netaps moterimi, kuri mirs skaisti, mirs dar mergaitė, mergina, neturinti savasties. Kas tai? Aš nežinau.
Trikdantis personažas. Bet – jaudinantis. Nors knyga manęs neįtraukė ir neapsėdo taip, kaip būtų apsėdusi, jeigu būčiau aštuoniolikos (o tikiu, kad būtų buvę būtent taip, nes jaunimas atsiliepia į Lispector prozą karščiausiai), visgi pajutau gailestį ir begalinę simpatiją tai merginai Makabėjai, kuri neturi nieko, išskyrus tyrumą, beprotišką tyrumą, kuris kitame kontekste galėtų būti pavadintas šventumu.
Tačiau Lispector kontekstas nėra religinis ar ezoterinis. Nors jos žodyne esama mistikos pėdsakų, visgi, jeigu ezoterikams nepriskiriame C. G. Jungo, neturėtume vadinti ezoterine ir jos. Tai ne „bėgančios su vilkais“ variantas ar koeljiška pasaka suaugusiems. Tai pernelyg nuoga, pernelyg žiauru, pernelyg tikra ir pernelyg laisva, kad būtų naivu ar primityvu, ar infantiliška. Brandu ir tragiška. Tai priešmirtinė knyga, po kurios Lispector vieninteliame (!) TV interviu pasakė: „Manęs nebėra, aš jau mirusi, kalbu iš savo kapo.“
„Žvaigždės valandos“ pasakotojas – vyras, rašytojas, jaučiantis neapsakomą poreikį iškalbėti, išlieti, išsprogdinti Makabėjos istoriją, antraip bus negerai, jis prisipažįsta: „Aš pats susprogsiu.“ Pasakotojas vis kartoja apie savo poreikį istoriją išrašyti – jį tai stebina, šokiruoja, tačiau neįmanoma sustoti, privalu tik toliau klausinėti savęs: kas yra Makabėja, kodėl apie ją turiu pasakoti, kodėl elgiuosi su ja taip žiauriai? Užuot sukūręs laimingą istorijos pabaigą – nužudau.
Apmąstymai, kas yra moteris, paraleliški klausimui: kas yra rašymas? Įdomu, kad rašymo procesus čia išgyvena vyras. Šiuo būdu jis mato moterį, išrašo, o gal perrašo ją. Tai sudėtingas nėrinys, tas vyro matymas ir moters autorės aprašytas, sukurtas, pamatytas gyvenimas.
Nujaučiama, kad Makabėja yra autorės alter ego. Ne tik todėl, kad gyvena toje šalies dalyje, kurioje yra gyvenusi Lispector. Ne tik todėl, kad Makabėja, kaip ir autorė, yra anksti netekusi motinos, našlaitė. Kad laikmetis tarsi Lispector vaikystėje – karo dvokas tvyro ore. Badas, nepriteklius, tamsuma, kuri išties lydėjo autorę nuo pat gimimo. Pokaris – potrauminis metas, ir vėl mirties, tik dar baisesnės, dvasinės mirties, laikas. Lispector motiną karo metu išprievartavo kareiviai, ji taip niekada ir neatsitiesė, sunkiai sirgo, gyveno trumpai. Istorinės ir politinės aplinkybės knygoje neturi didelio svorio, bet veikia tarsi gravitacija.
Tai ne feministinis kūrinys. Jis neria giliau negu feminizmas. Tai ne tik moters likimo tragizmas, bet mirštančio žmogaus tragizmas – romane miršta mergina, o tikrovėje miršta autorė (rašydama ji jau sirgo vėžiu). Išleidusi šią knygą, gyveno tik maždaug pusmetį. Jai rašyti jau buvo sunku ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gal todėl kūrinyje nėra vientisos linijos, bet yra tiesus punktyras. Struktūra aiški, preciziška, minimalistinė ir daro brilianto įspūdį – tai yra mažas šedevras. Kalba defragmentuota – pasikartojimai, sprogimai (skliausteliuose), foninė muzika (dabar groja fortepijonas, dabar – smuikas).