ALGIMANTAS KEZYS: Dvasininkas, ieškojęs laisvės fotografijoje
Tomas Pabedinskas
Lietuvos fotografijos savitumą įprasta sieti su čia kūrusių autorių darbais. Debiutavę XX a. šeštajame ir vėlesniais dešimtmečiais šiandien klasikais laikomi fotomenininkai sukūrė vadinamąją Lietuvos fotografijos mokyklą – humanistinės fotografijos kryptį, mūsų šalyje vyravusią keletą dešimtmečių. Tačiau įvairiais Lietuvos fotografijos raidos tarpsniais lietuvių fotografai kūrė ir kituose kraštuose, kur juos nubloškė dramatiški XX a. istorijos įvykiai ar jau šių laikų emigracijos banga. Ši lig šiol menkai pažinta lietuviškos fotografijos dalis sulaukia vis daugiau pelnyto susidomėjimo. Dar 2012-aisiais kuratorė, kultūros vadybininkė Eglė Deltuvaitė teigė, kad „apie Lietuvos fotografiją negalime kalbėti pamiršdami ne tik prieškario, tarpukario, bet ir šiandienos emigrantų kartas“. Emigracijoje kūrę skirtingų kartų lietuvių fotografai pastaruoju metu buvo pristatyti net keliose menininko, leidėjo Gyčio Skudžinsko kuruotose parodose. Naujausia jų, „Svetur“, surengta Kauno fotografijos galerijoje. Čia eksponuoti Ievos Baltaduonytės, Pauliaus Butkaus, Valus Sonovo, Sigito Baltramaičio, Vytenio Jankūno, Jono Dovydėno ir Algimanto Kezio darbai. Parodos autoriai atstovauja ne tik skirtingoms kartoms, bet ir įvairioms fotografijos kryptims. Vieną ryškiausių iš jų – modernistinę fotografiją – reprezentuoja A. Kezio darbai.
Kodėl būtent šio autoriaus fotografijos įsimena? Pirmiausia dėl to, kad jos tarsi moko mus neįprasto matymo, padedančio išlaisvinti žvilgsnį iš nusidėvėjusių, kasdienių vizualios patirties ir suvokimo schemų. Netradiciniai rakursai, fragmentiškas kadravimas, aukštos kokybės nespalvoti, didelio kontrasto atspaudai – tai modernistinės fotografijos kūrėjų arsenalas, kurį jie naudojo siekdami „naujojo matymo“ ar „naujojo daiktiškumo“. Būtent toks matymas turėjo tinkamai atskleisti spartų XX a. pirmosios pusės industrijos ir didmiesčių augimą. Modernistinės fotografijos perteikiamą pasaulėžiūrą ir kūrybinius principus praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje vaizdingai apibūdino vienas svarbiausių jos atstovų Albertas Rengeris-Patzschas: „Geros fotografijos, kuri gali turėti estetinę vertę lygiai kaip ir kiti vaizduojamojo meno kūriniai, paslaptis glūdi jos realizme. Fotografija siūlo patikimiausius įrankius pavaizduoti mūsų įspūdžius, kuriuos palieka gamta, augalai, gyvūnai, architektų ir skulptorių darbai ar inžinierių kūryba. Mes vis dar nepakankamai mėgaujamės galimybėmis užfiksuoti materialių daiktų stebuklą. Teisingai įvertinti modernios technologijos griežtą linijinę struktūrą, didingą kranų ir tiltų struktūrą, tūkstančio arklio jėgų veikiančių mašinų dinamiką – tik fotografija gali tai padaryti.“
A. Kezys modernistinės fotografijos principus savo kūryboje intuityviai pritaikė gerokai vėliau, XX a. septintajame dešimtmetyje, kai utopinis tikėjimas žmonijos pažanga jau buvo negrįžtamai prarastas, tačiau praėjusio laikotarpio fotografijos estetika lietuvių išeivio darbuose nenustojo savo žavesio. Jį išsaugoti A. Keziui padėjo ir autorių supusi urbanistinė aplinka – fotografas kameros objektyvą nukreipė į Čikagos ir kitų JAV didmiesčių architektūrą, griežtą linijų ir formų piešinį, aštrius šviesos ir šešėlių susikirtimus. Anksti susiformavęs ryškus autorinis braižas ir atitinkamas turinys lėmė, kad A. Kezys tapo kone vieninteliu lietuvių fotografu, taip nuosekliai išnaudojusiu modernistinės stilistikos teikiamas galimybes.