Tarptautinė iniciatyva #whoisthearchitect, skirta architektų ir dizainerių kūrybos reikšmei atskleisti, tęsiama Anykščiuose. Kalbinamas architektas – Antanas Dominas („DNA Studija“), kavinę miesto centre įvilkęs į subtilų ir kontekstualų rūbą. Pasak Antano, architektui, kuriančiam miestelyje, tenka ne mažiau atsakingas vaidmuo nei dirbančiam didmiestyje. Čia konteksto pajauta ir vietos savitumas yra esminiai kūrybinio proceso elementai. Regionuose atsirandantys kokybiškos šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai nedažni, todėl turi daugiau galimybių nuskambėti plačiai ir taip atkreipti dėmesį tiek į save, tiek į pačią vietovę.

 

Kaip apibūdintumėte architekto svarbą mažame miestelyje, kur progresyvių viešųjų pastatų sprendimų nėra daug, o vietos modernioji architektūrinė tapatybė dažniausiai apsiriboja XX a. vidurio postsovietine stilistika?

 

Anykščių atveju, manau, moderniąją architektūrinę tapatybę formuoja ne vien XX a. vidurio postsovietiniai statiniai: miesto centre neseniai iškilo biblioteka, atnaujintas kultūros centras, šiuolaikiškai tvarkomos ir viešosios erdvės. Tokiame nedideliame mieste kaip Anykščiai kiekvienas naujas ar rekonstruotas architektūrinis objektas paprastai yra labiau pastebimas ir turi didesnę reikšmę vietos bendruomenėms nei didmiestyje, kur šiuolaikinių statinių koncentracija – kur kas didesnė.

 

Naujos architektūros apraiškas regionuose siečiau ir su platesne tema: šiuolaikines tendencijas atitinkanti bei gyventojų poreikius (kaip juos suvokiame dabar, o ne prieš 10 ar 50 metų) tenkinanti architektūra suteikia galimybę pajusti mūsų laikmečio pulsą, padeda formuoti visuomenės mentalitetą, gerina gyvenimo kokybę. 

 

 

Kuriant Anykščiuose turbūt pavyko giliau juos pažinti, suprasti vietos charakterį ir nuotaikas. Kaip įsivaizduojate tokio mastelio miesto architektūrinį vystymąsi? 

 

Man Anykščiai asocijuojasi su kokybiška ir jaukia gyvenimo aplinka (ne veltui visas miestas įtrauktas į Anykščių regioninio parko ribas). Žinau kelias šeimas, kurios iš sostinės persikėlė čia gyventi ne dėl to, kad jas su šia vieta sietų giminystės ryšiai ar palikimas, o būtent todėl, jog Anykščiai labiau nei Vilnius atitinka jų poreikius. Tad svarbu išsaugoti bei puoselėti ne vien turimą miesto, bet ir viso regiono gamtinį, etnokultūrinį palikimą – tai, kas čia ir traukia žmones. Sakyčiau, urbanizacija Anykščiuose turėtų vykti atsargiai, neekspansyviai. Manau, labai sėkmingai galėtų būti pritaikyta dar nuo sovietmečio likusių gamybinių teritorijų konversija, jas pakeičiant taip, kad atliktų gyvenimo, komercijos ar visuomeninę funkcijas. 

Ar egzistuoja modernumo ir pagarbaus požiūrio į istorinę aplinką ribos, kurių peržengti nevalia? Ar reikia mažiems miesteliams kontrastingos architektūros?

 

Sprendimus man nemaža dalimi diktuoja esami objektai: jų mastelis, medžiagiškumas, formos, tam tikros detalės, panaudoti komponavimo principai… Prieš startuodamas su idėja, kurį laiką atlieku konteksto analizę ir, išskirdamas svarbiausius akcentus, padarau išvadas. Kitas žingsnis yra pasirinkti naujo objekto derinimo principą – kontrastuoti ar sugretinti. Kultūriniu požiūriu vertingoje aplinkoje dažnai saugiau vadovautis sugretinimo, niuanso principu. Kontrastuojant su paveldu, kyla rizika su juo konkuruoti ar net jį užgožti – tai ir laikyčiau viena tų ribų, kurių peržengimas pažeistų pagarbų požiūrį į istoriją. Kito pobūdžio riba – per didelis šiuolaikinės architektūros prisitaikymas prie senosios. Čia kyla klastotės grėsmė, kai naujas objektas taip supanašėja su istoriniu, kad stebėtojui darosi sunku identifikuoti autentiškumą. Manau, tinkamiausias požiūris į paveldą būtų saikingas vidurys tarp šių dviejų kraštutinumų, kai situacijoje pelnytai dominuoja paveldas, o nauja architektūra jį papildo, primindama, jog pati yra šių dienų kūrinys.

 

Anykščiams palinkėčiau tiek kontrastingos, tiek švelnesnės architektūros, tačiau, be abejo, saikingos, tokios, kuri nesistengtų pakeisti miesto identiteto. O kuria kryptimi – kontrasto ar niuanso – geriau judėti konkrečiu atveju, reikėtų spręsti pagal situaciją. 

 

Kaip Anykščių gyventojai priėmė jūsų idėją įsilieti į esamą aplinką? 

 

Kiek žinau, anykštėnai pastatą vertina gana pozityviai – bent pačiam neigiamų atsiliepimų dar neteko girdėti. Kuriant mažuose miesteliuose ar apskritai jautresnėse teritorijose, man svarbiausia kontekstualumas, vietos identiteto išryškinimas ir jo interpretacija. Šiuo atveju taip pat buvo ieškota būtent čia tinkamo architektūrinio sprendimo, atliepiančio aplinką. Manau, stebėtojo reakcija priklauso nuo architektūros ir konteksto santykio. Ji gali būti kritiškesnė, jei objektas primena svetimkūnį, ir atvirkščiai – pozityvesnė, jei naujas statinys randa savo vietą. Su aplinka derantys sprendimai stebėtojui kelia mažiau klausimų ir regisi suprantamesni, nes atrodo natūraliau. Prie viso to, be abejo, estetika ir funkcionalumas man yra neatsiejama darbo dalis.

Kai aplinka tampa pagrindiniu sprendimus lemiančiu veiksniu, kiek vietos lieka autoriaus kūrybai?

 

Kalbant apie realų architektūros projektą, sunku įsivaizduoti kūrybinį procesą be tokių veiksnių kaip klientas, visuomenė, reglamentai, biudžetas ir pan. Negana to, architektūra dažniausiai kuriama žmonėms ir, visų pirma, turi atliepti jų poreikius. Be abejo, minėtų elementų tarpusavio suderinimas kelia iššūkių, tačiau tokia yra realybė, kurioje ir formuojamos idėjos, ieškoma kūrybinių sprendimų. Iš anksto apibrėžtos ribos iš dalies apsunkina, bet kartu suteikia konkretumo, neleidžia per daug blaškytis, o tai galų gale leidžia tikėtis neblogo rezultato.

 

Ar manote, kad kurdami aplinką, kurioje gyvename, turime ne tik ją pagražinti, bet ir lavinti visuomenę?

 

Tikiu – kokybiška šiuolaikinė architektūra edukuoja žmogų, skatina vertinti ir mąstyti, ypač istoriniame kontekste reaguojant į naują objektą, kurio atsiradimas paremtas kūrėjo interpretacija. Savo paties darbų šiuo atveju vertinti nesiryžtu, tačiau jei kiti įvertina juos kaip pakankamai kokybiškus, gal jie taip pat lavina stebėtoją. Manau, kad istorinė architektūra, kultūros paveldas, lyginant su šiuolaikine architektūra, turi stipresnį edukacinį poveikį. Be to, dažnai stebėtojui teikia ir didesnį estetinį pasitenkinimą. Autentiškumas atskleidžia vertingą istoriją, todėl, mano akimis, teisingiausias projektavimo istorinėje aplinkoje metodas yra ne tik išsaugoti, bet ir išryškinti jį taip, kad stebėtojas aiškiai atskirtų istoriją nuo šiuolaikinių sprendimų. Matyt, tokia ir yra pagrindinė naujosios architektūros, kaip žmogų lavinančios priemonės, užduotis.

 

Ar sulaukiate pakankamai laisvės kūrybiškai spręsti išsikeltus uždavinius? Galbūt mažesnis mastelis suteikia daugiau galimybių?

 

Iš dalies užsakovas lemia ir kūrybinę laisvę. Žinoma, galima bandyti klientą įtikinti, tačiau jo žodis vis tiek bus paskutinis – būtent nuo jo priklauso, ar idėja sulauks žalios šviesos. Šiuo atveju klientas puikiai suprato sklypo Anykščių senamiesčio kontekste svarbą, suvokė, kokia atsakomybė tenka priimant architektūrinį sprendimą toje vietoje. Todėl jo pasitikėjimas bei suteikta kūrybinė laisvė man buvo didelis įvertinimas.

 

Mažesnis mastas, mano akimis, projektą veikia dvejopai. Viena vertus, itin nedidelis sklypo plotas, senamiesčio užstatymo struktūra, besiribojanti sankryža, pėsčiųjų perėja, prie pat sklypo ribos esantys kiti pastatai ir panašūs situacijos veiksniai riboja sprendimų pasirinkimus. Iš kitos pusės, kai mastelis mažesnis, lengviau surasti formą, suvokti visumą; mažesnis detalių kiekis leidžia kiekvieną jų išryškinti ir sykiu neperkrauti galutinio vaizdo. Bet ir vėl, žvelgiant giliau, riboto dydžio tūris kelia erdvių išplanavimo ir funkcijos išpildymo iššūkių. 

Architektūros projektų sprendimai priklauso nuo įvairių specialistų: pradedant technologais ir inžinieriais, baigiant užsakovais ir savivaldybe. Kas laikytinas projekto autoriumi, kai jo sėkmę lemia daugelis dalyvių?

 

Sistema tikrai daugiapakopė, ir projekto realizacija gali užstrigti ar būti koreguojama bet kuriame iš etapų. Visgi architektas pasiūlo pirminę architektūrinę idėją, kuri įskelia kibirkštį, yra viso projektavimo proceso pradžia. Todėl jis ir laikomas kūrinio autoriumi. Juk pirmas prisilietimas – būtent jo. O įgyvendinimo kelyje svarbus kiekvienas segmentas, kiekvienas etapas. Visų pirma, klientas priima (arba ne) siūlomą koncepciją. Vėliau sprendžiami techniniai klausimai ir, be jokios abejonės, statybos inžinieriai reikšmingai prisideda prie sumanymo įgyvendinimo. Mano nuomone, pastatų konstrukcijos apskritai yra labai sudėtinga sfera, reikalaujanti daug išradingumo bei racionalaus mąstymo. Neretai nuo konstruktoriaus kūrybinio potencialo priklauso architektūros kūrinio išpildymas iki mažiausių detalių. Lygiai taip pat tinkamai ar netinkamai pritaikyti inžineriniai sprendimai gali paveikti objekto išvaizdą. Todėl klaidinga manyti, kad inžinerinis projektavimas – tik sausas įstatymų, reglamentų taikymas. Pasitaiko atvejų, kai kūrybiški konstrukciniai ar technologiniai sprendimai gelbsti pirminę koncepciją. Ir tai paprastai yra būtent architekto užnugaryje dirbančių konstruktorių ar inžinierių nuopelnas. Deja, ši svarbi komandos dalis kartais lieka deramai neįvertinta…

 

Savo žodį architektūros atžvilgiu taip pat gali tarti savivaldybės, visuomenės atstovai. Kartais jų įžvalgos pasirodo tikrai vertingos: užduodami klausimai, į kuriuos, kaip paaiškėja, nebuvo atsakyta ankstesniame kūrybos etape, pasidalinama pastebėjimais, galinčiais paveikti ar netgi iš esmės pakeisti sprendinius, būtent į gerąją pusę. Tačiau nutinka ir taip, kad kitos nuomonės, ypač ne itin kompetentingų asmenų, rezultatą paveikia neigiamai. Apibendrinant: aplinkinių dėmenys daugiau ar mažiau veikia kūrybos rezultatą, tačiau pirminė koncepcija – autorystė – vis tik lieka architekto.

 

Daugelis puikiai žino teatro ir kino režisierius, kompozitorius, tapytojus, tačiau architektūros kūrėjai tarsi lieka užkulisiuose, juos į antrą planą nustumia užsakovai bei kiti atidarymų šnekučiai. Ar jaučiate, kad architektams Lietuvoje nepakanka deramo dėmesio?

 

Tiesa, plačiajai visuomenei architektai yra mažiau žinomi. Jei atvirai, niekada anksčiau nebuvau apie tai susimąstęs, bet, matyt, dabartinei situacijai galima rasti ne vieną paaiškinimą… 

 

Be teikiamo estetinio pasitenkinimo, architektūra dar ir atlieka funkciją – kavinės, muziejaus, daugiabučio ar panašiai, – kuri dažniausiai žmogui svarbesnė už koncepciją. Tarkime, muziejus pirmiausia yra suvokiamas kaip ekspozicijų erdvė, ten einama apžiūrėti vykstančių parodų – tai žmones masina… O pats muziejaus pastatas didžiąją laiko dalį lieka fone. Sakyčiau, kad taip ir turėtų būti, tai normalu ir netgi gerai. Statinys pasiteisina, kai, visų pirma, įgyvendina savo pirminę misiją. Mano nuomone, architektūra nėra skulptūra: kad ir kokia išraiškinga, estetiška ar konceptuali jos išvaizda, pagrindinė užduotis yra atliepti visuomenės poreikius. O funkcijų vykdymui autoriai nereikalingi. 

 

Kita priežastis gali būti sunkesnė sklaida. Architektūra ne tokia mobili kaip kitos meno rūšys: vienintelis būdas perkelti ją į kitą miestą ar šalį – atvaizdas, pasakojimas. O, pavyzdžiui, grafikos, tapybos parodos, cirko, teatro, kino, muzikos kūriniai laisvai keliauja, yra lengviau pristatomi skirtingose erdvėse – taip auginamas šių menų ir jų autorių populiarumas. Pasitelkdami atvaizdą ir pasakojimą, architektai irgi gali skleisti žinią apie savo kūrybą, siekti populiarumo, edukuoti auditoriją. Tačiau sklaidai reikia papildomų pastangų, todėl tikrai nedidelė dalis kolegų ja užsiima.

 

Dar vienas momentas – architektas visgi nėra kalbėtojas. Jis prabyla įgyvendintais projektais, ilgamečiu palikimu. Pagrindinis architekto uždavinys – mintį perteikti visų pirma pasitelkiant būtent architektūrinius sprendimus, o ne žodžius, išskyrus galbūt tik manifestų atvejus. Taip, žodis papildo koncepciją, konkretizuoja išreikštą mintį, padaro ją lengviau suvokiamą stebėtojui, bet tai gali būti tik postūmis aiškumo link, pagalbinis, tačiau ne esminis architektūros dėmuo.

2025-03-18