Menininkas yra įkvėptas, o štai Visuomenininkas – prisirišęs prie problemų tarsi senas šuo prie vartų: loja, kai tik kas nors eina pro šalį. Jie abu gyvena tame pačiame mieste, kvėpuoja tuo pačiu oru (nors Menininkas įsitikinęs, kad jo oras šiek tiek švaresnis – kūrybiškumo deguonis, sakytum), bet juos skiria tai, ką filosofai vadina „gyvenimo beprasmybės suvokimo dažniu“. Menininkas vibruoja aukštais dažniais – kažkur tarp sapno apie milžinišką kilimą, dengiantį visą Europą, ir operos apie klimato kaitą. Visuomenininkas – švelniai dreba, gavęs dar vieną atsakymą iš savivaldybės su fraze: „Jūsų pasiūlymas išnagrinėtas. Veiksmų nesiimsime.“

Abu susitinka kavinėje. Kodėl kavinėje? Kava, pasak Menininko, „gerina idėjų cirkuliaciją“. Visuomenininkas mano, kad tai tiesiog pigiausias būdas pasipildyti kofeino atsargas tarp susitikimų su komitetais.

– Pasaulį galima pakeisti, – postringauja Menininkas, žiūrėdamas į savo kapučino putą, – reikia tik pažadinti jo dvasinę savigarbą.

– Aš jau trejus metus bandau pažadinti seniūniją, kad padarytų šaligatvį. Dvasinė savigarba, sakai? Gal padėtų peticija. – Visuomenininkas atsidūsta ir telefone atveria „Google“.

Menininkas pasakoja apie savo naują instaliaciją – 17 tūkstančių sudegintų laiptelių, vaizduojančių „žmogaus kopimą link šviesos, vis tiek besibaigiantį pelenais“. Visuomenininkas mano, kad gal reikėjo tiesiog suremontuoti laiptus, kuriuos žmonės naudoja kasdien, nes seni, išpuvę.

– Bet tai būtų tik funkcija! – šaukia Menininkas. – Aš kuriu metaforą!

– O aš kuriu tvarką, – atkerta Visuomenininkas. – Ir abu vis tiek stovim ten, kur pradėjome, ir nepajudame iš vietos.

Jie kartu imasi projekto miesto jubiliejui: interaktyvios erdvės, kurioje žmonės galėtų… na, kažką suprasti. Menininkas nori, kad tai būtų milžiniška veidrodžių karuselė, kur kiekvienas pamatytų save šimtais kampų. Visuomenininkas siūlo pateikti ir informaciją apie atliekų rūšiavimą. Jie ilgai diskutuoja, kol nusprendžia, kad surengs kultūrinį forumą.

Į kitą susitikimą Menininkas atsineša plunksną. Tikrą – gulbės. Jis rašo manifestą. Visuomenininkas atsineša USB raktą su visų dalyvių sąrašu, biudžeto planu ir skaidrėmis. Po valandos jie išsiskiria. Menininkas pareiškia, kad biudžeto planas žudo įkvėpimą. Visuomenininkas sako, kad įkvėpimas nesupranta, kas yra PVM sąskaita faktūra.

Vis dėlto kolegos tęsia darbą. Menininkas sugalvoja projektui pavadinimą: „Rezonansinis tuštumos paveikslas kolektyvinėje sąmonėje“. Visuomenininkas jį pakeičia į: „Miesto bendruomenės stiprinimo iniciatyva“. Ginčas baigiasi kompromisu – pavadinimai sukergiami, skamba metafiziškai, bet lyg ir įkvepiančiai: „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“.  

Savivaldybės Kultūros, iniciatyvų ir strateginių pavadinimų derinimo skyrius 

Raštas Nr. T/42-V/cha-256

Dėl projekto „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“ finansavimo vertinimo išvadų

Gerb. pareiškėjai,

dėkojame už pateiktą projektą ir aktyvų dalyvavimą kultūrinės raiškos formų stiprinimo kontekste, kuris atspindi dinamišką požiūrį į miestietišką tapatybę bei savirefleksinę struktūrą.

Informuojame, kad Jūsų projektas „Kolektyvinės sąmonės rezonansas: bendruomeninės tuštumos stiprinimo iniciatyva“ I ketvirčio finansavimo atrankos metu nebuvo atrinktas finansavimui skirti.

Ekspertų nurodyti trūkumai:

1. Projekto pavadinimo neapibrėžtumas. Vertinimo komisijai nepavyko iki galo suprasti, ar projekto tikslas – meninė instaliacija, psichogeografinė refleksija, pilietinis ugdymas, ar metafizinis šnabždesys viešose erdvėse.
2. Koncepcinis dvilypumas. Nors projekte minimos „bendruomeninės iniciatyvos“, nebuvo aišku, ar „tuštuma“, kurią planuojama stiprinti, yra fizinė, emocinė, kultūrinė, ar topografinė.
   („Nežinome, ar padedame žmonėms, ar eksponuojame jų egzistencinę krizę.“)
3. Per didelė semantinė plakato dizaino apkrova. Rekomenduojama ateityje vengti viename pavadinime naudoti daugiau nei du konceptualius terminus, nebent jie būtų atskirti piešinėliais arba animuotu QR kodu.
4. Nepateikti aiškūs numatomi rezultatai. Pažadas „sukurti sąlygas tylai rezonansu suformuoti miesto identiteto šerdį“ buvo įvertintas kaip poetiškai įspūdingas, bet finansiškai neįgyvendinamas. 
5. Komisijos nuovargis. Po ketvirto skaitymo komisijos nariai pateikė kolektyvinį prašymą dėl kavos pertraukos ir rekomendavo projektą svarstyti kitame realybės poslinkyje.

DARBAS TĘSIAMAS.

Pasikartosiu, darbas tęsiamas. Nė vienas sparnų nenuleidžia. Menininkas parašo naują projekto pavadinimą – „Kritinės tylos geometrija laikinume“, – nes, pasak jo, tyla šneka garsiau nei paraiškos forma Nr. 27/A.

Visuomenininkas jį pakeičia į „Interaktyvios pilietinės edukacijos platforma Nr. 2“, nes, jo manymu, pirmoji paraiška „nepraėjo“, o pavadinime turi būti žodis „platforma“, kitaip niekas neskaito jos iki galo.

Ginčas baigiasi kompromisu: jie sutaria dėl naujo, viską (ir nieko) reiškiančio pavadinimo: „Atviros formos visuomeninė refleksija mene“. Abu jaučiasi neblogai: Menininkas – nes žodis „forma“ skamba filosofiškai, o Visuomenininkas – nes pavadinimas skamba patogiai, prašant finansavimo.

Tuo metu miestas ruošiasi šventei. Gatvės pilnos balionų, o senjorai skundžiasi, kad nuo jų mirga akyse ir sutrinka koordinacija. Menininkas stato penkių metrų aukščio objektą, Visuomenininkas organizuoja mugę, kurioje žmonės galės gauti nemokamų informacinių bukletų apie emocinio triukšmo taršą.

Projektas pristatomas Merui. Jis klausia:

– Ką tai reiškia?

– Tai reiškia mūsų nesugebėjimą susikalbėti su pačiais savimi! – sako Menininkas.

– Tai reiškia, kad bendruomenė ieško, kaip išspręsti aktualias problemas, – sako Visuomenininkas.

– O ką tai duoda miestui? – nesupranta Meras.

Tyla. Menininkas atsako:

– Estetinį šoką.

– Ir galimybę reflektuoti, – priduria Visuomenininkas, suabejojęs, ar žodis „reflektuoti“ šiuo atveju pakankamai praktiškas. 

Galiausiai Meras paliepia viską nufotografuoti ir įkelti į socialinius tinklus. Projektas laikomas sėkmingu. Menininkas laimingas, nes jo instaliacija pateko į pirmąjį vietinio laikraščio puslapį su antrašte „Keista, bet matėm ir blogiau“. Visuomenininkas patenkintas, nes keturi žmonės užsirašė į jo viešųjų diskusijų klubą.

Pats meno kūrinys buvo pavadintas „Metamorfine agora“ – žodis „agora“ pasirinktas dėl švelnaus, intelektualaus skambesio, nors jo prasmę žinojo tik Menininkas ir vienas bibliotekininkas iš trečios miesto bibliotekos filialo. Paskelbta, jog tai bus „erdvė, kurioje kiekvienas gali pamatyti save visuomenėje ir visuomenę – savyje“. Visuomenininkas šią frazę vadino „pakankamai neaiškia, kad niekas nepyktų, ir pakankamai gražia, kad tiktų užrašyti ant plakato“.

Fiziškai instaliacija buvo… hm… sudėtinga. Centrinis objektas – penkių metrų aukščio abstrakti figūra, priklausomai nuo žiūros kampo ir šviesos kritimo primenanti:

• žmogų, žvelgiantį į horizontą;
• šunį, bėgantį prieš laiką;
• sulūžusį stalinį ventiliatorių.

Ji buvo pagaminta iš perdirbtų kelių ženklų, plastiko, veidrodžių ir antikvarinio televizoriaus. Viskas turėjo simbolizuoti „perteklinės informacijos amžių, kuriame žmogus praranda savo tapatybės formatą, bet vis tiek bando išsilaikyti it siluetas bendrosios sąmonės kraštovaizdyje“.

Visuomenininkas, iš pradžių siūlęs „tiesiog suruošti ekspoziciją apie pilietinį aktyvumą“, galiausiai pridėjo informacinius stendus su QR kodais, vedančiais į:

• miesto triukšmo taršos statistiką,
• dokumentą apie viešųjų erdvių prieinamumą,
• „Pilietinės lyderystės gaires“, kurias pats parengė dar 2013-aisiais, bet niekas jų taip ir neperskaitė.

Instaliaciją supo „refleksijos zona“ – penkios kėdės iš skirtingų epochos periodų (viena buvo iš IKEA’os, kita – iš sovietinio baseino laukiamojo, priedo – įvairi kita baldinė eklektika). Šalia stovėjo perdirbtas kavos aparatas, kuris nevirė kavos, bet pypsėjo, kai prie jo prieidavo žmogus. Tai turėjo reikšti „automatizuotą tuštumą, kurioje vis dar tikimės šilumos“.

Planuota vakare instaliaciją apšviesti spalvotais LED’ais, pagal algoritmą reaguosiančiais į praeivių judesius, tačiau sistema „pastrigo“, ir viskas tiesiog nusidažė ryškiai violetine, kuri, pasirodo, stipriai dirgina akis kaimynų šunims.

– Man regis, mes kažką padarėm, – sako Visuomenininkas, žiūrėdamas į savo kavą.

– Galbūt, o gal ne, – atsiliepia Menininkas. – Bet tai vis tiek buvo geriau nei nieko.

– O niekas yra kas?

– Pasaulis juk ne mūsų, be mūsų bandymų.

Autoriai kalba apie „idealų pasaulį“, tačiau kai reikia priimti praktinius sprendimus, Menininkas nepasirašo jokių projekto planų, nes „tai pažeistų jo kūrybinę laisvę“, o Visuomenininkas nesugeba įgyvendinti plano dėl dokumentų pertekliaus. Po visų diskusijų jie abu palieka kavinę, Menininkas pasiima pieštukus, o Visuomenininkas – politines programas. Pasaulis nesikeičia, bet jie vėl pasijunta geriau, nes kalbėjosi apie TAI, kol vienas piešė ant servetėlės, o kitas skaitė naują įstatymo projektą… Pasaulis nesisuka greičiau, tačiau jų kava neatšąla. O gal tai viskas, ko reikia?

2025-06-24