GRETA GRINEVIČIŪTĖ: MEILĖ PO DVIEJŲ PAMOKŲ
Dmitrijus Andrušanecas
Greta Grinevičiūtė nė nežino, kad jos ir kūrybos bendražygės Agnietės Lisičkinaitės šokio spektaklis „I Slave: šiuolaikinė meilės istorija“ pastūmėjo mane imtis rašymo. Pasirodymas žadino smalsumą, o laiku pasitaikęs kvietimas į šokio kritikos mokymus suteikė galimybę geriau pažinti tai, kas scenoje sudomino.
Ilgainiui šios paieškos atvedė į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) šokio meno studijas, kur Greta tapo viena iš mano dėstytojų. Dalydamasi kūrybine patirtimi ir kitų menininkų tyrinėjimais, ji ragino nuolat abejoti, mokė kelti klausimus ir drąsiai priimti skirtingus požiūrius. Taip atsivėrė dar viena jos veiklos pusė.
Šis tekstas – savotiškas sugrįžimas prie pradžios. Tik šįkart rūpi ne vien spektaklis, o kur kas platesnis vaizdas: šokis, kinas ir pedagogika.
PROFESIJA – BŪTI SAVIMI
Šokėja, choreografė, aktorė, dėstytoja ir tyrėja – G. Grinevičiūtei nelengva apibūdinti save vienu žodžiu. Atrodo, kuo daugiau užsiėmimų išvardija, tuo mažiau tai pasako apie ją pačią. „Gal ir nereikia siekti tapti kažkuo – juk jau esame kažkas“, – svarsto pašnekovė. Vis dėlto šiandien ji labiausiai linkusi vadintis šokio menininke, o gal tiesiog tyrėja. Kad ir kokios skirtingos būtų šios sritys, jas vienija dėmesys kūnui ir santykiai su žmonėmis.
Greta dėsto LMTA bei Vilniaus dailės akademijos bakalaurams ir magistrams, su Marija Kavtaradze vysto naują projektą apie kūną, su Aleksandru Špilevojumi kuria antrąją spektaklio „Neišmoktos pamokos“ dalį, Klaipėdos jaunimo teatre rengia režisūrinį debiutą kartu su Birute Kapustinskaite, Domu Petroniu ir kompozitoriumi Manueliu Velazquezu. Pauliaus Markevičiaus spektaklyje „Pas mus šventė“ Greta yra choreografė ir aptarinėja dar vieną bendrą darbą. Prie šio sąrašo būtina pridėti ir kitas veiklas: nepriklausoma šiuolaikinio šokio meno organizacija „Be kompanijos“, choreografinė platforma „Mažosios produkcijos“, jaunųjų menininkų ir jų darbų prodiusavimas, šiuolaikinio meno festivalis „Meninių akcijų savaitė“. Paminėjusi, kad mokosi ispanų kalbos, priduria: „Bandau nepasimesti ir rasti laiko tiesiog būti.“
Gretos pažintis su šokiu prasidėjo būreliuose Palangoje. Tiesa, užsiėmimuose vyravusią judesio raišką šiandien veikiau būtų galima priskirti ekspresionizmo tradicijai. Taip pat ji lankė hiphopą, šoko su orkestru. Kai kurias anuomet išmoktas choreografijas kūnas mena iki šiol. Išbandė žurnalistiką, dainavimą, o vėlesnėse klasėse susidomėjo teatru. Apie Rimtautę Radzevičienę, dėsčiusią šią discipliną, kalba su dėkingumu, tačiau sako, kad tais laikais scenoje trūko laisvės.
Devintoje klasėje Greta nusprendė metams išvykti į Vilnių. Norą šokti palaikiusi teta nuvedė ją į būrelį pas choreografą Vytį Jankauską. Šios pamokos tapo tikru atradimu, tačiau užsiėmimai vykdavo vėlai, todėl Gretai buvo leista apsilankyti vos du kartus. „Meilė po dviejų pamokų“, – taip menininkė apibūdina trumpą, bet svarbią pažintį. Paskui laisvalaikio studijoje „7 mūzos“ šiuolaikinį šokį pažino plačiau ir rado tai, ko pasigesdavo teatre: ekspresiją ir galimybę pasitikėti kūnu.

Tomo Petreikio ir Dariaus Petreikio nuotrauka
TARP SKIRTINGŲ VIZIJŲ
Studijų LMTA metu profesorė Aira Naginevičiūtė, kurią Greta vadina savo šokio mama, pastebėjo jos kinematografišką mąstymą ir tokiu principu kuriamus etiudus. Pamačiusi Wimo Wenderso dokumentiką „Pina“, Greta suprato, kokių galimybių atveria šokio kinas. Vėliau teatro kūrėjų kvietimai atvedė į aktorystę: išbandžiusi save Jono Tertelio spektaklyje „YesMoonCan“ kaip judesio atlikėja, netrukus suvaidino P. Markevičiaus spektaklyje „Dalykai“ ir kituose režisieriaus pastatymuose, A. Špilevojaus „Neišmoktose pamokose“.
Greta ir toliau kuria choreografijas teatrui bei kinui, užsiima aktoryste, tik šoka rečiau, ypač kitų darbuose. Neslepia, kad ilgisi šios veiklos, tačiau asmeniniai sumanymai reikalauja vis daugiau laiko ir erdvės. Viena iš galimybių vėl šokti sieja su A. Lisičkinaitės vystomu projektu. Dirbdama su kolegomis Greta vertina galimybę ne tik įgyvendinti jų idėjas, bet ir prisidėti savais sprendimais. Be to, ji supranta, kokia svarbi atlikėjo iniciatyva bei savarankiškumas. „Verčiau einu, darau, teikiu pasiūlymų ir per veiksmą išsiaiškinu“, – taip nusako savo laikyseną kūrybiniame procese.
Choreografės darbai Lauros Kutkaitės spektaklyje „Mokyk mane“, Andriaus Blaževičiaus filme „Skyrybos karo metu“ ar Vytauto Katkaus filme „Svečias“ menininkei parodė, kaip skirtingai galima prisidėti prie režisierių vizijų. Šias patirtis pašnekovė lygina su namo statyba: kartais ateinama į jau sutvarkytą erdvę parinkti tapetų, grindų ar baldų, o kartais kviečiama kartu fantazuoti ir dalyvauti nuo pamatų liejimo. „Vertinu ir kambario dekoravimą – daug iš to išmokstu, bet labiausiai jaudina, kai galiu prisijungti nuo pirmų žingsnių“, – sako Greta.
Ji tikina, kad dėl sėkmės bei pripažinimo neatsisakytų savo principų, ir tokią situaciją prilygina blogam sapnui. Kūrybą ji sieja su bendruomene, gebėjimu priimti ir girdėti kitą žmogų. „Labai nenorėčiau tapti diktatore ar autokrate“, – teigia. Vis dėlto pripažįsta, kad kartais reikia tvirtai valdyti procesą ir nuspręsti, kurie pasiūlymai geriausiai išpildo idėją.
Šią laikyseną teko permąstyti dirbant prie „Šokio cigaretei ir geriausiai draugei“. Anksčiau ji ir Agnietė būdavo bendraautorės, o šįsyk pasidalijo vaidmenimis: Greta kūrė, o Agnietė įgyvendino jos sumanymus. Taigi teko ieškoti būdo, kaip išsaugoti artimą draugystę ir rasti abiem priimtiną dinamiką. „Viskas klostėsi gerai, bet viduje man buvo gana sudėtinga“, – prisipažįsta choreografė.
SUKURTI ŠOKĖJĄ, KURI NESI TU
Darbas M. Kavtaradzės filme „Tu man nieko neprimeni“ Gretai padėjo geriau suvokti, kaip šokant sukaupta kūniška patirtis kine gali padėti pajusti kitą žmogų, suprasti personažą ir jį perteikti. „Apie kūną kalbu kaip apie absoliučią visumą: kūniškumas man apima ir intelektą“, – pabrėžia menininkė.
Filme ji atlieka šokėjos Elenos vaidmenį. Profesiniai įgūdžiai pagelbėjo, tačiau reikėjo perprasti, kuo personažė skiriasi nuo Gretos. „Sukurti šokėją, kuri nėra tu pati, reikalauja juvelyrinio darbo“, – teigia pašnekovė. Šokio neišmananti aktorė pradėtų nuo pamokų, o jai užteko pasitelkti jau turimus gebėjimus ir išmokti Annos Vnuk choreografiją. Pasiūlymo pačiai sukurti šokio scenas Greta atsisakė, kad visą dėmesį galėtų skirti aktoriniam darbui.
Už vaidmenį pelnyta „Sidabrinė gervė“ – svarbus kino bendruomenės pripažinimas. Vis dėlto savo vertės Greta nematuoja apdovanojimais. „Jie yra sistemos dalis ir daug reiškia, tačiau neapibrėžia, kas esi“, – įsitikinusi ji.
Pasirodžius filmui, Greta sulaukė gerokai daugiau dėmesio, nei tikėjosi. Nors manė, kad, būdama scenos žmogumi, mėgausis tuo, neįprastas populiarumas skatino užsiverti. Ji gali būti minioje, tačiau geriausiai jaučiasi bendraudama su vienu žmogumi arba mažoje grupėje. „Man taip patogiausia, saugiausia ir prasmingiausia“, – sako. Vis dėlto intensyvios patirties nesigaili: susitikimai su skirtingomis asmenybėmis, galimybė pamatyti kitokių perspektyvų ir įvairesnę socialinę aplinką atpirko nuovargį.
Tai buvo veiklos kupinas laikotarpis. Greta rašė doktorantūros darbą, filmavosi, vėliau išvyko į gastroles, o tarp kelionių vaidino, šoko ir dėstė. Toks tempas parodė, kad ji geba veikti keliose erdvėse vienu metu ir kad toks įvairumas jai reikalingas. Tačiau kartu išryškėjo perdegimo pavojus, o intensyvios studijos atsiliepė savijautai.
Išbandymai privertė mokytis ilsėtis – sustoti ne tada, kai dirbti nebeleidžia jėgos, o tada, kai pajunta, jog metas atsikvėpti. Menininkė vis labiau vertina galimybę nieko neveikti – tiesiog žiūrėti į lubas, mėgautis ramybe ar net panuobodžiauti. Tai visiškai netrukdo likti veikliai ir produktyviai.

Tomo Petreikio ir Dariaus Petreikio nuotrauka
FILMAS JUK NE APIE TAI
Įvairiose šalyse pristatydama filmą „Tu man nieko neprimeni“ Greta nustebo, kiek dėmesio žiūrovai skyrė jos išvaizdai. Susitikimuose buvo aptariamas ne tik šokėjos Elenos, bet ir pačios aktorės kūnas. Vieni pabrėždavo, kad tikrovėje ji atrodo smulkesnė nei ekrane, kiti džiaugdavosi matydami apvalesnes formas, tretiems būdavo sunku patikėti, jog ji apskritai šoka. Daugelis tokių paatviravimų skambėjo kaip komplimentai, tačiau aktorius Kęstutis Cicėnas, filme vaidinantis gestų kalbos vertėją Dovydą, panašių komentarų nesulaukdavo: nors jo personažo darbas taip pat paremtas kūno judesiais, žiūrovai nekreipė dėmesio į aktoriaus ūgį, lieknumą, fizinį stiprumą ar pirštų ilgį. „Pasidarė įdomu, kodėl mano kūnas tapo diskusijų objektu. Filmas juk ne apie tai.“
Tuomet Gretai ir Marijai kilo sumanymas plėtoti šią temą atskirame darbe. Jau per pirmąją kūrybinę rezidenciją abi suprato, kiek daug laiko praleidžia stebėdamos ir vertindamos savo išvaizdą. Tam įtakos turi ir aplinkinių – draugų, partnerių, dėstytojų – pastabos, kurios ilgam įstringa mintyse.
Naują projektą menininkės vadina savotišku detektyvu. Jos ieško moters, kuri puoselėtų sveiką santykį su savo ir kito kūnu. Idėja turi ironišką atspalvį, tačiau pagrindinis klausimas – rimtas: ar šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma išvengti polinkio nuolat vertinti išvaizdą?
„ATMATYTI“, „ATGIRDĖTI“, „ATSKAITYTI“
Pirmoji Lietuvoje šokio meno doktorantūrą baigusi Greta teigia, kad studijos pakeitė požiūrį į kūrybą. Savo patirtį ji nusako negalėjimu „atmatyti“, „atgirdėti“ ar „atskaityti“. Naujos žinios praturtino mąstymą ir darbą su skirtingomis medijomis. Kartu atsirado gerokai didesnis atsakomybės jausmas – dabar kiekvieną kūrybinį sprendimą ji priima geriau suvokdama jo kontekstą ir pasekmes.
Šiuo metu pašnekovė apmąsto tolesnę kryptį. Idėjų kyla galybė, bet daugelis ilgainiui nutolsta, autoriniais darbais virsta tik tos, kurios nuolat grįžta. „Kai nebeužtenka kalbėtis, diskutuoti, skaityti, kai viena nerandu atsakymų, pradedu kurti“, – sako ji. Šį principą atpažįsta visuose keturiuose „objektų“ serijos šokio spektakliuose.
„Šokį objektui ir vaikui“ įkvėpė klausimas, kurį Greta, kaip ir daugelis jaunų žmonių, girdėjo ne kartą: „Kada bus vaikų?“ Greta su vyru šiuo metu yra apsisprendę jų neturėti, bet neatmeta tikimybės, jog nuomonė gali keistis. „Atrodė, kad nuolat turiu teisintis“, – prisimena menininkė. Taip spektaklyje atsirado jos monologas apie sprendimą negimdyti. Tačiau darbas neapsiribojo vien autorės patirtimi: kitų veikėjų perspektyvas, paremtas jų asmeniniais išgyvenimais, dramaturgiškai sukomponavo B. Kapustinskaitė.
„Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ – bandymas išreikšti meilę. „Tada nemokėjau pasakyti, koks jis man svarbus“, – pamena Greta. Ji norėjo atkreipti tėčio dėmesį, kalbėti apie tėvų įtaką. O „Šokį skalbimo mašinai ir mamai“ lydėjo pyktis, neteisybės jausmas ir pastangos suprasti, kodėl ji nusižudė. „Norėjau transformuoti pyktį ir jį paversti kažkuo vertingesniu, nepamirštamu“, – pasakoja menininkė.
Kartu rūpėjo išsaugoti blėsti pradėjusius prisiminimus. Jai tapo svarbu tyrinėti, kaip formuojasi, persitvarko atmintis ir ką joje laikome tiesa. Klausimai padiktavo konkretų sceninį sprendimą – kiekviename spektaklyje tapyti mamą – tokią, kokią ją prisimena: matomą iš nugaros. Vis dėlto Greta neatmeta galimybės, kad laikas jau pakeitė šį vaizdinį.
„Objektų“ seriją ji kuriam laikui atidėjo, norėdama suprasti vykstantį pokytį ir išbandyti kitas kryptis. Viena iš svarstomų idėjų – šokis visiems buvusiems: ne tik žmonėms, bet ir ankstesnėms jos pačios idėjoms bei savęs versijoms. Tačiau kol kas neskuba apsispręsti, kokią formą įgaus šie ieškojimai.
REIKIA IR DARANČIŲ, IR MĄSTANČIŲ
Dar viena Gretai rūpinti kryptis, kurią įpina į kūrybą, – socialinės temos. Kalbėdama apie apsisprendimą turėti ar neturėti vaikų, dešimtojo dešimtmečio kartos patirtis, jaunos moters įvaizdį, ji tyrinėja, kaip įvairios aplinkybės veikia mūsų gyvenimą. „Man artimas menas, turintis politinę žinią, net jei ji, kaip ir mano kūryboje, nėra pirmame plane“, – sako Greta. Žinoma, ji vertina ir tuos kūrėjus, kurie apie svarbius klausimus kalba tiesiai ir garsiai.
Menininkė pripažįsta, kad kai kurios situacijos reikalauja greitų veiksmų, tačiau tokio tempo negalima tikėtis iš visų. „Mums reikia ir darančių, ir mąstančių; jei visus versime iškart veikti, prarasime gylį“, – svarsto. Skubėjimas pasisakyti, jos nuomone, ne visada padeda prasmingai diskusijai. Situaciją galėtų pataisyti pastangos suprasti aplinkinius.
Menininkė norėtų, kad Lietuvos šokio lauke būtų daugiau vietos skirtingiems kūrybos būdams. Ji vertina čia dirbančius menininkus, tačiau pasigenda platformų, kur jie galėtų laisviau eksperimentuoti. Veikiantys šokio teatrai svarbūs, bet norėtųsi daugiau asocijuotų menininkų erdvių, nesusietų tik su vienu autoriumi ar viena menine vizija. „Reikia vietos skirtingoms praktikoms, mažiems, gal net nematomiems veiksmams, kitokiems susitikimams su žiūrovais“, – pabrėžia pašnekovė.
O apie ką svajoja Greta? Centre – visai ne profesiniai pasiekimai, o tiesiog graži, rami diena. Kada nors – nuosava šunų ferma. Bet dar svarbiau – harmonija pasaulyje: kad būtų mažiau nelaimių ir katastrofų, kad žmonės galėtų kvėpuoti laisviau. Paklausta, kur kūrybine prasme norėtų judėti toliau, atsako trumpai: „Į gyvenimą.“





