Gintaras Patackas MAŽOJI DIEVIŠKOJI CO-5. KABALOS. – Kaunas: Morkūnas ir Ko, 2017
Saulius Keturakis

Poezija be kelio ženklų

Praėjusiais metais pasirodė jau penktoji Gintaro Patacko „Mažosios Dieviškosios“ poetinio ciklo knyga „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ (pirmoji – 2013). Negaišinant jūsų laiko, iškart reikia pasakyti, kodėl ji įeis į lietuvių literatūros istoriją. O gal ir į pasaulinę. Mat tai, manau, kol kas vienintelis leidinys, kuriame daugiau kaip šimte puslapių tėra vienui vienas skyrybos ženklas – taškas, baigiantis pirmąjį eilėraštį „Perkūno namas“. Žinia, Samuelis Beckettas savo 147 puslapių monologą „How It Is“ („Kaip tai yra“, 1961) parašė visai be skyrybos ženklų. Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ paskutiniajame skyriuje 24 048 žodžių Moli Blium sąmonės sraute galima rasti du taškus ir vieną kablelį. O štai G. Patacko poezijos rinkinyje yra vienas taškas.

To turėtų pakakti ir čia recenziją būtų galima baigti. Bet nepatik-lus skaitytojas galėtų paklausti – o kodėl į tuos skyrybos ženklus apskritai reikėtų kreipti dėmesį? Atsakyti jam pagelbėtų Theodoro Adorno esė „Satzzeichen“ („Skyrybos ženklai“, 1956), kurioje vokiečių kultūros teoretikas tvirtina, jog skyrybos ženklai yra būtini tam, kad skaitytojas galėtų susivokti kalbos sraute. Rašytojas José Saramago kiek vėliau pakartoja tą pačią mintį sakydamas, jog skyrybos ženklai yra tarsi automobilių eismą reguliuojantys kelio ženklai. Ar galėtume įsivaizduoti bent kiek intensyvesnio automobilių srauto eismą be jokių kelio ženklų? Gatvėse tvyrotų visiškas chaosas, kuriame nieko nebūtų įmanoma suprasti. Skyrybos ženklai yra ta būtina infrastruktūra, kurios padedamas skaitytojas keliauja nuo vienos minties prie kitos, tinkamose vietose stabtelėdamas, atkreipdamas dėmesį, pasukdamas teisinga kryptimi reikiamų argumentų link. T. Adorno savo esė tvirtina: kabliataškis reiškia „palauk“; čia yra dar kai kas. Šauktukas sako – „dėmesio“! Brūkšnelis informuoja, jog kalbama apie fragmentiškos prigimties dalykus, susijusius silpnais ryšiais. Daugtaškis nurodo į galimus minties tęsinius, jos atvirumą. Šie dalykai yra svarbūs skaitytojui, būtini saugiai ir neklaidinančiai jo kelionei po tekstą. Ir būtent todėl skyrybos klaidos, dėl nežinojimo ar tyčinės, anot T. Adorno, gali turėti labai liūdnas pasekmes.

Tad G. Patacko „Mažoji Dieviškoji Co-5. Kabalos“ skaitytojas yra tarsi automobilio vairuotojas, bandantis keliauti per didmiestį, kurio gatvėse nėra jokių ženklų. Ir tas pasitaikęs vienintelis – tašką gal galėtume lyginti su „plyta“ – labiau panašus į pašaipą, ne kokią nors pagalbą.

Ar taip yra iš tiesų, ar tikrai G. Patackas šioje savo eilėraščių rinktinėje mus panardina į kalbos srautą, nesuteikdamas jokių galimybių susiorientuoti, išplaukti, o tik pasmerkdamas taip nieko ir nesupratus nuskęsti?

Pasižiūrėjus atidžiau, vis dėlto matyti, jog poetas nėra toks žiaurus ir paliko skaitytojui atskaitos taškus, pagal kuriuos orientuojantis įmanoma susivokti tam tikrose poetinio teksto semantinėse atkarpose, jų pradžiose ir pabaigose. Štai vieno G. Patacko eilėraščio fragmentas: „aš prieš metų daugelį antanai / kai vežiau draugelį į daugus / ir padauginau šiek tiek (…)“ [„Trys trofėjai“, čia ir kituose eilėraščiuose paryškinimai – mano – S. K.]. Čia puikiai matyti vienas dažniausiai aptariamame eilėraščių rinkinyje pasitaikančių būdų organizuoti žodžius ne į sakinius ar strofas, bet į tam tikras prasmines diagramas. Būtent fonetiniais sąskambiais, atsikartojimais įvairiose eilėraščio vietose esantys žodžiai tarpusavyje susisieja į tam tikrą tinklą, kurį skaitytojas gali suprasti kaip atskirą epizodą su savo pradžia ir pabaiga, bei nepasimesti. Iš esmės rinkinyje nėra eilėraščio, neturinčio vienos ar net kelių tokių diagraminių žodžių struktūrų, nurodančių kalbinio labirinto, kuriame reikia susiorientuoti, svarbiausius navigacinius taškus. Štai dar vienas pavyzdys iš kito eilėraščio „Viešbutyje vištom lyja“: „Viešbutyje vištom lyja / pasiėmus kalaviją / prieš portretą šalavijų / stovi nuostabi pati / lyg pabėgus iš lelijų“. Fonetiškai susisiekiantys žodžiai žymi struktūrą, tampančią atramine konstrukcija visam tekstui. Bet kas skaitytojui iš to, jog jis „įstatomas“ į „lyja – kalaviją – šalavijų – lelijų“ prasminę trajektoriją?

Žymos: