Pastaruoju metu pasirodė daugybė straipsnių, kuriuose apgailestaujama, kad jauni amerikiečiai vis rečiau skaito savo malonumui. Dėl to dažnai kaltinama COVID-19 pandemija, dirbtinis intelektas bei socialiniai tinklai.

Tačiau mes, studijos „Kaip Z karta atranda ir vartoja knygas“ (How Gen Z Discover and Consume Books) autorės, manome, jog daugelis teiginių apie šios generacijos skaitymo įpročius prasilenkia su tikrove.

Kai kurie ilgamečiai, reikšmingi tyrimai tiesiog neatspindi to, kaip skaito Z karta. Net kalbant apie vieną knygą, jaunuoliai neretai kaitalioja formatus: nuo spausdinto leidinio pereina prie elektroninės ar audioversijos, naudoja interneto platformas – „Wattpad“, „Webtoon“, „Kindle Unlimited“, „DC Universe Infinite“, „Marvel Comics“.

Mūsų surinktais 2025 m. duomenimis, skaitytojais save laiko vis daugiau šios kartos atstovų – 66 %, arba 14 procentinių punktų daugiau nei 2022-aisiais. Per pastaruosius dvylika mėnesių iki apklausos bent vieną spausdintą knygą buvo skaitę 65 % respondentų, o 2022 m. tokių buvo 59 %. Gauti rezultatai gan panašūs į „Pew“ tyrimų centro duomenis apie įvairaus amžiaus JAV gyventojus.

Kitaip tariant, Z karta rodo, kad skaitymas nemiršta. Jis keičiasi.

Postskaitmeninė karta

Čia aptariama generacija – pirmoji, nuo mažens augusi su internetu. Gimę 1997–2012 m., jos atstovai brendo aplinkoje, kurią tyrėjai vadina postskaitmenine: jiems galimybė prisijungti prie interneto tapo nuolatine, visą kasdienybę persmelkiančia duotybe. Šiandien, nesvarbu, kiek mums metų, spausdintas knygas ir kitas fizines medijas – vinilines plokšteles, juostinius fotoaparatus ar DVD diskus – renkamės sąmoningai, o ne todėl, kad tai vienintelis būdas vartoti turinį.

Popierinės knygos Z kartai reiškia ką kita nei vyresniesiems.

Galima teigti, kad tai yra mėgstamiausias šios generacijos skaitymo formatas. Rinktis jį iš dalies skatina noras pailsėti nuo skaitmeninio pasaulio. Galbūt todėl, kad knygos nesiunčia pranešimų ir neseka, ką veikiame, puikiai atrodo instagramo įrašuose ar įtakingoje tiktoko bendruomenėje „BookTok“. Jas gali paskolinti arba padovanoti, o naudotuose egzemplioriuose išlieka kitų žmonių paliktos žymės. Galima teigti, kad būtent dėl šių apčiuopiamų savybių fizinės knygos šiandien vilioja net labiau nei iki interneto bei socialinių tinklų atsiradimo.

2020, 2022 ir 2025 m. atlikome tris šalies mastu reprezentatyvias apklausas. Jose nagrinėjome įvairiausius Z kartos skaitymo įpročius – nuo trumpųjų žinučių, susirašinėjimo žaidžiant, elektroninių laiškų iki spausdintų knygų, mangos bei gerbėjų kuriamų istorijų skaitymo. Respondentų teiravomės apie sąlytį knygomis, todėl jie galėjo įtraukti ir leidinius, kurių nesiekiama įveikti nuo pradžios iki galo, pavyzdžiui, maisto receptų rinkinius ar kelionių vadovus. Taip pat klausėme, kaip jie naudojasi socialiniais tinklais, dirbtiniu intelektu, bibliotekų paslaugomis.

2025 m. Z kartos atstovai knygynuose ir viešosiose bibliotekose lankėsi dažniau nei 2022-aisiais. Apie 36 % respondentų nurodė knygą atradę padedami bibliotekininko, o 2022 m. tokių buvo 15 %. Teiravomės ir apie vienatvę: 85 % apklaustųjų sakė norintys rasti vietą, kur galėtų atsipalaiduoti ne namuose. Bibliotekose nesilankę respondentai jautėsi vienišesni nei tie, kurie jose lankėsi.

Beveik trečdalis apklaustųjų buvo pirkę knygą fiziniame knygyne ir jų ieškoti labiausiai mėgo būtent čia – net labiau nei „Amazon“.

Rinka, regis, į tai reaguoja. Amerikos knygų pardavėjų asociacijos duomenimis, per pastaruosius penkerius metus nepriklausomų knygynų skaičius išaugo 70 %. Vien 2026 m. tinklas „Barnes & Noble“ visoje JAV planuoja atidaryti 60 naujų parduotuvių.

Postskaitmeninė tikrovė – ne raštingumo pabaiga

Dabartiniai skaitymo savo malonumui tyrimų metodai neaprėpia visos Z kartos įvairovės.

2025 m. moksliniame straipsnyje aprašomas du dešimtmečius trunkantis skaitymo savo malonumui mažėjimas. Viena tyrimo bendraautorių Jillė Sonke, kalbėdama apie kasmet po 3 % trumpėjantį amerikiečių skaitymui skiriamą laiką, teigia: „Tai ne nedidelis smuktelėjimas, o ilgalaikis, nuoseklus nuosmukis.“ Šis „praradimas“, priduria ji, yra „reikšmingas ir kelia didelį nerimą“.

Visgi pokyčiui tirti pasitelkta trūkumų turinti priemonė – JAV gyventojų laiko naudojimo apklausa (American Time Use Survey).

Joje fiksuojama, ką respondentai veikė per vieną parą. Vertinama, kiek laiko jie skaitė spausdintas knygas ir žurnalus, elektroninius leidinius „Kindle“ ar kitose skaityklėse bei klausėsi audioknygų, tačiau apklausa neaprėpia veiklos interneto platformose: gerbėjų kuriamų istorijų bei atsiliepimų „Goodreads“ skaitymo ir rašymo, dalyvavimo „BookTok“ ir „Bookstagram“ bendruomenėse. Visa tai – postskaitmeninės praktikos, kuriomis tokiose apklausose beveik niekada nesidomima.

Žurnalo „The Atlantic“ 2026 m. rugpjūčio numeryje publikuotame pagrindiniame straipsnyje „Skaitymui atėjo galas“ (The End of Reading Is Here) žurnalistė Rose’ė Horowitch žengia dar toliau. Ji teigia, kad JAV jau gyvena laikais, kai rašto kultūra priklauso praeičiai.

R. Horowitch kalba apie vieną labai konkrečią raštingumo formą – gebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį ir įdėmiai skaityti sudėtingus literatūros tekstus. Visame straipsnyje šį gebėjimą ji tapatina su raštingumu apskritai.

Priminusi tyrimą, kuriame studentams sunkiai sekėsi suprasti pirmuosius Charleso Dickenso romano „Niūrūs namai“ (Bleak House) puslapius, žurnalistė daro išvadą, jog daugelis „net nežinojo, kaip išsiaiškinti tai, ko nesuprato, arba nė nesistengė“.

Vis dėlto raštingumo tyrėjai seniai pabrėžia, kad jis yra kur kas daugiau nei gebėjimas skaityti romanus ar narplioti Viktorijos laikų prozą. Raštingumas apima gebėjimą suprasti, vertinti ir kurti prasmes įvairiuose tekstuose bei medijose, skirtingose socialinėse aplinkose.

Skaitymas – proga susiburti

Anksčiau skaitytoją dažniausiai įsivaizduodavome vieną, o štai Z karta labiau nei bet kuri ankstesnė laiko leidimą su knyga sieja su bendravimu.

Vis labiau populiarėja tyliojo skaitymo vakarėliai: žmonės susirenka pabūti drauge, tačiau kiekvienas tylomis įninka į savo knygą. Tokių susibūrimų populiarumas rodo, kad Z kartos atstovams patinka kurti bendruomenę, net kai jie pasineria į iš esmės vienišą veiklą.

Pastebime ir tai, kaip kai kurie jaunuoliai kuria tiltus tarp pasakojimų pasaulių bei tikrovės: persirengę mėgstamų knygų veikėjais, renkasi į suvažiavimus ar teminius renginius. Socialiniuose tinkluose plinta dar viena mada – žmonės dalijasi estetiškai pateiktomis įsimintinomis istorijų ištraukomis ir citatomis.

O kur dar kasmet visoje JAV vykstantys festivaliai, suburiantys įvairaus amžiaus skaitytojus. 2025 m. pirmą kartą išparduoti visi bilietai į Portlando knygų festivalį, kurio pagrindinė viešnia buvo romantinės fantastikos autorė Rebecca Yarros.

Skaitymas neabejotinai keičiasi, tačiau jį laidoti dar gerokai per anksti. Z kartos atstovai ir toliau nori save laikyti skaitytojais: drauge atrasti knygas, jas aptarti ir dalytis vieni su kitais, todėl manome, kad knygų graužikų laukia šviesi ateitis.

Apie autores:

Kathi Inman Berens – Portlando valstybinio universiteto knygų leidybos ir skaitmeninės humanitarikos profesorė. Tyrinėja šiuolaikinę leidybą bei literatūrą.

Rachelė Noorda – Portlando valstybinio universiteto leidybos programos vadovė ir docentė. Tyrinėja XXI a. knygų kultūrą, leidybos verslą, rinkodarą bei nacionalinę tapatybę.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-10-26