1938–1940 m. rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890–1952) išgyveno didžiulę dramą. Šiandien bandau atskleisti tik vieną jos veiksmą: 1938 m. balandžio 3 d. bičiuliui Pauliui Galaunei rašytą laišką.

Truputis konteksto: 1937 m. sausio 26 d. J. Savickis laiške Administracijos departamento direktoriui Kaziui Bizauskui nusiskundė sveikata: „Baisiai pavargau per tuos išsiskyrimus (išsiskyrė su žmona Ida Trakiner-Savickiene – J. B) ir kitokius procesus. Gydytojai visai nepatenkinti mano širdimi.“ J. Savickio kraujo spaudimas buvo kaip septyniasdešimtmečio senio, tad jis gavo du mėnesius papildomų atostogų pasirūpinti savo sveikata; gydėsi ar poilsiavo netoli Pietų Prancūzijoje pirkto sklypo. Matyt, daugiau plušo fiziškai, nei ilsėjosi… Norėjo būti arčiau nuosavybės tvarkant formalumus, įdirbant žemę sodui ar daržui. „Ką žmogus darysi? Reikės turbūt liautis rašius“, – rezignavo 1937 m. liepos 14 d. laiške K. Bizauskui. Nė į vieną laišką iš K. Bizausko negavo atsakymo…

1938 m. J. Savickis toliau statėsi vilą Pietų Prancūzijoje, prieš tai įmokėjęs didesnes ar mažesnes sumas už sklypų apmatavimus, dujų, elektros, vandentiekio įvedimą, namo projektą. Sunku buvo neįsiskolinti ar neįkyrėti valdžiai nuolatiniais prašymais dengti vieną ar kitą išlaidą. Vilą pavadino „Ariogalos“ vardu. Mat iš ten kilęs, o ir užsieniečiams lengva ištarti.

Nenorėjo būti atšauktas į Kauną, tad, atskubėjęs čia, sutiko nuo 1938 m. būti perkeltas į Rygą. Matyt, diplomatas buvo per daug įsijautęs į asmeninius reikalus. Susitikimas Kaune klostėsi nemaloniai: „Nabju ja mordu“ („Duosiu į snukį“) ir panašiai burnojo K. Bizauskas ant J. Savickio.

Rašytojas labai pyko, kad, tiesioginiam viršininkui spaudžiant, buvo priverstas naująją žmoną Ingę Geisler-Savickienę, įsikūrusią pačioje pasiuntinybėje, laisvame sekretoriaus bute, iš jo iškeldinti ir išsiųsti net į Londoną kaip pažeidusią įstatymą: ne pilietei draudžiama gyventi valdiškose patalpose.

Administracijos departamento direktorius K. Bizauskas savo nepasitenkinimą Lietuvos atstovu Švedijoje įteigė Užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui, o pastarasis jį pasiuntė į Rygą tarsi už bausmę…

Jurgis su Inge ten persikėlė 1937 m. lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje. 1938 m. sausio 10 d. parašė ministrui Stasiui Lozoraičiui ataskaitą apie darbą naujoje vietoje – apie diplomatų korpusą, kurį rado atvykęs: „Vietos diplomatų tarpe įsivyravęs protokolas nėra vienas iš lengvųjų, – tapė aplinką tarsi objektyviai, iš tiesų pajuokdamas. – Visi vizitai yra darytini asmeniškai. Pasiuntinys eina sau, žmona sau. <…> lošimas bridžu užima čia labai svarbią vietą. Yra ponių, šiuo verslu užsiimančių nuo 11 valandos priešpiečiu ir taip toliau. Sutinkama čia žmonių, kurių pirmas klausimas: ar Tamsta loši bridžą? – Ne? O Ponia irgi ne… Ką gi darysi šitame mieste, jei bridžu nelošti! – atsiliepė von Schach, vokiečių pasiuntinys. Šitasai įprotis tikrai gula sunkia našta, kai vietos diplomatai gyvena vienos didelės šeimos gyvenimu. Nenoromis vienas antrą kaip ir kontroliuoja ir vienas apie antrą žino viską. Esama bridžo vakarų, bridžo priešpiečių ir bridžui rezervuotų dienų, tenka tik konstatuoti savo nemodernumą. Negeriu, nerūkau ir bridžo nelošiu.“

1951 m. rugpjūčio 1 d. laiške S. Lozoraičiui pareiškė: Rygoje „be jumoro juk neįmanoma“. Taip taikliai rašytojas apibūdino savo tuometę nuotaiką. Nuobodžiavo ir šaipėsi iš diplomatų neužimtumo. Būdamas energingas, dirbo sau mieliausią darbą – kultūros.