SKULPTŪROJE ĮKŪNYTAS ARTUMAS

Zigmas Kalesinskas

Vakarėjant Paryžiaus šeštajame rajone tarp Sen Žermeno kvartalo galerijų ir jose eksponuojamų kūrinių nesunku pasimesti. Tačiau „Galerie Claudine Legrand“ vitrina sustabdo: už jos – Rūtos Jusionytės skulptūros. Dėmesį prikausto nenugludinti paviršiai, figūrų artumas ir gilios akys.

Ten stovėdamas prisiminiau pašnekesį su Paryžiuje gyvenusiu dailininku Pranu Gailiumi (1928–2015). Vieno susitikimo metu paklaustas, apie ką jis kalbasi su kitais Monmartro menininkais, nedvejodamas atsakė: „Pirmiausia pasidaliname dienos sėkmėmis – kuri galerija pardavė kieno nors kūrinį, o tada drauge einame švęsti.“ Šis iš atminties išplaukęs epizodas patvirtina ir praktinę gyvenimo pusę: parduotas darbas leidžia tęsti veiklą. „Galerie Claudine Legrand“ R. Jusionytei atstovauja jau penkiolika metų – tokia ilgalaikė partnerystė liudija profesinį įsitvirtinimą. Bet, norėdamas kūrinius suvokti, turi prie jų pasilikti ilgiau.

MERGINA, ZUIKIS IR KROKODILAS, 2026. Akmens masė, 60 × 64 × 30 cm

Rūtos skulptūros patraukia įtaigia plastika, tačiau nenuglostytais, neišdailintais paviršiais ir jausmingumu. Nelygumuose išlieka lipdymo proceso įspaudai: figūrų kūnai atrodo ne užbaigti, o tebesaugantys savo tapsmo raidą. Šį netobulumą galima perskaityti ir kaip pažeidžiamumo ženklą. Objektai turi svorį, nelygumų, nepatogumo; jų gyvybingumui nebūtinas anatominis tikslumas. Prie galerijos vitrinos sustabdo ne keisti personažai, o gilios šių akys. Ilgiau žiūrint, svarbesnė tampa padėtis: kaip išsitenkama greta, kaip skirtingi kūnai randa bendrą ritmą.

Būtent išryškindama santykį R. Jusionytė kuria žmogaus ir gyvūno ryšį. Štai šamotinio molio skulptūra „Moteris ir sėdintis briedis“ vaizduoja moterį ir žmogaus kūną turintį briedį. Jiedu sėdi petys į petį ant bendro pagrindo, rankos sudėtos ant kelių, abu žvelgia viena kryptimi. Šviesus moters ir rudas jos palydovo kūnas atrodo skirtingi, bet formų darna ir dvasinis artumas abu sujungia į porą. Fantastinė būtybė čia dalyvauja kasdieniškame buvime, ir iš pirmo žvilgsnio grėsmingi ragai nesuardo ramaus bendrumo.

Menininkės tapyboje žmogaus ir gamtos pasaulio atstovų santykiai praplečia suvokimo erdvę. Paveiksle „Mano vidinis gyvūnas“ moters ir mėlyno, į žirgą panašaus sutvėrimo galvos priartintos viena prie kitos, o kūnai užima beveik visą drobę. Ryškūs mėlyni potėpiai kerta zoomorfinę figūrą, šviesūs – moters drabužį; jie primena, kad matome tapytą paviršių. Abiejų žvilgsniai nukreipti į žiūrovą, todėl pora net neapsikabinusi atrodo artima. Pavadinimas kviečia gyvūną suprasti kaip vidinės būsenos pavidalą, tačiau vaizdas išsaugo ir dviejų savarankiškų būtybių kaimynystę. Skulptūroje tarpusavio ryšį įkūnija tūrių susilietimas ir bendras pagrindas, o čia jį perteikia sugretinti siluetai, spalvų ritmas ir akys.

Mikaëlis Faujour, aptardamas Jusionytės kūrybos kaitą, ankstesnių kompozicijų nerimą ir skausmingą ekspresiją gretina su vėliau išryškėjusia ramybe bei pasitikėjimu, atvirumu gyvenimui. Toks požiūris leidžia susiglaudimą suvokti ne kaip savaiminę idilę, o kaip pastangą gebėti išbūti kartu. Grubus paviršius ir švelnus gestas vienas kitą papildo: artumas nepanaikina kūno pažeidžiamumo.

Šią įtampą padeda suprasti „Minotauras“ – galerijos pateikiamoje bronzinėje versijoje jaučiagalvis sėdi rankas laisvai sudėjęs ant kelių. Jo kūnas nepuola ir nesigina. Nors minotauro įvaizdis siejamas su grėsme ir siaubu, skulptūroje jis vaizduojamas kitaip – ramus, neagresyvus, tarsi paskendęs savo mintyse. Toks vaizdavimas leidžia į būtybę pažvelgti ne tik kaip į simbolį, bet ir kaip į savitą, žiūrovo dėmesio vertą figūrą. Taip mitologinė prasmė papildoma jautresniu, asmeniškesniu santykiu.

Pačios menininkės žodžiai leidžia šią interpretaciją ir pratęsti, ir suabejoti jos ribomis: „Šiandien gyvūnas dažnai egzistuoja tik kaip vaizdas: kaip simbolis, metafora arba vaikiškos kultūros elementas. Tačiau realus santykis – tas, kuris apima priklausomybę, baimę, meilę ir atsakomybę – lieka nutylėtas. <…> Gyvūnas mano darbuose nėra alegorija ar žmogaus psichologijos projekcija. Jis yra kūnas, buvimas, Kitas, su kuriuo dalijamasi erdve ir laiku. Žmogaus ir gyvūno figūros nėra herojiškos. Jos sėdi, ilsisi, glaudžiasi, laiko viena kitą.“

Aptardami dailininkės kūrybą, meno kritikai ne kartą yra paminėję Carlą Gustavą Jungą, kadais savo analitinės psichologijos koncepcijose nagrinėjusį pasąmoninius priešingos lyties archetipus. Pavyzdžiui, Ileana Cornea 2024 m. tekste „De l’Animus et de l’Anima“ aptaria žmogaus bei gyvūno giminystę ir R. Jusionytės domėjimąsi vyriškuoju archetipu moters bei moteriškuoju archetipu vyro pasąmonėje. Tačiau iki psichoanalizės galima prieiti tik tada, kai aiškiai pamatome patį ieškojimų ir išraiškos kelią.

MERGINA IR LAPĖ, 2026. Akmens masė, 56 × 36 × 35 cm

R. Jusionytės skulptūroje sutiksime įvairių zoomorfinių pavidalų: vieni gyvūnai turi visus jiems būdingus bruožus, kitų kūnai – žmogaus, bet galvos žvėrių ar gyvulių. Dažniausiai vaizduojami moters ir tų gyvių santykiai – jie sėdi, stovi greta ar yra apsikabinę. Bet gali būti, kad būtybės bendrauja tarpusavyje – turinčiosios rankas apglėbia tas, kurios jų neturi. Toks pasaulis mums pažįstamas iš pasakų, mitų, o šiais laikais ir iš tokios populiarios maginės fantastikos literatūros. Milžiniškos sėkmės sulaukusi Christopherio Paolinio knyga „Paveldėjimas“, pasakojanti apie drakonus ir jų raitelius, tarsi atkartoja viduramžių riterių sagas, tik žirgą pakeičia padaras, iki šiol Vakarų kultūroje neturėjęs pozityvaus vaidmens. Drakoną sutinkame ir Rūtos darbuose – ant jo ramiai sėdi geltonkasė princesė arba mergaitė ir berniukas, o žvynuotas, raguotas ir sparnuotas žvėris juos laiko ant nugaros ramiai, taikiai, net paklusniai. Tai kur dingo karalaičių galabytojas, kaimų ir miestų naikintojas, kurį buvo būtina nukauti? Ir kur tas karžygis, ne tik išlaisvinantis pasakų karalystę, bet ir šv. Jurgio pavidalu nudobiantis blogį?

Remsimės kolektyvinės sąmonės teorija ar ne, turime pripažinti, kad idealaus sambūvio idėja, nusakyta Biblijoje – „Tuomet vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulsis su ožiuku. Veršis ir liūtukas ganysis kartu, ir mažas vaikas juos ganys. Karvė ir meška bus kaimynės, jų jaunikliai gulsis kartu, o liūtas ės šiaudus kaip jautis. Kūdikis žais prie angies urvo, mažas vaikas ties ranką į gyvatės lizdą“ – mus visus jaudina. Būtent tokią viziją ir mėgina perteikti dailininkė, į vieną erdvę suburdama dramblius, kiškius, krokodilus, vilkus, avinus, kates, briedžius, varles, lapes ir… drakonus. Vieną savo paveikslų ji net yra pavadinusi „Dangiškajame name“, o jame linksmai gyvena merginos, kiškis, liūtas, šuo. Kai žiūrime į skulptūrą „Moteris ir minotauras“, kurioje vaizduojamos dvi stovinčios susiglaudusios figūros – moterį iš nugaros per liemenį apkabinęs minotauras, matome ne žmones rijusią pabaisą, nors, kaip ir žinomame mite, – pusiau žmogų, pusiau jautį, bet metaforiškai išreikštą užnugarį, glėbį, apsaugą, artimystę. Čia šmėkšteli ir kitas – Europos pagrobimo – mitas, kai jaučiu pasivertęs Dzeusas pagrobia Finikijos karaliaus dukterį, kuriai gimsta trys sūnūs, o vieno jų – Mino – palikuonimi ir tampa minotauras. R. Jusionytės darbe per amžių šešėlius atpažįstame jautį, nujaučiame galimas grėsmes, prievartą ar baisybes, tačiau dailininkė viską apverčia aukštyn kojomis – ji transliuoja meilę, griaunančią stereotipus, užkalkėjusius įvaizdžius ir net… jungiškuosius archetipus.

Kūrėja sako: „Kalbėti apie meilę ar draugystę tarp žmogaus ir gyvūno šiandien nėra vaikiška ar sentimentalu. Tai brandus ir skausmingas klausimas visuomenėje, kuri kasdien naudojasi gyvūno mirtimi, bet vis rečiau geba ją apmąstyti. Ten, kur šiuolaikinė vizualinė kultūra dažnai renkasi baimę, šoką ar fikcinį smurtą, mano darbas pasirenka tylą. Jis rodo ne nutrūkimą, o tai, kas buvo prieš jį – ryšį. Ne kaip idealą, bet kaip atsakomybę ir bendrą mirtingumo patirtį. Mano darbai kviečia sustoti.“

Viešėdamas dailininkės dirbtuvėje Provanse, turėjau retą progą stebėti skulptūrų gimimą, matyti, kaip keli kilogramai šamotinio molio jos rankose įgauna žmogaus ar gyvūno formą. Nedidelio ūgio skulptorė, regis, visiškai lengvai kilnojo ir minkė keramikos masę, kurios vienam darbui reikia tikrai nemažai. Paklausta, ar sunku įveikti tokį luitą, Rūta juokdamasi atsakė: „Aš nuolat treniruojuosi – sportuoju. Kitaip tokio molio gabalo neįveikčiau. Man labai svarbu palaikyti kūno tonusą, todėl prieš dvejus metus, įsikūrusi čia, įgyvendinau seną svajonę – pradėjau jodinėti. Kaimynystėje yra žirgynas, tad keletą kartų per savaitę einu ten.“ Tuomet supratau, kad žmogaus ir gyvūno bendrystė jos kūryboje yra grįsta ne vien pamėgtos temos apmąstymu, gausiais literatūros ar žodinio paveldo šaltiniais, istorijos artefaktais, kultūrų palikimu. Dailininkė iš tiesų tą ryšį giliai išgyvena, jo ieško ir jame mato prasmę, šią perkeldama ne tik į savo darbus, bet ir į tikrą, edeniškosios taikos kupiną sambūvį.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2026-11-13