fbpx

Milžinai guliverių šalyje

Kirill Kobrin

Jonathano Swifto „Kelionę į Brobdinjagą“ kitaip galima būtų pavadinti „Pažeminimų knyga“. Atsidūręs tarp milžinų, vargšas Lemiuelis Guliveris patiria begalę įvairiausių kančių, susijusių su nepadoriu jo ir jį supančio pasaulio dydžių skirtumu. Mes atsimename, kad Guliveris pakliūva pas milžinus; viskas, absoliučiai viskas aplink taip bauginančiai gigantiška, griozdiška, kad jam tuojau pat panyžta pabėgti – net ne gimtojon Anglijon (kurioje, iš praeitos kelionės sugrįžęs, tesugebėjo išsėdėti vos porą mėnesių), o, žinoma, pas liliputus. „Nusikamavęs ir nusiminęs, aš atsiguliau skersvagėj, iš visos širdies trokšdamas čia numirti. <…> Toj baisioj valandoj prisiminiau ir liliputus, laikiusius mane didžiausiu pasaulio stebuk­lu; ten viena savo ranka pavilkau visą karaliaus laivyną ir padariau daug kitų darbų, kuriais jie per amžius stebėsis. <…> Aš galvojau, kad tų milžinų akyse turėsiu atrodyti toks pat menkas, kaip liliputas mūsų krašte.“ Nuojauta laivo chirurgo neapgavo – nepraėjus nė minutei po šių nelinksmų pamąstymų, Lemiuelis Guliveris buvo vietinio valstiečio aptiktas miežių lauke: „Milžinas sustojo, ėmė dairytis po žemę ir pagaliau mane pamatė gulint. Iš pradžių jis į mane žiūrėjo kaip žiūrima į mažą gyvulėlį, kai norima jį sugauti, bet bijomasi, kad neįkastų ar neįdrėkstų.“ Tolimesnis buvimas Brobdinjage – drauge su kitais įvairiais nuotykiais, nesklandumais ir pavojais – tampa Guliverio žmogiškosios prigimties išbandymu.

Tai yra, tiriama ne jo, kaip žmonių rasės atstovo, savimonė, o nežinomo neūžaugos įvaizdis vietinių gyventojų akyse: nuo valstiečio dukros iki karaliaus mokslininkų bei paties monarcho. Atrodytų, vaizdingas Guliverio tėviškės Anglijos sandaros, papročių ir temperamentų aprašymas turėtų įtikinti nuolankiai besiklausantį karalių tuo, kad priešais jį – taip pat žmonių giminės būtybė (juk tie brobdinjagiečiai laikė save žmonėmis), tačiau situacija, deja, susiklosto visai kitaip. Išklausęs ugningą kalbą apie amžių užgrūdintą britų parlamentą, išmintingą mokesčių rinkimo sistemą, įtakingas politines grupuotes, pergalingus karus ir visa kita, karalius milžinas padaro štai kokią išvadą: „<…> iš jūsų viso apsakymo sprendžiu, kad daugumas jūsų tautiečių yra bjauriausia kirminų giminė, kuriai gamta kada nors leido šliaužioti po žemės paviršių.“

Kas gali paguosti Lemiuelį Guliverį – ir jo bendradydžius? Paprasčiausia loginė procedūra, kuri, žinoma, atima iš mūsų unikalumą, paversdama viena iš begalės šiame pasaulyje gyvenančių rūšių, tačiau tuo pačiu išlaisvina nuo gėdingo „bjauriausių kirminų“ ar „šlykščiausių šliužų“ vardo. Juk jeigu mes, laivo chirurgo dydžio žmonės, esame kur kas didesni už liliputus ir tiek pat mažesni už brobdinjagiečius, būtų visiškai logiška nuspėti, jog yra ir būtybių, kurių fone Liliputijos karalius atrodo tikras milžinas, ir tokių, kurios laikytų Brobdinjago valdovą niekingumo įsikūnijimu. Mes – tik viena grandis begalinėje spiralėje, kurioje didesni niekina mažesniuosius, milžinai – liliputus. „Teisingai sako filosofai, tvirtindami, kad daiktų didumą ir mažumą galima nustatyti lyginant. Gal ir liliputams pavyktų rasti tokią šalį, kur žmonės būtų tiek už juos mažesni, kiek jie patys mažesni už mane. O gal ir tikrai bus atrasta tokia nuostabi mirtingųjų padermė kokiam nors iki šiol dar nežinomam pasaulio krašte?“

Praėjus kiek laiko, Guliveris, vartydamas gigantiškas knygas karališkojoje Brobdinjago bibliotekoje („Knygos lapus turėdavau versti abiem rankom, nes jie buvo tokio storumo kaip geras kartonas“), susidaro nekokią nuomonę apie „stiprų, sklandų, bet nevaizdingą“ vietinių rašytojų stilių, užtat savo milžinės draugės Glumdalkličės kambarėlyje aptinka tam tikrą senovinį traktatą, priklausantį jos auklei, kurio autorius dalijasi štai tokiomis mintimis: „<…> žmonės paskutiniais amžiais išsigimę ir, palyginti su senovės laikais, palikę tik nykštukai. Tvirtindamas, kad seniau žmonės buvę didesni, jis rėmėsi rašyta istorija, padavimais ir milžiniškais numirėlių kaulais, randamais kasant žemę.“

2020-01-20
Tags: