Kokie košmarai šiais laikais kamuoja didžiųjų pasaulio kompanijų vadovus? Vienas dažniausiai pasitaikančių siužetų galėtų būti štai toks: ima koks nors gudročius ir sugalvoja naujovę. Iš pradžių visi iš jo juokiasi, o paskui kaip išprotėję puola pirkti. Ir štai, nors šiandien įmonė verta šimtų milijardų, rytoj ją gali ištikti „Kodak“ ar „Blockbuster“ likimas. Pirmoji neįvertino skait­meninės fotografijos ir bankrutavo, o antroji, užsiėmusi videonuomos verslu, nenumatė, kad netolimoje ateityje niekas nebeis į nuomos punktą pasiimti kasetės, o tiesiog užsisakys „Netflix“.

Nuo tokios nepalankios įvykių sekos bandoma apsisaugoti: technologijų raidos prognozėmis užsiima begalė firmų, JAV universitetuose net ruošiami šios srities specialistai. Įdomu tai, kad vienas aptariamos disciplinos pradininkų yra lietuvis, Niujorko politechnikos universiteto profesorius Romualdas Šviedrys.

Norint atsakyti į klausimą apie ateinančius metus užtenka dabartinių vartotojų apklausų ir kitokių jų elgsenos tyrimų, tačiau galvojant apie penkmetį, dešimtmetį ar ilgesnį laikotarpį visos turimos metodikos pasirodo beveik bejėgės. Tiesiog ateities vartotojas, kurį būtų galima tyrinėti, dar neegzistuoja. Būtent todėl pastaraisiais metais ateities technologijų prognozių rinkoje labai daug dėmesio susilaukė amerikiečių kompanija „SciFutures“ (https://www.scifutures.com), įkurta rašytojo, verslo konsultanto ir vizionieriaus Ari Popperio. „SciFutures“ į klausimą apie laukiančias technologijas ir jų poreikį atsako pasitelkdama netikėtą įrankį – mokslinės fantastikos literatūrą.

Ši netikėta idėja A. Popperiui gimė lankantis rašymo kursuose Kalifornijos universitete. Būtent čia jam tapo aišku, kad mokslinė fantastika turi tai, ko trūksta bet kokiam moksliniam tyrimui – žmogiškosios realybės perspektyvą, parodančią, kaip vienos ar kitos technologijos bus priimtos kasdieninėse praktikose. Kitaip sakant, literatūrinis tekstas yra tinkamiausias būdas suprasti, kaip dabartis (tai, kas žinoma) virs ateitimi (tuo, kas dar nežinoma). Be to, meninis pasakojimas – žymiai efektyvesnė priemonė įtikinti klientą nei paprasti duomenys. Pasakius, jog ateityje žmonės drabužius pirks tūbelėse lyg kremą, ryte juos užsiteps, o vakare tiesiog nusipraus, pašnekovas tiesiog purtys galvą, nes tai jam atrodys visiška nesąmonė. Tačiau jei ši inovacija atsiras grožiniame tekste, kuriame bus matyti, kaip tai keičia visą žmogiškąją tikrovę (nelieka dėvėtų rūbų, anūkės nebegali vestuvėse vilkėti močiučių vestuvinių suknelių ir pan.), tuomet jau galima pagalvoti – gal tai išties nebloga verslo idėja?

Kultūros istorija rodo, jog tai, kad literatai gali atspėti ateities technologijas – jokia naujiena. Legenda yra virtęs 1956 m. amerikiečių rašytojo Philipo K. Dicko apsakymas „The Minority Report“, kuriame buvo papasakota apie gestais valdomą kompiuterį. Basas Ordingas, vienas iš pirmojo „iPhone“ gestais valdomos vartotojo sąsajos kūrimo grupės vadovų, interviu yra pripažinęs, kad minėtas P. K. Dicko tekstas buvo vienas iš jų įkvėpimo šaltinių. Tačiau duomenų valdymas gestais – ne vienintelė idėja, atsiradusi iš šio trumpučio literatūros kūrinio. Paskaičiuota, kad jis tapo pagrindu porai šimtų įvairių technologijų patentų, nuo „Kinect“ iki liečiamojo ekrano planšečių. Taigi, galima sakyti, jog šis tekstas sujungė mokslinę fantastika ir realias technologijas.

Kalbant apie literatūros įtaką technologijų raidai, paprastai prisimenamas ir rašytojo Arthuro C. Clarke’o 1945 m. laiškas žurnalui „Wireless World“, kuriame jis siūlė komunikacijai panaudoti į geostacionarią orbitą iškeltus palydovus. Laiške, pavadintame „Peacetime Uses for V2“, A. C. Clarke’as išdėstė sumanymą vokiečių sukurtas raketas V2 panaudoti iškeliant į kosmosą specialius įrenginius ir taip pagerinant ryšių sistemos prieinamumą. Kitas rašytojas Williamas Gibsonas minimas kaip masinio interneto vartojimo pranašas. Jo 1984 m. romane „Neuromancer“ pirmą kartą sutinkamas terminas cyberspace. Orveliškais metais pasirodęs literatūros kūrinys dar buvo surinktas rašomąja mašinėle, tačiau būtent 1984-aisiais „Apple“ pristatė pirmąjį asmeninį kompiuterį. Virtualios realybės įrenginius gaminančios kompanijos „Oculus“ tyrimų padalinio vadovas Michaelas Abrashas už virtualios realybės idėjos populiarinimą yra dėkingas filmui „The Matrix“, o taip pat ir šios istorijos literatūrinėms ištakoms – jau minėtam W. Gibsono romanui „Neuromancer“ ir ypač P. K. Dicko dienoraštiniam tekstui „The Exegesis“, kuris pradėtas rašyti 1974 m., rašytojui ištraukus du protinius dantis. Po vizito pas stomatologą išgėręs nuskausminamųjų kūrėjas išvydo seriją vizijų, kurias nupasakoti prireikė beveik 6000 puslapių. Papildytosios realybės startuolis „Magic Leap“ rašytoją Nealą Stephensoną, pagarsėjusį 1992 m. romanu „Snow Crash“, pasikvietė būti futuristų – ateities spėjikų – grupės vadovu. Kitas šio autoriaus romanas „The Diamond Age“ tapo pagrindu „Amazon“ inžinieriams, kūrusiems pirmąją „Kindle“ elektroninę skaityklę.