Gintaras Balčytis. Kai nežinojimas tampa stiprybe
Kalbino Andrius Ropolas
Pirmą laišką iš Gintaro Balčyčio gavau 2013-aisiais. Tai buvo kvietimas dalyvauti pirmajame Kauno architektūros festivalyje (KAFe) vykusioje diskusijoje apie paveldą. Tų metų festivalis pakėlė tiek kaunietiškų, tiek apskritai lietuviškų architektūrinių renginių kartelę, o jo sumanytojui bei organizatoriui G. Balčyčiui pelnė kolegų liaupses. KAFe dalyvavo ir paskaitas skaitė pasaulinio garso architektai, organizuotos tiek solidžios parodos, tiek mažesni renginiai. Po šio starto vyko 2016, vėliau – 2019 metų festivaliai, dabar pradedama ruoštis ketvirtajam, 2022-ųjų KAFe.
Iškart po antrojo festivalio prasidėjo darbas su vienu ryškiausių G. Balčyčio projektų – Kauno autobusų stotimi (atidaryta pirmosiomis 2017 m. dienomis, projekto architektas G. Balčytis, architektai Kęstutis Vaikšnoras, Paulius Vaitiekūnas, Jurgita Šniepienė). Tuomet vėl KAFe ir vėl nauja, šįkart – Vilkaviškio autobusų stotis (atidaryta 2020 m. pavasarį, projekto architektas G. Balčytis). Visu šiuo laikotarpiu Gintaras Balčytis taip pat dėstė architektūrą Kauno technologijos universitete (KTU). Toks intensyvus kūrybinis triūsas davė rezultatą – pernai jis apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.
G. Balčytis nėra tas architektas, kurį išvysi protesto akcijose ar skambiai reiškiantį nuomonę internete. Taip pat jo pavardės nerasi šmėžuojant prie skandalingų projektų, o tai, atrodo, neįtikėtinas pasiekimas, turint omenyje, kad jis suprojektavo dvi autobusų stotis miestų centrinėse dalyse. Šio architekto projektai iškyla ramiai. Jie tiesiog nutinka. G. Balčytis atvirai pripažįsta, kad ne viską išmano ir ne apie viską turi nuomonę. Apskritai radikalumas jam yra svetimas. Mūsų pokalbio metu pašnekovas pažymi, kad „niekas neturi teisės į tiesos monopolį“, o paklaustas apie labai skirtingą darbų estetiką atsako, jog „estetikos nebuvimas irgi yra estetika“. Šios mintys žymi demokratišką ir labai šiuolaikišką požiūrį į supančią aplinką. Dabar, kai visi alpsta dėl šiemet svarbiausią pasaulyje architektūros apdovanojimą gavusių architektų „Lacaton & Vassal“ skvero sutvarkymo projekto, kuriuo jie nieko nedarė (tiesiog pareiškė, kad nieko keisti nereikia), Gintaro neradikalumas, kuklumas ir drąsus nežinojimas tampa stiprybėmis. Tai, kad jo projektai iš išorės labai skirtingi, vėl atrodo kaip teisingas žingsnis madų ir perspaustų autorinių braižų išvargintame architektūros pasaulyje.
Vis tik šio architekto darbų, nors kuriamų neradikaliomis priemonėms, nepavadinsi nuobodžiais, jie aiškiai matomi ir turi tą sunkiai paaiškinamą kūrybinį užtaisą. Galbūt todėl jo projektai buvo pastebėti užsienyje, pristatyti ne viename leidinyje. Kaip tik mūsų pokalbio rytą G. Balčytis gavo korėjiečių žurnalo „Interiors“ apie architektūrą maketą su savo projektuota Vilkaviškio autobusų stotimi, kuriai buvo skirti net keli puslapiai.
Jūsų darbus pastebi užsienyje, Lietuvos architektai apskritai figūruoja pasaulio architektūros sraute, bet iš esmės niekas neužsiima didesniu architektūros eksportu. Kodėl?
Norint eksportuoti, reikia dėl to dirbti, ieškoti tam rinkų. Iš labai ankstyvų laikų atsimenu vieną frazę – pagaminti nesudėtinga, sudėtinga parduoti. Architektų gausu – bet kurioje pasaulio šalyje, galbūt išskyrus Šiaurės Korėją, gali visko gauti. Net ir būdamas geras specialistas, tačiau nežinomas, iš nedidelės šalies, vargu ar sulauksi daug šansų kažką realizuoti užsienyje. Labai nedidelė tikimybė, kad svetur laimėjus kažkokį konkursą tavim susidomės ir samdys kitiems projektams. Taip pat architektūra yra susieta su vieta, užsakovu. Nekalbant vokiškai, gauti užsakymą Vokietijoje turbūt neįmanoma, lygiai kaip Prancūzijoje nemokant prancūzų. Na, nebent būtum solidi žvaigždė.
Bet anksčiau vyko visai aktyvus Lietuvos architektų eksportas į kaimynines šalis – ypač Rusiją.
Žinai, mes veikiausiai klystame galvodami, kad lietuviai kažkada projektavo ar ir dabar Rusijoje arba Kazachstane projektuoja dėl to, kad jie yra geri architektai. Manau, absoliuti dauguma tų projektų atsirado per tautiečius verslininkus, kurie ten kūrė verslą, ar statybininkus, kurie ten statė. Ne dėl to, kad rusai žiūrėjo į Lietuvą kaip į geros architektūros šalį. Tiesiog taip susiklostė, kad nemažai lietuvių turėjo verslo ryšių artimojoje Rusijoje, Kaliningrade. Žinoma, padėjo ir tai, jog dauguma lietuvių tuo metu mokėjo rusų kalbą.
Prisimenu, kai vyko Asplundo bibliotekos (taip tarp architektų vadinama Stokholmo viešoji biblioteka, kurią suprojektavo Gunnaras Asplundas – aut. past.) išplėtimo konkursas ir Palekas (Paleko architektų studija – aut. past.) užėmė aukštą vietą. Jo projektas tikrai buvo kitoks, atkreipiantis dėmesį. Po kurio laiko aš jo paklausiau: „Rolandai, ar sulaukei kokio nors feedback’o?“ Jis atsakė: „Nieko, nei vieno užsakovo, kuris būtų atėjęs, nes mus pastebėjo tame konkurse.“ Tuomet supratau, kad tikrai sudėtinga eksportuoti architektūrą. Kita vertus, ką vadinti architektūra? Pamenu, ne taip seniai mano bičiulis Vladas Lašas paskambino dėl kitų reikalų ir įsikalbėjom. Jis pareiškė: „Naudodamas informacines priemones, juk gali dirbti visam pasauly.“ Labai nesiginčijau, tačiau viskas ne taip paprasta. Iš vienos pusės jis turbūt teisus, jei žvelgtume į architektūrą kaip į verslą, kaip į startuolį, kuris daugiau remiasi tipiniais sprendimais, statybos technologijų inovacijomis – tada įmanoma eksportuoti, bet turi būti geras produktas.
Architektūra ir startuoliškumas atrodo sunkiai suderinama. Kai viskas greitėja, spartėja, architektūra išlieka užsispyrusiai lėta profesija. Didesni objektai gali kilti dešimtmetį. Kaip dirbti, kokį požiūrį turėti egzistuojant tikimybei, jog suprojektuotas pastatas bus užbaigtas visiškai kitoje realybėje, nei kad planuota?
Viskas labai priklauso nuo to, kokia ta architektūra yra. Kartais, kol užbaigia pastatą, jis spėja morališkai pasenti. Man atrodo, kad tai ne laiko, o prastos architektūros problema. Sakydamas „prastos“, turiu omenyje labai madingos, nes mados keičiasi ir pastatas su jomis nespėja koja kojon. Neįmanoma suspėti. Kol tu projektuoji čia, kitam pasaulio gale ta mada gali būti pasenusi. Tad, jeigu dirbsi tik madingai, greičiausiai tapsi ne madingas, bet juokingas.
Architektūroje svarbus ilgaamžiškumas, pastatas negali būti vienkartinis, jis turi būti tendencingas. Vertingi dalykai greitai nepasensta. Jeigu statinys po kelerių metų tampa neįdomus, jis greičiausiai nėra kokybiškas.
Savo bagaže turiu vieną objektą, kurio realizacija truko labai ilgai. Tai daugiabutis Spaustuvininkų gatvėje Kaune. Jis baigtas statyti 2019-aisiais, o projektas užbaigtas dar 2010 m., galbūt net 2009-aisiais. Tas projektas ilgai buvo derinamas – porą metų. Paskui atėjo krizė ir jo niekas nerealizavo. Ne, tai ne, viskas gerai. Tiesiog dar vienas projektas, kuris užbaigtas, bet kurio niekam nebereikia. Tačiau po septynerių metų man paskambino ir sako – statom. Ir pastatė, ir visai neblogai.
Nepasakytum, kad tai kažkoks senas sumanymas, ištrauktas iš stalčiaus.
Projektas nepaseno, nes, matyt, jis nebuvo tos dienos mados šauksmas.
Bet kai tiek laiko reikia laukti idėjos išpildymo, automatiškai ilgai tenka laukti ir rezultatų, o kartu – ir pripažinimo. Ar kartais nenusvyra rankos?
1985-aisiais baigęs studijas, vėliau gal kokius septynerius metus dirbau „Žemprojekte“; per tą laiką buvo pastatyti du mano sumanyti objektai, nors projektų buvau parengęs nemažai. Niekada neturėjau daug įgyvendintų projektų – vis kažkas nusikeldavo, užsakovai negaudavo pinigų ir panašiai. 1992–1995 m. buvo apstu pasiūlymų, masės greitai praturtėjusių žmonių, kurie norėjo statyti, bet ne viskas baigdavosi statybomis. Manęs niekada nelepino realizuotų sumanymų gausa. Kiti architektai projektuodavo po šimtą, po du šimtus namų. Man tokie kiekiai buvo nesuvokiami. Žinoma, yra ir objektyvios priežastys, kodėl „nekepu“ projektų – negali „kepti“, jei jie tau nepatinka.
Kantrybė architektūroje labai svarbi?
Be jos sudėtinga. Esu tikras, kad šioje srityje viską lemia žmogiškos savybės. Greitai iškyla tie, kurie turi įtaigą klientams ir padaro daugiau mažiau neblogus pastatus. Jie gerokai greičiau atranda savo vietą, bet tas pats galioja visose srityse. Kai kas tai vadina sėkme, bet ji sudaryta iš segmentų, virtinės detalių – asmeninių savybių, susiklosčiusių aplinkybių ir kitų konkrečių faktorių.
Koks buvo jūsų startas?
Bebaigiant universitetą, mano diplominiam projektui vadovavo Algis Nasvytis. Vyko paskyrimai ir jis kvietė mane atvažiuoti dirbti į Vilnių, pas save, bet tuo metu nei kur gyventi ten turėjau, nei pinigų, o Kaune bent stogas buvo. Čia visi norėjo patekti į „Miestprojektą“, bet aš kokių nors savo kelių kaip ten pakliūti neturėjau, tad įsidarbinau „Žemprojekte“. Vėliau Algis skambino ir klausė, kur gavau paskyrimą, sakau – į „Žemprojektą“. „A jomajo, kokia skylė!“ – pareiškė jis. Pasiūlė man pagelbėti. „Paskambinsiu, – sako, – kur tu ten nori, į „Miestprojektą?“ Bet prašiau – neskambint, nereikia, kaip bus, taip bus.
Vėliau, 1993-aisiais, jūs kartu su Linu Tuleikiu įkūrėte „Dviejų grupę“. Koks buvo pirmasis judviejų projektas?
Linas dirbo „Miestprojekte“, mano „Žemprojekto“ etapas buvo pasibaigęs. Kartu su juo ir Artūru Imbrasu rengėme kelis projektus konkursams. „Miestprojekte“ tuo metu pradėjo nuomoti patalpas įvairioms įmonėms, šalia įsikūrė žuvimi prekiavęs verslininkas. Jis Lino paprašė rekonstruoti banko pastatą Kaliningrade. Tada mudu sumanėm projekto koncepciją ir įkūrėm įmonę.
O šis projektas buvo realizuotas?
Taip. Dabar tas bankas gal jau tris kartus perstatytas, bet mūsų idėją įgyvendino. Tai iš esmės buvo rekonstrukcija, bet mums – labai rimtas projektas.
Kokio dydžio?
4–5 aukštų, vienas aukštas – apie 500 kvadratinių metrų. Bendrai apie 2000–2500 kvadratinių metrų. Bet ten iš esmės labiau buvo darbas viduje. Siūlėm dar ir priestatą padaryti, nors jo niekas neprašė. Paskui su kažkuria krize mūsų Kaliningrado etapas pasibaigė. Vėliau, po pauzės, grįžom į Kaliningradą su „Akropoliu“. Šiam projektui mus susirado nepriklausomai nuo buvusių darbų.
„Akropolis“ – tai prekybos centras?
Ten labiau parkavimo aikštelė. Viso septyni aukštai, iš kurių du – prekybos centras, likę – automobilių stovėjimui. Bet tai buvo tikrai didelis objektas.
Jūs dėstote, rengiate Kauno architektūros festivalį. Šios veiklos turbūt užima daugiau laiko, nei atneša materialinės grąžos. Kas motyvuoja tai daryti?
Finansinės naudos jos tikrai neduoda. Nežinau, kodėl tuo užsiimu. Man kartais šauna į galvą tokios keistos durnos mintys. Matyt, turiu kažkokį užtaisą.
Pirmas atvejis buvo su Šančių kareivinėmis Kaune. Pasitraukus rusų armijai, liko puikūs pastatai, bet niekas jų neperėmė, per penkerius metus viskas buvo išnešiota. Jie taip ir liko stovėti. Sumaniau, kad reikia kažko imtis. Be didelių vilčių sukūriau projektą.
Be užsakovo, be nieko?
Taip, tiesiog ėmiau ir padariau. Kai vyko liepos pirmõs paroda (tradicinė paroda Tarptautinės architektų dienos proga liepos 1-ąją – aut. past.), aš jį pristačiau. (Atsistoja ir iš daugybės prie studijos sienos priremtų planšetų ištraukia Šančių kareivinių pasiūlymą. Ten pavaizduota, kaip didžiuliais skėčiais uždengiama erdvė tarp dviem eilėmis išrikiuotų kareivinių pastatų. Atskirai esantys statiniai sujungiami į vientisą kompleksą.) Tada parodoje gavau kažkokį pažymėjimą. Kadangi kareivinės griūna, iš karto prisistatė „Kauno diena“ ir parašė, kad kažkoks jaunas tipelis ėmė ir sumanė įdomų projektą – kodėl miestas neima jo, nežiūri?
Kada tai vyko?
Gal 2001-aisias. Šie planšetai yra iš pirmosios parodos „Žvilgsnis į save“ 2003 metais. Tada laimėjau pirmą savo metrą (pagrindinį parodos prizą – aut. past.) iš Fukso rankų (Massimiliano’as Fuksas yra garsus italų architektas, turintis šaknų Lietuvoje – aut. past.). Tuomet, aišku, gavau dar daugiau viešumo. Savivaldybei parengiau papkę, kurią vežė į Kanų nekilnojamojo turto parodą kaip investicinį projektą.
Ne taip seniai vienas toks paveldo ekspertas, sutikęs mane, paklausė, ar aš jo labai nekeikiu. Nesupratau, kodėl. „Ai, jei nežinai, vadinasi, nesvarbu“, – nutylėjo jis. Ir kaip tik tada radau laišką, ataskaitą, kurioje – Šančių projekto vertinimas. Ten parašyta, kad sumanymas labai geras, bet iš principo visiškai netinka vietai, nes atsistojus kareivinių kieme turi matytis erdvė – ji privalo būti švari. Bet tas raštas, žinoma, nei pridėjo, nei atėmė. Ten jau buvo painiava su nuosavybe, skirtingi pastatai priklausė skirtingoms institucijoms. Tiesiog man tada šovė tokia durna mintis ir aš jos ėmiausi.
Kitas netikėtas sumanymas aplankė Vilniui ruošiantis tapti Europos kultūros sostine. Sugalvojau, kad reikia Kauną padaryti architektūros sostine. Suorganizuoti gretutinį renginį. Tuo metu dvimiesčio idėja buvo labai gyva. Surašiau programą ir pristačiau Kauno architektų sąjungoje. Paskui nuėjau pas tuometinį Kauno merą Arvydą Garbaravičių. Jis paėmė, perskaitė ir tarė: „Klausyk, tai išgarsins Kauną. Vilnius – kultūros sostinė, Kaunas – architektūros, gerai, man tai tinka.“ Tada parašiau Architektų sąjungos pirmininkui Kęstučiui Pempei. Jis nieko neatsakė, bet pateikė klausimą sąjungos tarybos posėdyje ir gavau išvadą, kad idėja gera, bet prie ko čia Kaunas – architektūros sostinė? Rašte buvo siūloma, kad kasmet tai būtų vis kitas miestas. Bet, manau, kam čia „sviestuoti“ – jeigu kažkuris kitas miestas nori būti sostine, tegul ir organizuojasi. Tuo viskas pasibaigė.
Vėliau atėjo krizės laikotarpis ir sugalvojau, kad reikia padaryti renginį. Nei iš šio, nei iš to šovė mintis suorganizuoti festivalį. Pasidalinau sumanymu su aplinkiniais, reakcijų buvo, bet taisyklė tokia – kas sugalvoja, tas ir turi daryti. Taigi, man teko imtis įgyvendinimo. Galvojom apsiriboti tik keliais renginiais, bet viskas išaugo. Kultūros ministru buvo Arūnas Gelūnas, pristačiau idėją, jam patiko, gavom šiokį tokį finansavimą. Taip ir prasidėjo festivalis, skaičiuojantis beveik dešimt metų.
Jei bet kuri žmogiška iniciatyva įgyvendinama su tikėjimu, ji turbūt visada duoda vienokius ar kitokius rezultatus. Manau, šis festivalis davė impulsą atsirasti kitoms viešosioms miesto iniciatyvoms. Materialaus atlygio iš to neturiu, bet yra kitų – pridėtinių – verčių.
Tai neabejotinai padėjo gauti ir Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Tikriausiai, tam viskas buvo svarbu. Šis festivalis irgi padarė kažkokią įtaką.
O dėstymas?
Dėstymas – tai darbas, už kurį negauni didelio atlyginimo. Vertinga, kad dėstydamas matai šiokias tokias tendencijas, kur architektūra gali pakrypti Lietuvoje, kas ateina į rinką. Man dėstymas duoda pliusų, nes kitaip jaučiu gyvenimą, nei sėdėdamas biure. Nieko neveikdamas negali judėti į priekį.
Dėstau 10–15 metų, per šį laiką daug kas pasikeitė. Kai KTU atkūrė architektūros programą, ji nebuvo labai gerai vertinama, bet dabar KTU sustiprėjo, atrado savo nišą. O architektūra Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete atvirkščiai – iš esmės išnyko.
Dabar KTU architektūros studijose daugiau kaip pusė studentų yra anglakalbiai, neskaitant atvykusių pagal „Erasmus“ programą. Dauguma motyvuoti, bet, aišku, pasitaiko ir tokių, dėl kurių rankos nusvyra. Tada prisimenu Algį Nasvytį. Jis vis stengdavosi kaip nors „patempti“ tokį studentą. Atrodo, jau kiek gali su juo kankintis, norisi sakyti – ai, daryk kaip nori. Bet prisimenu Nasvytį ir pagalvoju, jog ir man reikia nenuleisti rankų.
Kas jūsų autoritetai?
Kai studijavau, tokie architektai kaip Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Gediminas Baravykas buvo visuomenės lyderiai, kurie savo idėjomis siūlydavo gyvenimo būdą. Dėl savo užsispyrimo ir turimo autoriteto jie galėjo tai daryti. Juos žinojo valdžia ir jie žinojo, kad juos žino. Bet asmeniškai savo pagrindiniu formaliu mokytoju laikau A. Nasvytį, o neformaliu – Eugenijų Miliūną-Simą. Esame dirbę prie Šiaulių arenos, dar kelis projektus kūrę kartu. Savo požiūriu į architektūros procesą jis man padarė didelę įtaką. Dar yra trys „drambliai“, kuriuos vis atsimenu – Ludwigas Miesas van der Rohe’ė, Oscaras Niemeyeris ir „Sanaa“. Šių architektų erdvės kūrimo principai labai panašūs ir man artimi.
Neatrodo, kad turėtumėte estetinę liniją, stilių, braižą, kurių laikytumėtės įsikibęs. Bet gal turite metodą, sistemą, kaip pradėti dirbti su nauju projektu?
Aš esu nesisteminis architektas, nedarau taip, kaip mokau savo studentus – kad pirma turi ištirti teritoriją, surasti išskirtinius taškus ir t. t. Mano sumanymai susiformuoja be matematinių skaičiavimų, neturiu metodo. Gal tai neteisinga, bet aš taip dirbu.
Kalbant apie estetiką – jos nebuvimas irgi yra estetika. Tačiau estetika egzistuoja kiekviename kūrinyje, nes per ją komunikuoji su išoriniu pasauliu, tai – pirmas žiūrovo pastebimas dalykas. Vis tik estetika neatlieka svarbiausio vaidmens, nes architektūra iš esmės yra erdvių menas. Erdvė pati savaime neturi estetikos, vienokia ar kitokia estetika ją tik apriboja. Man asmeniškai svarbiau erdvė nei sienų išvaizda. Iš jos kyla ir funkcija, ir estetika. Jei nėra erdvės, nėra ir viso kito. Funkciją be erdvės gali įgyvendinti, tačiau tuomet tai bus tik statinys, o kad jis taptų architektūra, privalo atsirasti erdvė.
Prioritetas erdvei, o ne estetikai matyti žiūrint į jūsų suprojektuotas autobusų stotis. Kauno atrodo racionali, miestietiška, Vilkaviškio – šviesi, „plaukianti“, susiliejanti su gamta. Net sunku įžvelgti, kad tai – to paties architekto darbai.
Erdvės kūrimas abiejose stotyse yra tas pats, tik estinė išraiška visiškai skirtinga.
Ar originalumas architektūroje gali būti problema?
Originalumo reikia mokėti siekti. Tarkime, BIG architektai – negali sakyti, kad jų darbai neoriginalūs, jie tikrai išmanūs, bet jei pamatai vieną, antrą, trečią projektą, jų konstravimo procesas vienodas. Tai tokia „fintų“ architektūra. Jų statinius labai lengva paaiškinti schemomis – paprastas kvadratas, jį padalini į keturias dalis, vieną pasuki, kitą – ant viršaus, ir viskas. Tokie visi šio biuro projektai. Bet jų architektūros kokybė, aišku, gera. BIG tokiu neįmantriu metodu yra pasiekę puikių rezultatų. Jie absoliuti priešingybė japonų architektams. „Sanaa“ darbai visai kitokie, jų architektūros kokybė – taip pat visiškai kita, erdvinė. Šie architektai nesulyginami, nors negali sakyti, kad BIG ar OMA, kurie irgi konstruoja pastatus paprastai, bet skirtingai, yra blogi architektai. OMA konstravimo būdas sudėtingesnis nei BIG. Taip pat ir „Herzog & de Meuron“. Gal aš arčiau jų krypties, nes jie neturi vienodų pastatų. Nuo vienbučių iki stočių – mano darbai skirtingi.
Kurio sumanymo gaila, kad nebuvo realizuotas? Gal kareivinių projekto Šančiuose?
Net neturėjau vilties, kad jis bus įgyvendintas. Jeigu nebuvo realizuotas, vadinasi, to ir nereikėjo. Praeina tam tikras laikas, ir projektas praranda aktualumą.
Architektūra siūlo daugybę išraiškos būdų – teoriją, praktiką, akademinę, visuomeninę veiklą. Kas jums atrodo svarbiausia?
Pagrindinė architekto siekiamybė yra pastatytas pastatas. Ne kažkokios gudrios kalbos, ne brėžiniai, kitokie dalykai, o realizuotas statinys. Mane tai sustabdo nuo kai kurių projektų metimo. Nepaisant to, kad kartais jie būna žiauriai užknisantys. Labai nemėgstu projektų, į kuriuos įsiveldamas gerai nežinai juridinės pusės, bet kartais tiesiog ten papuoli. Dar užknisa darbo brėžinių rutina. Neapkenčiu jos.
Man iš principo nepatinka kažką nurodinėti kitiems, būti viršininku. Manau, neturiu teisės aiškinti, kaip kam elgtis. Net studentams nedrįstu sakyti, kad daryk tiktai taip, nes kitaip bus blogai. Kiekvienas privalo nuspręsti pats.
Ar gavus Nacionalinę kultūros ir meno premiją dažniau klausia jūsų nuomonės?
Taip. Man nesenai paskambino dėl kelio Šančiuose (projektas, kuriuo siekiama nutiesti naują gatvę prie Nemuno Šančiuose, Kaune; tam labai priešinasi vietos bendruomenė – aut. past.), klausia – kaip vis tik turi būti? – „Nežinau.“ – „Kaip tai nežinot? Juk gavot premiją.“ Atrodo, kad dėl to tampi autoritetu ir privalai turėti visus atsakymus. Iš vienos pusės gal ir kvaila, kad atsakymų nežinai, nes visuomenė negali susikurti autoritetų, kuriais pasitikėtų, kurie viską paaiškintų. Yra architektų, visuomet galinčių atsakyti, ir kuo griežčiau, tuo geriau. Tiesos monopolis niekam nepriklauso. O kūryboje jos ir būti negali. Gali išsakyti savo nuomonę, kad kažkas gerai ar blogai, bet tai niekam neįdomu, nes neteigi aiškios pozicijos už ar prieš. Kitų atspalvių nėra. Tik nedidelė skaitytojų dalis nori gilesnių įžvalgų. Daugeliui užtenka žinoti, kad bus taip arba taip. Grįžtant prie klausimo apie Šančius, atsakiau, kad nesu pakankamai gerai susipažinęs su šiuo projektu, tačiau kai tą kelią norėjo tiesti anksčiau, atėjo šimtai žmonių ir parodė savo valią. Dabar į ją nekreipti dėmesio man atrodo necivilizuota, keista ir kvaila. O ar tas kelias reikalingas? Gal taip, gal ne. Nežinau.