NUSKUSTI PLAUKAI – PERRAŠYTI DANIJOS ISTORIJOS PUSLAPIAI

May el-Toukhy kalbino Silvija Butkutė

Visi jūsų filmai – gana kontroversiški. Kaip pasirenkate temas?

Svarstydama, apie ką bus kitas mano kūrinys, visada mėginu patikrinti idėją: ar ta istorija būtų aktuali ir prieš tūkstantmetį? Ar ji artima šiandienai? Kurie aspektai išlieka svarbūs? Apie vadinamąsias vokiečių merginas su scenarijaus bendraautore Marena Louise Käehne sužinojome iš laikraščio, kuriame buvo publikuojamos propagandinės nuotraukos. Ši tema tokia aktuali, kad Danijoje net įtraukta į mokymosi programą. Pradėjome diskutuoti apie minėtas fotografijas ir tai, kaip karo metu moters kūnas tampa vieša nuosavybe: tautos, teritorijos dalimi, kaip net privačioje erdvėje jis paverčiamas viešų diskusijų objektu.

Ar bendravote su moterimis, galinčiomis pasidalyti, ką patyrė pokario Danijoje?

Susipažinau su Roskildės universiteto istorike prof. Anette Warring, kuri gilinasi į šią temą ir yra išleidusi knygą su daug liudijimų. Daugelis jų anoniminiai, nes vokiečių merginos visą gyvenimą buvo stigmatizuojamos ir jautė tokią gėdą, kad bijojo prabilti viešai. Žinau vieną, kuri dar gyva, jai daugiau nei devyniasdešimt, tačiau nesikalbėjome, tik perskaičiau istoriją minėtoje knygoje. Vis dėlto bendravau su šių moterų vaikais ir tyrinėjau jų patirtis. Danijoje yra sukurti keli dokumentiniai filmai, o Anettė padėjo mums ieškoti archyvinės medžiagos. Profesorė įrašė daug garsinių interviu, bet pažadėjo pašnekovėms niekada neatskleisti jų tapatybės. Kad ir kaip norėjau išgirsti autentiškus pasakojimus, gerbiau konfidencialumo pažadą.

Gal galite papasakoti, kaip Danijoje buvo vertinamos vokiečių merginos ir kaip požiūris į jas formavo šalies tapatybę?

Manau, po karo visuomenė jautė didelę vidinę gėdą. Skaitydama liudijimus, taip pat ir tos vienintelės dar gyvos moters pasakojimą, pastebiu nuolatinį poreikį teisintis: „buvau jauna, nežinojau, neturėjau taip elgtis, bet vis tiek padariau“… Kaltė suleido gilias šaknis. Nė viena iš jų nepamatys šio filmo ir neturės galimybės suprasti, kad situacija gerokai sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per pagrindinę veikėją, bandančią paslėpti savo praeitį, pasakojami kur kas didesni įvykiai. Kolaboravimas suformavo mus kaip tautą. Manau, labai svarbu išdrįsti apie tai kalbėti ir sąžiningai pripažinti, kokie mes buvome, kas nutiko. Tik taip galime mokytis iš savo klaidų ir ateityje jų nekartoti.

Aktorė Mathilde Arcel filme „Moteris nežinoma“ (rež. May el-Toukhy, 2026). Jaspero Spanningo nuotrauka. Venecijos bienalės archyvas

Galbūt gėdindama šias moteris visuomenė mėgino susidoroti su kolektyvine kalte?

Danija pasirinko kolaboravimo politiką. Esame maža tauta, valdžia bijojo, kad patirsime daug nuostolių, todėl nusileidome ir pradėjome bendradarbiauti su okupantais. 1943 m. situacija tapo labai sudėtinga, įgijo priespaudos bruožų. Po karo mums, kaip tautai, tam tikra prasme teko perrašyti savo istoriją, kad galėtume toliau gyventi taikoje su savimi.

Neabejotinai tiesa, kad pokariu moterys buvo baudžiamos. Tačiau jas skriaudė ne valdžia, o visuomenė. Filmo herojė Marie yra tik viena iš 50 tūkst. vadinamųjų vokiečių merginų. Beje, įdomumo dėlei, – Danijoje buvo dislokuota 250 tūkst. priešo karių. Mano asistentas sakė, kad jiems atsidavusių moterų skaičius nėra didelis, galbūt netgi sąlyginai mažas. Po tokių santykių gimę vaikai būdavo išsiunčiami iš šalies. Ši stigma iš vienos kartos į kitą keliavo po daugelį Europos šalių.

Gilindamasi pastebėjau, kad kai kur, pavyzdžiui, Norvegijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Belgijoje, informacijos rasti gana lengva, tačiau Italijoje tai padaryti buvo nepaprastai sunku. Aptikau vos keturias nuotraukas. Manau, kad kino pasaulyje diskusijos apie tai tebėra tabu. Man, kaip menininkei, įdomu gvildenti dar neatskleistas istorijas arba papasakoti jas kitaip. Turiu ambiciją perkonstruoti įsitvirtinusią interpretaciją ir parodyti įvykius iš kitų perspektyvų.

Vienoje scenoje Marie priekaištauja sužadėtiniui, kad per karą jis pelnėsi pardavinėdamas naciams moteriškas pirštines. Ar siekėte parodyti, kaip skirtingai visuomenė vertino su vokiečiais bendradarbiavusius vyrus ir moteris?

Po Antrojo pasaulinio karo Danijoje buvo laikinai sugrąžinta mirties bausmė, ji paskirta daliai kolaborantų. Kiti uždaryti į kalėjimą, treti buvo paleisti. Į belangę pateko ir kai kurie sėkmingi (kaip herojės sužadėtinis) verslininkai. Bet turime suprasti, kad žmonės nebūtų pajėgę išgyventi, jei šalies gamyklos būtų uždarytos. Tai labai paini, sudėtinga situacija, kurioje nėra vienos visiems palankios tiesos.

Tačiau tai, ką patyrė moterys, mano manymu, susiję kaip tik su lytimi. Neatsitiktinai buvo kerpami plaukai. Tradicija nurėžti plaukus ir taip viešai paskelbti apie prarastą skaistumą siekia Antikos laikus. Rodydama šias smurtines scenas norėjau paskatinti diskusiją apie tai, kad moterys buvo baudžiamos ir užpuldinėjamos. Kitaip nei daugelis kolaborantų vyrų, jos nebuvo nužudytos, tačiau turėjo toliau gyventi bendruomenėje, kuri jas žemino. Reikia prisiminti, kad tuo metu žmonės negalėjo tiesiog pabėgti – viską mesti ir lengvai išvykti, tarkim, į Ameriką. Kai kurioms galbūt pasisekė ištrūkti, tačiau kitos liko mažuose kaimeliuose ir privalėjo tampytis gėdos naštą. Man svarbiausia ne gailėtis šių moterų, ne stoti į kurią nors pusę, o pamėginti suprasti, ką reiškė patirti seksualinį vokiečių smurtą ir su tuo gyventi toliau.

Ištekėdama už pasiturinčio verslininko, Marie desperatiškai nori pakeisti savo socialinę padėtį. Tačiau smulkios detalės išduoda, kad ji vis dar negali atsikratyti ankstesnio vaidmens – prieš eidama į vyro miegamąjį, persirengia tarnaitės kambarėlyje prie virtuvės. Šiandien Marie pastangas vadintume moters emancipacija ar veikiau išgyvenimo strategija?

Nesu įsitikinusi. Galbūt ir viena, ir kita. Tai būdas užsitikrinti saugumą ir likti arčiau vaiko. Manau, Marie galvoja, kad ištekėjusi už šio vyro įsitvirtins sociume. Filmuojant man kilo mintis, kad ji susikuria kalėjimą: uždaro duris ir išmeta raktą… Tačiau santuoka, turėjusi išlaisvinti, tampa narveliu, nes atsiduriama situacijoje, iš kurios bus labai sunku ištrūkti.

Domiuosi socialinių klasių aspektu. Tai svarbi ankstesnių mano filmų tema. Manau, jeigu esi kilęs iš vienokios aplinkos ir patenki į aukštesnį luomą, gali tapti daug ambicingesnis ir labiau trokšti išsaugoti tai, ką jau pasiekei. Teigiu tą iš asmeninės patirties – užaugau visai kitokiomis sąlygomis, nei gyvenu dabar. Suprantu šį impulsą. Tai universalios, pamatinės temos, būdingos daugybei žmonių visame pasaulyje.

Filmo pradžioje matome Christiano buvusios žmonos vestuvinę suknelę, kurios nuometas plevena tarsi vaiduoklis. Tą patį audinį išvystame pabaigoje. Iš kur kilo šis vaizdinys ir kokią žinutę juo norėjote perteikti?

Mane labai įkvepia Henrikas Ibsenas. Laikau jį nepaprastai svarbiu pasakotoju skandinavų kultūroje. Minėtas motyvas tiesiog pasirodė labai ibseniškas, tarsi užuomina į dvasias…

Karo pabaigoje trūko visko: audinių, kavos, cukraus. Jei žmonės turėdavo gražios medžiagos atraižą, persiūdavo ją į ką nors kita. Buvo įprasta paveldėti vestuvinę suknelę. Nuometas simbolizuoja Marie socialinės padėties pokyčius: ji tarsi įžengia į kitos moters vietą. Kartu ji sudaiktinama, nes turi prisitaikyti prie tam tikro vaidmens.

Be to, Christianas, vyras, už kurio ji teka, taip ir nesusitaikė su pirmosios žmonos netektimi. Manau, eliminuoti mirusįjį iš gyvenimo anuomet buvo gana įprasta. Draugė pasakojo apie vieną moterį, kuri būdama dešimties neteko mamos. Jos tėvas pašalino visas žmonos nuotraukas ir daugiau niekada šia tema nekalbėjo. Tai labai skiriasi nuo požiūrio šiandien, kai suprantame, kokia svarbi vaikams yra motina.

Mane domino mintis apie nesąmoningą skausmo slopinimą. Abu veikėjai išgyvena egzistencinę vienatvę, ir galbūt būtent dėl to jiems pavyksta sukurti tarpusavio santykį.

Dramos „Moteris nežinoma“ protagonistė toli gražu nesistengia pelnyti žiūrovo simpatijų. Filme „Širdžių dama“ (Dronningen, 2019) taip pat vaizduojate moterį, mezgančią uždraustus santykius. Kas jus traukia prie tokio tipo personažų?

Galbūt tai, kad aš irgi žmogus. Visi esame sudėtingi, o mėgindami apsisaugoti, dažnai įskaudiname kitus. Tokie charakteriai man tiesiog įdomesni, autentiškesni – ypač moterys. Kurdama šį filmą apie tai negalvojau, tačiau po ankstesniojo žiūrovės priekaištavo: „Kaip galėjote taip mus pavaizduoti, tai išdavystė, juk dabar atrodome blogos.“ Vis dėlto, jeigu iš tiesų tikime, kad kinas gali įkvėpti ir pakeisti požiūrį, tuomet rodyti sudėtingus moterų portretus yra taip pat svarbu, kaip ir vyrų. Niekas nėra tobulas, net ir mes (juokiasi).

Kaip reagavote išgirdusi, kad Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje būsite vienintelė režisierė moteris? Kaip šiandien vertinate kolegių galimybes šioje industrijoje?

Sužinojusi, kad mano kūrinys atrinktas į konkursinę programą, buvau be galo laiminga ir sujaudinta. Džiaugiausi, jog galėsiu atkreipti dėmesį į moterų matomumą – juk net filme pasakoju apie tai. Tikiuosi, mums pavyks pakeisti situaciją ir ateityje įsigalės lyčių pusiausvyra.

Norėčiau, kad Venecijoje būtų buvę daugiau kolegių moterų. Manau, kiekviena kino kūrėja šioje industrijoje susiduria su nelygybe. Mums sunku gauti finansavimą savo filmams, kartais aktoriai nenori su mumis dirbti būtent dėl riboto biudžeto. Net žiniasklaida apie režisierius vyrus rašo kitaip. Formuojamas naratyvas apie „genialų kūrėją“ ir tiesiog „režisierę“. Svarbu kalbėti apie šią sisteminę problemą, didinti visuomenės sąmoningumą. Tačiau dar daug ką reikia nuveikti. Visi turime prisidėti prie pokyčių ir palaikyti vieni kitus.

Ko tikitės po filmo premjeros Danijoje? Žmonės sakys: „Taip, mes pasirengę apie tai kalbėti“, ar veikiau: „Geriau neanalizuokime šios temos“?

Tikriausiai bus ir viena, ir kita. Kai pirmą kartą pristačiau savo idėją, kai kurie išgirdę tarsi nusivylė – esą dar viena pokario drama… Suprantu, jog esame pavargę nuo šios temos, tačiau neteisinga, kad mažai kalbama apie moterų istorijas. Visgi negalime sakyti, kad sukursime, tarkim, dar šimtą filmų ir tada ši tema bus išanalizuota. Scenarijaus rengimo etape buvo įdomu diskutuoti apie tyrimo medžiagą su tiksline grupe. Kai kurios moterys nė nežinojo, kad remiuosi tikrais įvykiais. Mane išgąsdino suvokimas, jog tokios istorijos gali tiesiog išnykti iš kolektyvinės atminties. Pasaulyje taip nutiko ne kartą.

 

    Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

 

Jei ši publikacija jums buvo įdomi, kviečiame prisidėti: puoselėkime kultūrą, kuri gyva tiek, kiek ją palaikome būdami aktyvūs jos dalyviai – kūrėjai, lankytojai, žiūrovai, klausytojai ir skaitytojai. PRENUMERUOKITE arba PAREMKITE mūsų darbą — kiekvienas geranoriškas gestas padeda išlaikyti nepriklausomą kultūrinę spaudą.
Esame dėkingi už jūsų bendrystę ir palaikymą!

2026-11-10
Tags: