Labai gerai pamenu tą sausį, kai Vilniaus galerijoje „Meno niša“ pamačiau Monikos Plentauskaitės nutapytą kiškį. O gal – kiškienę motiną? Ji sėdėjo savo didžiuliu kūnu apglėbusi tris namelius miško sodyboje. Iškart įsimylėjau kruopščiai išpieštus plaukelius ir tamsų žalumą, iš kurio sklido ramybė. „Labas, kiškiene, mūsų namų saugotoja, tegu būna graži ši diena“, – dabar tariu jai kas rytą.

Keista, kad Monika vis dar pristatoma jaunosios kartos menininke, – nuo 2018-ųjų, kai laimėjo Jaunojo tapytojo prizą, ji užaugo. Teatrališki, siurrealistiniai, aiškiai surežisuoti menininkės paveikslai sklando atminties teritorijose, sklaido praeities puslapius, gilinasi į moters tapatybę, neria į dailės istorijos gelmes.

Man patinka Monika. Todėl ir nusprendžiau paklaidžioti po jos kūrybos erdves.

Monika, esi sakiusi: „Tapyba yra mano teritorija.“ Kaip, metams bėgant, keičiasi jos ribos, temos, nuotaikos?

Kai tapau mama, temos ir nuotaikos, ribos ir horizontai natūraliai išsiplėtė. Parūpo moters ir motinystės vieta kultūriniame peizaže, juk man tai tenka patirti savo kailiu. Tapyba šiandien leidžia labiau atitolti nuo buities ir asmeniškumų ar bent juos dekonstruoti. Manoji kalba – magiškasis realizmas – dar sustiprėjo, paveikslų nuotaikos išsigrynino, tapo sodresnės.

Seniau daugiausia remdavausi asmeninėmis fotografijomis, dabar tiesioginio asmeniškumo likę mažiau. Ir nors jis kartais neišvengiamai atsiduria drobėje, sąmoningai ieškau simbolinės, metaforinės raiškos ir nuasmenintų motyvų.

Esu susikūrusi strategiją – kalbėti plačiau, užtat savo paveikslų herojus dažnai pasodinu nugara į žiūrovą. Kai žvelgiu į senesnius savo kūrinius, darosi aišku – to siekiau jau anksčiau. Tapydama žmones iš senųjų fotografijų, kartais uždėdavau jiems miego akinius, tarsi norėčiau juos tausoti, paslėpti. Akinius pakeitė plaukai, kailiai, tekstūros, draperijos. Kūno ypatumai, uždangos, puošyba veikia tarsi talpykla, į kurią galima sukelti klausimus. Mano tapybos erdvė tampa didesnė, – nebespraudžiu savęs į griežtus rėmus.

Ar visada pajauti, kad paveikslas ateina, prasideda? Nepražioplini šio momento?

Paprastai dirbu serijomis, galima sakyti – obsesyviai atsirenku motyvus, kuriuos tapysiu. Kartais tai – plaukai, kartais – kailis, kartais – gyvūnai. Kai tapau, noriu visiškos tylos. Kadangi jai laiko turiu mažiau, stengiuosi maksimaliai išnaudoti kiekvieną akimirką, kai galiu užsidaryti garaže, savo studijoje.

Bet ir pražiopsotų momentų pasitaiko. Būna, tapai motyvą, tačiau staiga supranti, kad vienintelė išeitis – jį sunaikinti, nutrinti, pradėti iš naujo arba jo kurį laiką nebeliesti. Kartais apie sumanymą galvoju taip ilgai, kad jis tiesiog nebesiklijuoja, nelimpa. Nesu impulsyvi menininkė, kiekvieną detalę turiu apmąstyti, ji turi savo informaciją, savo svorį, taigi, drobėje turbūt atsiranda tada, kai reikia.

Tavo kūriniuose matau skirtingą laiką – dabarties žmones, prisiminimus, pasaulio dailės istorijos ženklus. Kas jungia šiuos sluoksnius?

Man atrodo, kad kultūrinis kontekstas tarsi savaime keliauja per mano paveikslus. Jau pats motyvas atsineša savo lagaminą: triušis rezonuoja su Albrechtu Düreriu, ėriukas – su Francisco de Zurbaráno avinėliu, Venera ir Kupidonas – alegorija, kurią tapė Tizianas, Lucas Cranachas, Diegas Velazquezas ir daugybė kitų. Kartais portretas, kuriame žmogus vaizduojamas iš nugaros, tampa neplanuota Michaëlio Borremanso ar René Magritte’o citata.

Žaviuosi klasikine daile: baroku, rokoko, Olandų aukso amžiaus meistrais, Belle Époque… Tačiau tai nereiškia, kad renkuosi vien klasikinę formą. Paveiksluose dabarties kalbą jungiu su magiškuoju realizmu, senųjų meistrų pasakojimais.

Tavo kūrinius iškart atpažinsi – minkšti paviršiai, pūkuotos faktūros, teatro pojūtis. Ar tokiu švelnumu mėgini sumažinti šiandienos pavojų nuojautas?

Tiesą pasakius, nesiekiu gąsdinti ar transliuoti tiesioginės grėsmės. Mane labiau domina keisti, paslaptingi dalykai ir vadinamasis nejaukos (uncanny) jausmas. Kai motyvai kalba netiesiogiai, juos sunku paaiškinti. Iš pirmojo žvilgsnio – draugiški, estetiški, net mieli, bet, giliau pažvelgus, darosi ne taip patogu.

Paveikslo paviršius, minkšta, švelni, teatrališka erdvė veikia tarsi jaukas, spąstai, pagaunantys ir įtraukiantys žiūrovą. Kas iš tiesų slepiasi po plaukais, perukais ar gyvūnų kailiais, palieku spręsti stebėtojui. Vieni mato nerimą, kiti atpažįsta tarsi vintažinėje fotoateljė sustingusį, sukultūrintą žvėrį.

Aliejiniai darbai reikalauja laiko ir kantrybės. Nekyla mintis ieškoti lengvesnio kelio?

Visokių minčių kyla procese, bet esu nuoseklus žmogus. Aliejinė tapyba lydi dar nuo Kauno dailės gimnazijos laikų. Ši klasikinė technika – be galo reikli. Ji pasigrobia visą tavo gyvenimą – daugybę darbo valandų, dėmesio, pasiruošimo, investicijų, galiausiai – užsidegimo. Kol kas visa tai jai suteikiu, o ji man grąžina su kaupu.

Ar kartais nutinka, kad paveikslas pradeda gyventi savo gyvenimą, diktuoja taisykles – ką ir kaip tapyti?

Džiaugiuosi, kad kol kas procesą valdau aš. Prisiimu visišką atsakomybę už savo darbus. Tačiau, kai paveikslas baigtas, noriu to ar ne, jis ima gyventi pats sau, o jo interpretacijos kinta nuo konteksto ir žiūrovo įžvalgų. Autorius niekada negali iki galo nuspėti, koks likimas laukia kūrinio. Galbūt jo išvis niekas nesupras? Ir kodėl ne?

Kaip nusprendi, kad kūrinys baigtas? Kad visi plaukeliai moters, vaiko ar kiškio galvoje jau nupiešti?

Pati sudėtingiausia dalis yra laiku sustoti. Ne visada pavyksta. Tapydama kartais pajuntu, kad pernelyg susmulkėjau, pateikiau per gausiai informacijos, kailio per daug ar potėpių, vaizdas susilieja… Tada taisau, valau. Visgi neretai tuos perdirbimus tyčia palieku, tegu jie tampa paveikslo pėdsakais, žymėmis. O jei matau perteklių – irgi išnaudoju, kuriu hipertikrovę, butaforiją.

Ar dažų sluoksniai leidžia paslėpti klaidas?

Ką vadinsime klaida? Kartais pradėtas tapyti paveikslas studijoje prastovi mėnesį ar ilgiau, o tada nusprendžiu kardinaliai keisti pirminį sumanymą. Todėl po viršutiniais sluoksniais mano drobės kartais slepia neišsipildžiusias pradžias. Nelaikau jų klaidomis, anaiptol, tie sluoksniai, klaidos, nutrynimai, nauji užtepimai praturtina tapybą, sukuria istoriją. Man svarbu estetika, spalvų kultūra, tvirta paveikslo sandara, tačiau darbai nėra sterilūs.

Jaunojo tapytojo prizą pelnei už kūrinį „Tapytoja. Autoportretas“. Kaip šiandien žvelgi į anuomet paveiksle užfiksuotą save?

Į tą kūrinį visada žiūriu su šypsena. Žiūrovai ir komisija jį priėmė rimtai, it manifestą, o man jis buvo autoironiškas gestas – įžūlokas bandymas į kultūrinį peizažą įsitapyti save – ką tik studijas baigusią tapybos magistrę. Simboliška, bet pokštas pavyko.

Nuo šio įvertinimo praėjo jau beveik aštuoneri metai, bet konkurso atgarsiai mane vis dar vejasi. Nors tapybos formos ir turinys gerokai pasistūmėjo į priekį, kartais pagalvoju, kad reikėtų darbą pakartoti, sukurti dabartinę savęs versiją (juokiasi).

Tavo kūrinių yra įsigijęs MO muziejus. Tau tai svarbu?

Šio muziejaus dėmesio sulaukiau po savo pirmosios personalinės parodos „Butaforijų parkas“ galerijoje „Meno niša“. Be abejo, tai džiugina. Sulaukti meno institucijos įvertinimo, vos užbaigus studijas, yra didžiulė paskata toliau dirbti. Tokie įvykiai atmintyje lieka ilgam.

Ne kartą dalyvavai meno mugėje „ArtVilnius“, spalio pradžioje vėl Tave ten sutiksime. Ar pastebi mugės kaitą? Ir savosios kūrybos pasikeitimus joje?

„ArtVilnius“ kasmet keičiasi, evoliucionuoja, pritraukia vis daugiau užsienio galerijų, menininkų, kolekcininkų. Mugė yra tarsi kasmetė meno lauko žaidimų aikštelė, kurioje smagu sutikti kolegas ir didžiulį žiūrovų srautą.

Didesnio dėmesio mugėje sulaukiau pristačiusi pirmuosius savo darbus iš plaukų serijos. Smalsu išgirsti žmonių reakcijas, ypač kai jie nežino, kad autorė šalia. Visko esu girdėjusi – ir kad gražu, įdomu, keista, ir – kokia čia nesąmonė, turbūt – plaukų fetišas. Komentarams dažniausiai jaučiuosi atspari (juokiasi).

Galerija Tavo darbus pristato ir užsienyje. Ar skirtingų šalių publika juos perskaito vis kitaip?

Kūriniui apskritai svarbu atsidurti ten, kur keliauja menu besidominčių žmonių srautas. Jei paveikslą pakabinsi kebabinėje, savo žiūrovą jis ten vargiai ras, – lankytojams labiau rūpi pavalgyti, o ne akis paganyti. Kita vertus, skamba lyg įdomus parodos konceptas, jei tik daroma sąmoningai.

Socialiniai tinklai šiandien leidžia greičiau pasiekti savo auditoriją, bet aš vis dar esu gyvo paveikslo pažiūrėjimo, palytėjimo šalininkė.

Kopenhagoje vykusi meno mugė ENTER Tau buvo sėkminga. Ką išvis menininkui reiškia pasisekimas?

Didžiausia laimė – kurti taip, kaip jam pačiam norisi. Pavadinčiau tai derme tarp laisvės ir galimybės būti matomam, o dar geriau – pripažintam. Tai labai subjektyvu. Meno mugės – ne vieno žmogaus, o visos komandos įdirbio rezultatas. Jose svarbu visuma – ir menininko, ir galerijos vardas, kūriniai, galiausiai – atsitiktinumai. Labai nenuspėjamas, bet įdomus procesas.

Menininkui svarbu būti atpažįstamam, tačiau pavojinga tapti ir savo tapymo stiliaus įkaitu. Kaip pavyksta išsaugoti pusiausvyrą?

Dažnai juokauju, kad tapytojo darbas tuo ir sunkus, jog nuolat kyla pavojus kartotis, nusigražinti, tapti primityviai. Pavojus yra ir per daug pasakyti, kam nors patikti, būti nepastebėta (kita vertus, nematomumas kaip tik yra ramybės zona), atrodyti abejingai, neteisingai, atitrūkusiai nuo pasaulio… Galiausiai – pavojus perdegti. O taip pat – ieškoti pusiausvyros ir nepapulti į numanomos grėsmės pinkles.

Esi man sakiusi, kad iš tapybos kartais gali išgyventi, o kartais – ne, todėl dirbi ir mokytoja. Ar šiandien Tavo profesinė kasdienybė kitokia?

Esu gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendijas, kurios leidžia kurti per daug nesijaudinant dėl buities. Tačiau tokie etapai nėra nuolatiniai, nes paramos prašo daugybė menininkų, o resursai – riboti.

Nors paveikslai sulaukia dėmesio, visgi užsitik­rinti kasdienybę būtina. Dirbu dailės mokytoja M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokiniams dėstau spalvotyrą, piešimą. Man patinka pedagoginė veikla, gal ateityje norėčiau atgaivinti mokymus savo studijoje, bet kol kas esu mama visu etatu.

Kas šiuo metu labiausiai neduoda ramybės ir prašosi perkeliama į drobę?

Tęsiu plaukuotų gyvių seriją, naujausius darbus bus galima pamatyti meno mugėje „ArtVilnius“. Jau dėlioju vizijas ir tolesniems darbams, norėčiau grįžti prie temos, kurią pradėjau dar magistro studijų metais. Ji itin asmeninė, siejasi su atmintimi, identitetu. Daugiau kalbėti galėsiu tada, kai turėsiu ką nors apčiuopiamo.