Prieš šimtą metų, 1926-aisiais, Jano Otto leidykla Prahoje išleido knygą, kuri iš karto sukėlė tam tikrą ažiotažą; laikui bėgant šis neįkyrus, bet nuolatinis triukšmas lydėjo jos paminėjimą, sukeldamas asociacijas su tolimu automobilio ūžimu. Knygos pavadinimas buvo „Abėcėlė“ (Azbuka). Jos autoriai – dizaineris Karelas Teige, poetas Vítězslavas Nezvalas, šokėja Milča Mayerová ir fotografas Karelas Paspa. Šiandien leidinys būtų vadinamas universaliu (arba tarpdisciplininiu) meniniu projektu. Mayerová sukūrė choreografines pozas, vaizduojančias / simbolizuojančias kiekvieną abėcėlės raidę. Paspa šias gyvas raides nufotografavo. Nezvalas, vienas svarbiausių čekų avangardo ir modernizmo poetų, rašė šių raidžių įkvėptus eilėraščius – kiekvienai po trumpą kūrinėlį. Viską sujungė Teige, Čekijos avangardinio padalinio „Devětsil“ įkūrėjas – truputį dailininkas, truputį dizaineris, truputį knygų iliustratorius, truputį kultūros kritikas, bet svarbiausia – teoretikas, organizatorius ir įkvėpėjas. Jis sumanė, kad tai bus būtent knyga, sujungianti žodį ir vaizdą į pasaulį keičiančio naujo, revoliucinio meno abėcėlę. Nuo to laiko, per pastaruosius šimtą metų, pasaulis, kaip žinome, iš esmės pasikeitė, bet, deja, visai ne dėl Teige, Nezvalo, Mayerovos ir Paspos „Abėcėlės“. Kita vertus, knyga neabejotinai atliko savo vaidmenį šioje transformacijoje, tapdama viena iš daugelio mielų Europos avangardo biblijų. Tai, kas kadaise, atrodė, galėtų versti stabus ir griauti pamatus, šiandien tėra malonus rankdarbis, bukinisto rinkinių puošmena. Tiesą sakant, taip buvo ir anuomet. Futuristai drąsiai atšaukinėjo kultūrą su visomis jos bibliotekomis; šiandien jų spausdinti karingi manifestai puošia turčių ir visokių antikvarų kolekcijas. Nors nesu visiškai teisus; Teige ir „Devětsil“ nebuvo priešiški konstruktyvizmui ir bauhauzui, o šie labiau siekė ne kažką nuversti, bet pastatyti nuverstojo vietoje.

Po trejų metų, 1929-aisiais, Prahos leidykla „Aventinum“ publikavo Karelo Čapeko knygą „Pasakojimai iš vienos kišenės“ (Povídky z jedné kapsy). Čapekas – aktyvus ir populiarus to meto literatas, romanistas, dramaturgas, žurnalistas ir politinis komentatorius, labai artimas tuometės Čekoslovakijos valstybės (Pirmosios Respublikos) kūrėjams ir vadovams – daugeliu atžvilgių buvo visiška Teige, Nezvalo ir kompanijos priešingybė. Jis buvo tikras šiuolaikinis, modernizmo rašytojas, įvaldęs visas buržuazinės eros verbalines priemones ir jas jautęs lyg savo odą: ne kaip šiaip rašinėtojas ar talentingas amatininkas, ne, būtent kaip – atleiskite už kvailoką žodį, bet kito nerandu – kūrėjas. Čapekas įvaldė įvairius žanrus ir savo darbu juos transformavo – tegu po truputį, pamažu, kažkokiu metodu, kalbos viražu ar žodeliu, bet vis dėlto. Beje, kai kurie jų galingai ir ilgam įsirėžė į mūsų pasaulį. Yra žinoma, kad būtent Čapekas išrado žodį „robotas“, nors ir ne mūsiškis, ne Karelas – apsakymo „Poetas“, apie kurį bus kalbama toliau, autorius, – o Josefas, jo brolis, dailininkas ir taip pat rašytojas. Josefas sugalvojo, o Karelas pirmasis panaudojo – savo iki šiol gąsdinančiai aktualioje pjesėje R.U.R. (1920).

Karelas Čapekas buvo anglomanas; „Angliją“ jis sau susikūrė maždaug tokią pat, kaip ir Jorge Luisas Borgesas, Giuseppe Tomasi di Lampedusa ar net Gilbertas Keithas Chestertonas, kuriam, atrodytų, jos išsigalvoti net ir nereikėjo – ji buvo visur aplinkui. Normalu, kad šių – ir kitų – džentelmenų Anglijos šiek tiek skyrėsi, tačiau kai kurie bruožai išliko bendri. Tai fair play (sąžiningo žaidimo) ir Didžiosios laisvių chartijos (Magna Carta), keistuolių, užsiėmusių pačių įvairiausių įdomybių – nuo „Alisos Stebuklų šalyje“ iki Britų imperijos – kūrimu, sala ir, žinoma, Williamo Shakespeare’o – pirmiausia Shakespeare’o – šalis. Knygos „Kelias į Vigano prieplauką“ (The Road to Wigan Pier), savaime suprantama, nė vienas iš jų negalėjo būti skaitęs. Borgeso ir Čapeko anglomanija kaip objektą apėmė ir patį Chestertoną; abu žavėjosi jo edvardiškumu, meile populiariesiems žanrams, kurie nebuvo madingi tarp aukštojo modernizmo atstovų, ir, galiausiai, jo linksmumu, kuris kartais virsdavo nesulaikomu – kad ir labai perspaustu – džiaugsmu. Borgesas ir Čapekas – Belle Époque vaikai – Chestertoną, kuris buvo už juos vyresnis beveik ketvirčiu amžiaus, matė kaip nuostabų dėdulę-viengungį – kolekcininką ir šnekorių, naivų lygiai tiek, kad nesuprastų, koks iš tiesų jis yra nelaimingas. Ir šį dėdę jie mylėjo kur kas stipriau nei savo pačių neišraiškingą tėvą – nacionalinę literatūrą (kurią sudarė privaloma kalba bei trumputė lentyna su šalies klasikų tomais).

Kaip ir Chestertonas, Karelas Čapekas aprėpė visus literatūros žanrus – parašė romanų, apsakymų, pjesių, publicistikos ir net knygą apie sodininkystę. Taip pat jis truputį pabuvo fotografu ir filosofu. Filosofiniuose svarstymuose nutolo nuo anglomanijos, savo simpatijomis nusikeldamas į Ameriką, kuri buvo lygiai taip pat išgalvota. Kitaip nei jo vyresnis draugas – ir nuolatinis pašnekovas – pirmasis Pirmosios Respublikos prezidentas Tomášas Garrigue’as Masarykas, Čapekas propagavo pragmatizmo ir liberalizmo mišinį, pavyzdžiu laikė Williamą Jamesą ir Johną Dewey, ir 1918 m. netgi išleido filosofinę knygą pavadinimu „Pragmatizmas arba praktinės kalbos filosofija“ (Pragmatismus čili Filosofie praktického života). Šioje srityje Karelą Čapeką domino tiesos ir jos reliatyvumo klausimas. Grožinėje literatūroje tiesiausias kelias iš čia – sekant Chestertonu – vedė į detektyvinę literatūrą. Tačiau, skirtingai nei dėdulė, čekų rašytojas netikėjo Dievą; jo detektyvas daktaras Meizlykas ieškojo atsakymų į kriminalinius klausimus šioje gyvenimo pusėje. Tai yra Čekijos realybėje – bent jau taip, kaip jis, remdamasis savąja patirtimi, ją suprato.

Karelas Čapekas – faktų ištroškęs žurnalistas, aistringas knygų skaitytojas ir tiesiog beprotiškai smalsus žmogus – apie čekų gyvenimą žinojo labai daug. Manau, daugiau nei Chestertonas – apie anglų. Akivaizdu, kad pagrindiniu jo literatūriniu konkurentu turėjo tapti kitas čekas – Jaroslavas Hašekas, parašęs turbūt svarbiausią šalies eksportinę knygą – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“. Tačiau, jei gerai įsiskaitai į šią „šveikiadą“, pamatai, kad ji visai ne apie gyvenimą. Ten sukurtas genialus niekada neegzistavusios ryjančios, geriančios, besišlapinančios, meluojančios ir besanguliaujančios šalies įvaizdis, kurioje klastingas cinizmas pakeitė protą, o tingios pasakėčios – literatūrą. Tokią, kokią kūrė Karelas Čapekas.

Tiesą sakant, Franzas Kafka nemažai žinojo apie čekų kasdienybę, nors ir negyveno ja. Kafka apkeliavo Bohemiją kaip darbuotojų nelaimingų atsitikimų draudimo bendrovės teisininkas. Nelaimingi atsitikimai nutikdavo čekams, dirbusiems vokiečiams priklausančiose gamyklose. Žydas Kafka atsidūrė tarp jų, o tai, atrodo, prisidėjo prie jo socialinio jautrumo išlavinimo.

Taip jie ir gyveno viename mieste – ir Nezvalas su Teige, ir broliai Čapekai, ir Hašekas, ir Kafka, ir daugybė pačių įvairiausių žmonių, tokių kaip Oskaras Baumas – aklas muzikos mokytojas ir literatas. Jis visiškai prarado regėjimą būdamas vienuolikos metų, kai per muštynes tarp čekų ir vokiečių moksleivių jam, nedalyvavusiam visuose tuose reikaluose, trenkė per galvą penalu. Kafka, su kuriuo Baumas vėliau susidraugavo, šiame liūdname įvykyje įžvelgė Prahos žydų likimo simbolį.

Tačiau mes visiškai pamiršome „Abėcėlę“ ir – kas visai nedovanotina – „Pasakojimus iš vienos kišenės“. O šios knygos vertos dėmesio; antroji jūsų, mielas skaitytojau, nuolankaus autoriaus gyvenime apskritai atliko tam tikrą, tiesą sakant – netgi nemenką, vaidmenį.

Persikėlęs į Prahą, aš – po neleistinai ilgos pauzės – ėmiausi čekų kalbos. Mano mokytojos (kažkodėl visada būtent mokytojos, o ne mokytojai) buvo Karolio universiteto Slavistikos skyriaus studentės ir aspirantės. Tad kad ir kaip stengiausi išbristi iš tos literatūrinės pelkės, kurioje kapstausi visą gyvenimą, ir įgauti praktiškų bei pritaikomų gebėjimų, kalbos mokiausi iš literatūros, greta jos ir aplink ją, be to, ne vien čekų. Pirmoji mano mokytoja savo kalbos veikimo mechanizmus man atskleidė remdamasi čekišku vieno Velimiro Chlebnikovo eilėraščio vertimu; jos pavardė buvo – žinoma, išvertus – Kiškytė. Ją pakeitė kita, nuodugnesnė ir ryžtingesnė, vėlgi – išvertus, pavarde Vilkaitė. Pradėjome nuo Ivano Blatný eilėraščio, o tada perėjome prie čekų prozos. Pirmasis buvo Bohumilo Hrabalo apsakymas „Pan notář“ (pavadinimą pateikiu originalo kalba, nes pagrindinis veikėjas, mano nuomone, joks ne „ponas“, o būtent „pan“) – didingas kūrinys, vienas geriausių praėjusio amžiaus Europos prozos pavyzdžių, patikėkite. Hrabalas žinomas kaip monologinio pasakojimo – tiesiogine šio žodžio prasme – meistras. Savo darbuose jis aprašo situacijas, kuriose (ir apie kurias) gimsta unikalus balsas, intonacija, story. Versti tai sudėtinga net profesionalui, o aš tuo metu buvau tik pradėjęs pažinti čekų kalbą. Beje, Vilkaitė nuolat buvo šalia, nors ir pati ne visada suprasdavo originalą – Hrabalas garsėja kaip naujų žodelių išradėjas. Pavyzdžiui, apsakymų rinkinys, į kurį įeina „Pan notář“, vadinasi „Pábitelé“ – tai hrabališkas naujažodis, kažkas panašaus į „keistuolius“, slengu vadinamus kosmonautais. Išgalvota leksika man patiko kur kas labiau nei nusistovėjusi, bent jau greičiau ją įsimindavau. Po poros mėnesių mes nusikapstėme iki nepamirštamo „Pano notaro“ finalo – ir perėjome prie klasikos. Vilkaitė išsitraukė iš kuprinės visko mačiusį Karelo Čapeko „Pasakojimų iš vienos kišenės“ tomelį ir parodė tekstą, su kuriuo praleidome itin malonias ir naudingas tris savaites. Apsakymas „Poetas“. Štai taip: iš pradžių Chlebnikovas, paskui Blatný, o dabar – išgalvotas poetas Jaroslavas Neradas, gyvenęs Prahoje praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Čekų kalba, visiškai žemiška ir puikiai atspindinti kasdienius jos vartotojų poreikius, pas mane atjojo raita ant Pegaso. Ant jo ji ir nudulkėjo: deramai čekų kalbos taip ir neišmokau.

Istorija labai trumpa. Jau minėtam policijos komisarui Meizlykui pranešama apie eismo įvykį Žitnos gatvėje. Ketvirtą ryto perėjoje nežinomas automobilis partrenkė girtą senę ir žaibiškai pasišalino. Meizlykas apklausia įvykį mačiusį patrulį. Jų pokalbis kiek komiškas dėl savo beprasmiškumo: patrulis neįsiminė nei mašinos spalvos, nei numerio. Nėra kieno paklausti apie tai, nėra ir ką atsakyti – o protokolas reikalauja. Įvedamas liudininkas, mechanikos studentas pavarde Králík, išvertus – Triušis. Prisimenu, kad tada, prieš beveik ketvirtį amžiaus, mašinaliai pagalvojau – na, čia jau per daug, čekų kalba tarsi pamažu vilioja į kažkokį pragarišką žvėryną: iš pradžių Kiškytė, paskui Vilkaitė, o dabar dar ir Triušis. Matyt, finale mane užpuls prisikėlusi eismo auka – girta senė Salamandrova.

Laimei, taip neatsitiko, ir – padedant Dievui bei Vilkaitei – pavyko įveikti apsakymą iki galo. O ten kaip tik ir prasidėjo įdomiausia dalis. Liudininkas neprisiminė visiškai nieko, kaip ir patrulis. Visgi Meizlykas užsikabino už detalės – Triušis buvo su bičiuliu, taip pat įkaušusiu jaunuoliu vardu Jaroslavas Neradas. Neradas – poetas, be to, avangardistas. Šioje vietoje vėl pradėjo kankinti neaiškios abejonės. Na gerai, išgalvoto avangardisto pavardė kuo puikiausiai atitinka čekų klasiko Jano Nerudos pavardę, kuris kaip tik ir įvedė į tuomet dar jauną nacionalinę literatūrą apsakymo žanrą, be kita ko, „apsakymo apie gyvenimą“ – tokio, kurį Čapekas šioje savo knygoje ir imitavo. Ir tiek jau to, kad vargšės senės, kurios gyvybę išgelbėjo visai netoli įvykio vietos esančios ir kadaise jėzuitų pastatytos Visuomeninės ligoninės gydytojai, vardas Božena Macháčková, – tai yra bemaž toks pat, kaip dar vienos klasikės, Boženos Němcovos, parašiusios apsakymą „Senelė“, kuriame, regis, pirmą kartą ir papasakota apie kasdienį čekų gyvenimą. Bet pats liudininkas poetas Jaroslavas Neradas! Kaipgi šiame varde neišgirsti jo amžininko, o galbūt net dvynio vardo?

Per apklausą poetas Neradas kartoja tai, ką prieš jį pasakė kiti liudininkai. Nieko nematė, nieko neprisimena, be to, buvo girtas. Su Triušiu priešaušrio valandą grįžo iš aludės. Girdyklų Žitnos gatvėje tuomet buvo nemažai, o viena – netgi ypač pamėgta bohemos: „Kumanovo“ vyninė. Ten pilstė serbiškus vynus, o didelis jų mėgėjas buvo Jaroslavas Seifertas – taip pat „Devětsilo“ dalyvis, poetas siurrealistas, vėliau – socialistinės Čekoslovakijos rašytojų sąjungos pirmininkas ir netgi Nobelio premijos laureatas (1984). Tačiau su mūsų istorija jis neturi nieko bendro, todėl atsisveikinkime su juo, ir štai pilnėjanti jo figūra su puikiai pasiūtu paltu pradingsta tabako migla užtrauktame tarpduryje. O iš ten, įsikibęs Triušiui į parankę, išsvirduliuoja Neradas. Abu išeina į gryną orą ir šlitinėdami pėdina aukštyn Žitnos gatve. Kurgi partrenkė vargšę Macháčkovą? Kryžkelėje su Štepanskos gatve? Ar dar aukščiau? Dabar judriausia yra Sokolskos gatvė – tai trasa, kuria įsibėgėję automobiliai įskrieja ant Nuselės tilto. Prieš šimtą metų jo nebuvo, tad ir eismas šioje gatvėje akivaizdžiai tekėjo ramiau. Čia Žitnos gatvė baigiasi, virsdama Anglų gatve, o jų sankirtoje – pirmasis mano adresas Prahoje, bet šįkart ne apie tai.

Taigi pėdina tiedu įsikibę vienas kito, šnekučiuojasi ir staiga išvysta šitai. Tuščioje kryžkelėje, ketvirtą ryto. Gerai bent, kad ne mirtinai. Pasišalino iš įvykio, ne, jau ne įvykio, o nusikaltimo vietos. Sukrėstas poetas apsiverkė. Patrulis pasilenkė virš aukos ir bandė suteikti pagalbą. Niekas neprisimena nieko – nei automobilio numerio, nei spalvos. Tyrimo kolapsas.

Ir čia į pagalbą ateina menas, tiksliau – literatūra. Be to, ne koks nors ten realizmas, o tikrų tikriausias avangardas. Pasirodo, sukrėstas Žit­nos gatvėje pamatytos dramos, Neradas sukūrė eilėraštį – tuojau pat, dar tą pačią naktį. Kitą dieną per apklausą, sunkiai tai prisimindamas, jis išverčia savo kišenes ir… o, stebukle, štai jis – išganingas vokas, o ant jo – keverzonės:

Namai rikiuotėj temo pro ažūrą,
Mandolina jau skambino aušra.
Mergina raudo… Į tolimą Singapūrą
Jūs lėkėte lenktynių mašina.
Palaužta tulpė dulkėse parblokšta.
Užgeso aistra, valios nebėra… užmarštis gili…
O gulbės kaklas!
O krūtinė!
O būgnas ir lazdelės tie –
tragedijos ženklai!

Autoriaus deklamavimas policininkui nepadaro jokio įspūdžio. Meizlykas užduoda poetui klausimą, kurį filosofas neabejotinai priskirtų epistemologijos – pažinimo teorijos – sričiai, taip mėgtai paties Karelo Čapeko:

„Na, matote, – tarė komisaras Meizlykas, – iš viso to aš niekaip negaliu suprasti, kad „liepos penkioliktą dieną ketvirtą valandą ryto Žitnos gatvėje automobilis Nr. toks ir toks parbloškė šešiasdešimtmetę girtą elgetą Boženą Macháčkovą, kuri sunkaus būvio nugabenta į miesto ligoninę“. Apie šiuos faktus jūsų eilėse, mano pastebėjimu, nėra nė žodžio. Štai kaip!“

Jeigu Meizlykas žinotų, kaip labai jis klydo! Jo pragmatiškas, utilitarinis, amerikietiškas tiesos siekimo būdas, jo epistemologija akimirksniu buvo diskredituoti. Suteikime žodį mūsų poetui:

„Viskas – tik išorės faktai, nuoga tikrovė, – karščiavosi jaunuolis. – O poezija – tai vidinė realybė. Poezija – tai laisvi siurrealistiniai vaizdiniai, gimę poeto pasąmonėje, suprantate? Tai tos regimosios ir girdimosios asociacijos, kuriomis turi persiimti skaitytojas. Ir tada jis supras.“

Kas belieka policininkui? Gilintis į vaizdinius. Poetas padeda detektyvui tai padaryti – ir, reikia pasakyti, jiems puikiai pavyksta.

„Namų greta“ (originale jie dar ir marširuoja) – reiškia Žitnos gatvę.
„Mergina raudo“ – taigi kiekvienas idiotas, išskyrus policininką, atpažins aušrą.
Kai reikalas priėjo iki Singapūro, į kurį lenktynių mašina skriejo siurrealistinio laiško adresatė, įsiliepsnojo tikras estetinis ginčas.
„– <…> „lenktyninis automobilis“?
– Matyt, aš taip suvokiau tą automobilį, – paaiškino poetas.
– Jis buvo lenktyninis?
– Nežinau. Tai tiesiog reiškia, kad jis lėkė pasiutusiu greičiu. Lyg skubėdamas į pasaulio kraštą.
– Aha, štai kaip. Pavyzdžiui, į Singapūrą? Bet kodėl, Dieve mano, būtent į Singapūrą?
Poetas gūžtelėjo pečiais.
– Nežinau, galbūt todėl, kad ten gyvena malajai.
– O kuo čia dėti malajai? Ką?
Poetas sumišęs nutilo.
– Tikriausiai mašina buvo ruda, – susimąstęs ištarė jis. – Kažkas rudo ten tikrai turėjo būti. Kitaip iš kur būtų atsiradęs Singapūras?
– Štai kaip, – tarė Meizlykas. – Kiti liudytojai sakė, kad automobilis buvo mėlynas, tamsiai raudonas ir juodas. Kuo gi tikėti?
– Manimi, – pasakė poetas. – Mano spalva malonesnė akiai.“

Kaip matome, čia susiduria dvi filosofijos, dvi estetikos – amerikietiškasis utilitarizmas su britų subjektyviuoju idealizmu, Johnas Dewey su vyskupu Berkeley. Ginčas dėl liudijimo tikrumo policijos protokole išsprendžiamas grynai voliuntaristiškai, įnoringai estetiškai, remiantis froidiškuoju malonumo principu. Tik nenerkime čia į tas malonumo interpretacijas, kitaip per toli nuklysime.

„Palaužta tulpė“ liudija, kad visoje šioje scenoje dalyvavo moteris – ne ta, įsivaizduojama gražuolė, kurią automobilis skraidina į Singapūrą ar dar velniai žino į kokį pasaulio kraštą, o visiškai reali, ta, kuri ir buvo „palaužta“ pralekiant tam pačiam automobiliui. Kiek šiurkštokas Meizlykas stebisi, kad „vargšė elgeta“, taip jis ją pavadino, eilėraštyje virto „tulpe“, o poetas riteriškai primygtinai reikalauja, kad net būdama tokios apverktinos būklės, kokioje įžengusi į septintą dešimtį atsidūrė Božena Macháčková, ji nusipelno pagarbos – ir kaip moteris, ir kaip žmogus.

Kaip matome, nokdauną keičia nokdaunas, poetas ne šiaip pirmauja – čia jau žaidimas į vienus vartus. Ir tada prasideda pagrindinė eilėraščio analizės dalis.

„O gulbės kaklas“. Įsiklausyk, skaitytojau, ką ši eilutė tau primena? Net ne primena, apie ką tiesiog rėkte rėkia? Palikime nuošaly Ledą ir kitus erotinius niekučius, mąstykime griežtai, netgi matematiškai… Žinoma, tai skaičius „2“. Atitinkamai ir „krūtinę“ derėtų nušviesti praktinio proto šviesa ir įžvelgti joje ne kokias nors „jaunas krūtis“ iš romantiškos meilės lyrikos, o tiesiog skaičių „3“. Kiek sudėtingiau su „o būgnas ir lazdelės tie“, tačiau ir čia kiek pamąstę pateiksime teisingą atsakymą: skaičius „5“ (lazdelės kampu virš solidaus būgno pilvo). 235. Rudo automobilio, kuris 4 valandą ryto Žitnos gatvės sankryžoje partrenkė Boženą Macháčkovą ir nusikalstamai pasišalino iš įvykio vietos, numeris.

Būtent čia prisimenama avangardinė „Abėcėlė“. Prie kiekvienos raidės, kurią kūno judesiais vaizdavo Milča Mayerová, buvo pridėtas jos įkvėptas Vítězslavo Nezvalo eilėraštis. Būtent įkvėptas, o ne aiškinantis konkrečią abėcėlės raidę. Sakykime, štai kaip Nezvalas mato „I“:

Ir grakštus šokėjos kūnas
virš galvos raudona vėduoklė liepsnoja
ruda dirigento ševeliūra
aukščiausios natos! Indianola.

Atspėti čia raidę „I“ būtų galėjęs nebent Jaroslavas Neradas, ir tai, ko gero, tik padedamas Romano Jakobsono – juk didysis kalbininkas tuomet gyveno Čekoslovakijoje ir Prahos lingvistų būrelio posėdžiuose diskutavo apie poetinę kalbos funkciją. Netgi drįsčiau teigti, kad „Poete“ Čapekas pamėgino paneigti jakobsoniškąjį kalbos funkcijų rinkinį, kuriame poetinė atskirta nuo referencinės bei kitų, pranešimas dėl paties pranešimo – nuo komunikacijos, informacijos perdavimo ir taip toliau. Tačiau tokiu atveju nedidelis apsakymas, penkių puslapių mažmožis, virsta vienu iš universalių, esminių praėjusio amžiaus Vakarų tradicijos tekstų.

„Liaukitės, – sušuksite jūs. – Na ir užlankstėte! Tai tiesiog eilinis, greitomis produktyvaus autoriaus sukurtas humoristinis feljetonas, nerimtas niekutis!“

Mielai su jumis sutiksiu. Gali būti ir taip. Apsakymą „Poetas“ iš tiesų galima vertinti kaip mažmožį, nereikšmingą niekutį, rašytojo-žurnalisto plunksnos vaisių, feljetoną laikraščio, o vėliau ir knygos puslapiams užpildyti. Visa tai tam tikru mastu yra tiesa. Rimtumo čia nedaug. Apskritai „Pasakojimai iš vienos kišenės“, kaip ir antrasis tomas „Pasakojimai iš kitos kišenės“ bei daugelis kitų Karelo Čapeko raštų, išsiskiria gana nerimtu tonu, panašiu į Miguelio de Cervanteso, Laurence’o Sterno, Charleso Dickenso „Pikviko klubo pomirtinių užrašus“ ar, tiesą sakant, ir daugelio Chestertono kūrinių. Man atrodo, jis kyla iš gilaus, kartais nesąmoningo pojūčio, kad pasaulis iš esmės yra protingai sutvarkytas, kad ydos ir nusikaltimai (juk būtent jie – detektyvo žanro duona) – nukrypimai, o ne norma. Kitaip kam tada su jais kovoti, eikvoti laiką, jėgas ir žmonių gyvybes jiems atskleisti bei ištaisyti? Ir štai šis žinojimas, kad galų gale „mūsiškiai laimės“ – tiksliau, „mūsiškiai jau kažkada seniai, nuo pat pradžių laimėjo, ir mes gyvename jų sukurtame, nors ir kiek pagedusiame pasaulyje“ – kartais pasakojimą apie nelinksmus dalykus paverčia lengvu, o sykiais net per lengvu, vos ne džiugiu. Chestertonui ne kartą tai buvo prikišama. Nežinau, ar priekaištauta Čapekui, bet jo nerimtumas to paties pobūdžio.

Ir taip, jis buvo rašeiva. Čia nėra nieko gėdingo. Daugybė buvo tokių – rašiusių gausiai ir nuolat, kad užsidirbtų, paversdami rašymą, literatūrą profesija. Tarp rašeivų būta didžių autorių – Danielis Defoe, Honoré de Balzacas, Fiodoras Dostojevskis, Georges’as Simenonas, George’as Orwellas ir kiti; nors ne, apie tai reikėtų pasakyti kitaip: tarp didžiųjų pastarųjų dviejų–trijų šimtmečių rašytojų buvo ir tokių, kurie nepelnė sau duonos plunksna. Likusieji užsidirbdavo, o tai neišvengiamai reikalauja rašyti daug. Kai kurie autoriai šią aplinkybę suvokė kaip nemalonų trukdį ar net prakeikimą, bet ne visi. Buvo tokių, kurie užsakomąjį rašymą pavertė aukštuoju žanru: pavyzdžiui, Joana Didion arba Trumanas Capote. Viskas priklauso nuo asmeninio pasirinkimo, požiūrio ir tono.

To niekada nesuprato romantikai (nors tarp jų buvo gausu puikių eseistų, apybraižų autorių, žurnalistų, pavyzdžiui, Pierras Jules’is Théophile’is Gautier), ir tie, kurie meninės prozos bei poezijos kūrybą iškėlė ant pjedestalo, paversdami „aukštąją literatūrą“ vieninteliu ir svarbiausiu savo gyvenimo tikslu. Atrodo, tai prasidėjo nuo Gustavo Flaubert’o, paskui tęsė didieji modernistai – Jamesas Joyce’as, Marcelis Proustas, Samuelis Beckettas – sąrašas ilgas. Avangardistai, nors ir griovė senąją estetiką, priklausė tai pačiai stovyklai. Kovodami su „aukštąja literatūra“, jie jau vien tuo faktu pripažino, kad ji iš tiesų tokia, nes kitaip – kam gi terliotis rankas?

Apsakyme „Poetas“ Karelas Čapekas, iš pirmo žvilgsnio, nepiktai pasijuokė iš avangardistų. Tačiau ne šiaip pasijuokė, o pagyrė. Karikatūrinis Vítězslavo Nezvalo dvynys Jaroslavas Neradas įžvalgumu gerokai pranoko policijos komisarą – nusikaltimas išaiškinamas būtent dėl jo, atrodytų, absurdiškų eilių. Tiesa atsiskleidžia poezijoje. Tačiau ir Protas, ratio, nelieka sugėdintas – juk būtent dėl jo pavyko ištraukti faktus iš metaforų sangrūdos. Poezija ir Tiesa žengia koja kojon, kaip įkaušę mechanikos studentas Janas Králíkas ir poetas siurrealistas Jaroslavas Neradas.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė