K-pop supergrupė „BTS“ paskelbė neteiksianti savo muzikos 2027 m. „Grammy“ nominacijoms. Panašu, kad toks sprendimas priimtas reaguojant į faktą, jog kitų metų apdovanojimuose atsiras nauja kategorija – „Geriausias Azijos popmuzikos atlikimas“.

„Grammy“ taisyklėse Azijos popmuzika apibūdinama kaip „savarankiška ir visame pasaulyje pripažinta populiariosios muzikos forma“. Kategorija skirta įvertinti įrašams, kuriuose „prasmingai vartojama viena ar kelios Azijos kalbos“.

Apie pasitraukimą iš „Grammy“ paskelbę savo instagramo paskyrose, visi septyni „BTS“ nariai išreiškė viltį, kad „muzika galės būti girdima ir mylima tokia, kokia ji yra, o ne skirstoma pagal regioną ar kalbą“.

Atidžiau pažvelgus į organizatorių pasirinktą formuluotę, taisyklėse teigiama, jog Azijos popmuzikai „būdingas vientisas požiūris į muziką, atlikimą ir pateikimą“. Kaip pavyzdžiai nurodomi K-pop, J-pop (Japanese pop, arba japoniška popmuzika) ir C-pop (Chinese pop, arba kiniška popmuzika) – bent jau pagal pavadinimą visi jie yra Rytų Azijos žanrai. Kaip „vientisas požiūris“ čia apibūdinamas vadinamųjų „dievaičių“ (angl. idols) – nuo jaunystės profesionaliai rengiamų popmuzikos kūrėjų – auginimo modelis.

Pokario Japonijoje atsiradę „dievaičiai“ – tai atlikėjai, kurie dar paauglystėje ima intensyviai mokytis dainavimo, šokio, vaidybos bei užsienio kalbų. Dalis vaikų dirbti pradeda net dar jaunesni. Jų kūrybos leidyba, rinkodara ir renginiai paprastai patikimi vienai agentūrai, nors atliekami žanrai skiriasi priklausomai nuo šalies, regiono ir net atlikėją reprezentuojančios organizacijos.

Toks „dievaičių“ formavimo modelis ypač paplitęs Japonijoje, Kinijoje bei Pietų Korėjoje, tačiau ne tik jose. Filipinų merginų kolektyvas „Bini“, 2026 m. debiutavęs festivalyje „Coachella“, taip pat vadinamas „dievaičių grupe“. K-pop sąvoka gana glaudžiai siejama su pasaulyje plintančia „dievaičių“ auginimo metodika, tačiau J-pop atveju šis ryšys nėra visiškai tiesioginis. Pastarasis terminas atsirado devintajame dešimtmetyje, kai Japonijos radijuje reikėjo atskirti vietos kalba atliekamas dainas nuo anglakalbių.

Tarp japonų muzikų, kuriems prognozuojama sėkmė čia aptariamoje „Grammy“ kategorijoje, yra ir tokių dainų autorių bei atlikėjų kaip Kenshi Yonezu, neturinčių beveik nieko bendra su „dievaičių“ fabrikais. Nors Kinijos dalyviai ryškiai matomi įvairiuose Azijos talentų šou, kur buriamos „dievaičių“ grupės, C-pop apima daugybę regioninių bei kalbinių požanrių, o jų niuansai naujosios kategorijos formuluotėje neatsispindi.

Kodėl „Azijos popmuzika“?

„Grammy“ apdovanojimai rengiami JAV, todėl sąvoka „Azijos popmuzika“ galėtų nurodyti ir bendrą Azijos kilmės amerikiečių diasporos tapatybę. Po 2021 m. Valstijose nuskambėjusios rezonansinių neapykantos nusikaltimų prieš šias bendruomenes virtinės, „BTS“ jau anksčiau buvo išreiškusi solidarumą su azijiečių kilmės amerikiečiais. Visgi įvardijant kategoriją pirmenybė teikiama „dievaičių“ formavimo modeliui, ir tai daroma kitų popmuzikos produkcijos sistemų sąskaita, o Vakarų ir Pietų Azijos populiarioji muzika, regis, apskritai lieka nuošalyje, taip tik patvirtinant akivaizdų dalyką: vargu ar „Grammy“ gali autoritetingai apibrėžti, kas yra Azijos popmuzika.

K-pop ir J-pop atlikėjus pradėjau tyrinėti tuo metu, kai „BTS“ dar tik žengė pirmuosius žingsnius anglakalbėse rinkose. Pastebėjau, kad anglakalbėje žiniasklaidoje diskutuojant apie grupės „pasaulinę“ sėkmę dažnai buvo daroma prielaida, jog įsitvirtinimas JAV yra svarbiausias jos tarptautinių laimėjimų matas, ignoruojant faktą, kad 2026 m. Japonija bei Kinija yra atitinkamai antra ir trečia pagal dydį muzikos rinkos pasaulyje, ką ir kalbėti apie seniai visoje Azijoje vykstančius popmuzikos bei kultūros mainus.

Kultūros studijų tyrėjas Koichi Iwabuchis šį reiškinį pavadino „tarpusavio kultūrinėmis nuorodomis tarp Azijos šalių“. Pasak jo, toks santykis leidžia kvestionuoti „požiūrius ir teorijas, kildinamas iš Europos bei Amerikos patirčių“.

Kokios galimybės atsiveria leidus Azijos popmuzikos atlikėjams patiems apibrėžti savo kūrybą, atskleidžia tarptautinis japonų muzikantės Awich projektas. Ji – populiari hiphopo atlikėja, balsu bei dainų rašymo gebėjimais prisidėjusi ir prie roko bei popmuzikos projektų.

2025 m. Awich sukūrė dainą ir reklaminį vaizdo klipą „Asian State of Mind“, kuriame pasirodė ir žinomi reperiai iš Korėjos, Kinijos, Indijos bei Kambodžos. Kiekviename posme atlikėjai nagrinėja, kas juos skatina muzikuoti, kaip jų kūrybą formavo vietos, kurias vadina namais. Kambodžos reperis Vannda paskutiniame savo posme ištaria itin iškalbingą anglišką frazę: „Sakiau jums – atėjo metas, aš dekolonizuoju.“ 

Garso įrašų akademijos (angl. The Recording Academy), kuriai priklauso „Grammy“ apdovanojimai ir kuri juos rengia, generalinis direktorius Harvey’is Masonas jaunesnysis pastaraisiais metais aktyviai gynė konsultacijų procesą, vykstantį įvedant naujas nominacijas. Pavyzdžiui, jis teigė, jog kategorija „Geriausias Afrikos muzikos atlikimas“ užgimė remiantis „kelionėmis į Afriką“ ir pripažinus, jog Afrikos atlikėjai „nebuvo išgirsti“.

„BTS“ nusprendus neteikti savo muzikos 69-iesiems „Grammy“ apdovanojimams, Masonas jaunesnysis paskelbė, kad Garso įrašų akademija „ir toliau klausysis pasaulinės muzikos bendruomenės bei sieks pagerbti ir įvertinti visus atlikėjus, kurių muzika jaudina pasaulį“.

Taigi lieka vienas svarbus klausimas: su kuo buvo konsultuojamasi formuojant naująją „Geriausio Azijos popmuzikos atlikimo“ nominaciją? „BTS“ sprendimas kitąmet nepretenduoti į „Grammy“ statulėles mažų mažiausiai atkreipė dėmesį į Azijos popmuziką – tiesa, greičiausiai ne taip, kaip tikėjosi organizatoriai.

Apie autorę:

Dorothy’ė Finan – Lidso universiteto kultūros industrijų dėstytoja, tyrinėjanti jaunystės patirčių ir idealų raišką Jungtinės Karalystės, Japonijos bei Rytų Azijos medijose.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Tauras Bernotas

2026-09-01