PANKŲ REIVAI: DAUGIAU NEI TRIUKŠMAS
Ugnė Marija Andrijauskaitė
1992 m. pasirodė Craigo O’Haros knyga „The Philosophy of Punk: More Than Noise“ („Pankų filosofija: daugiau nei triukšmas“), kuri labai greitai, t. y. jau 1993-iaisiais, pagal visas „pasidaryk pats“ idėjas išversta į lietuvių kalbą ir išleista. O’Hara, nagrinėdamas pankų filosofiją, pastebėjo panašumus į ankstesnius meno judėjimais: avangardistus dėl šokiruojančios išvaizdos, dadaistus dėl maištingų poelgių, futuristus dėl polinkio atmesti įprastas meno formas ir publikos įtraukimo. Žvelgiant į pankų reivus, verta pažymėti ir jų panašumą į hepeningus ir Fluxus. Michaelas Kirby knygoje „Happenings and other acts“ („Hepeningai ir kiti aktai“) rašė, jog ši meno rūšis apipinta mitų, kurie kilo iš jos pačios esmės: spontaniškumo, mažo stebėtojų rato, minimalios informacijos apie tai, kur ir kada įvyks. Pankai, panašiai kaip ir Fluxus, kvestionuoja tradicines vertybes; Fluxus menininkai kūrybą grindė atsitiktinumu, jų hepeningai ir performansai tęsė dada tradicijas, buvo nukreipti prieš profesionalųjį meną ir jo elitarizmą. Panašiai pankų bendruomenė maištauja prieš vartotojiškumą, pasireiškiantį ir muzikoje bei koncertuose.
1998–2003 m. Vilniuje, Kauno g. esančiame „Geležiniu kabliu“ vadinamame pastate veikė legendinis pankų muzikos ir kultūros centras „GreenClub“: jis turėjo koncertams skirtą patalpą rūsyje, viršutiniuose aukštuose buvo stalo futbolo ir poilsio zona, sekmadieniais veikė nedidelė veganiško maisto kavinukė bei fanzinų biblioteka. Šioje erdvėje reguliariai lankydavosi apie 300–400 žmonių. Pirmo „GreenClub“ baigtis buvo liūdna: po kelių policijos reidų paskutine vinimi į karstą tapo gaisras. 2003 m. pabaigoje šis klubas duris atvėrė naujoje vietoje – Maironio g. esančiose Menų spaustuvės patalpose. Čia pankroko koncertai vyko iki 2006 m. pradžios. Duris užvėrus ir šiam „GreenClub“, Vilniaus pankai kurį laiką liko be savo koncertų erdvės; jie vykdavo „Intro“ klube ar kitose miesto vietose, trumpai (2006 m. rugpjūtį–2007 m. gegužę) stoties rajone veikė klubas „Gyvas D. I. Y.“. Todėl imta ieškoti sprendimų, kaip ir kur rengti nedidelius, smagius ir nekomercinius koncertus: taip kilo pankroko reivų idėja. Naršant po šios bendruomenės forumo archyvus (www.hardcore.lt), iš kurių paimtos pankų bendruomenės narių citatos, savuose prisiminimuose ir nuotraukų kolekcijose pavyko sudėlioti trumpą pankų reivų istoriją. Ji nepretenduoja į objektyvumą, apie reivų metą pasakoja jų dalyviai ir organizatoriai. Iš forumo paimtų citatų kalba taisyta minimaliai, siekiant išlaikyti autentiškumą.


r(A)v(E)lution. Kaunas, 2007-06-02. Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotraukos
REIVO GIMTIS
Vieną šiltą 2006-ųjų birželio vakarą nuo „Kuro aparatūros“ viešojo transporto stotelės į futbolo aikštę tarp medžių patraukė būreliai žmonių. Tą dieną Vilniaus pankroko ir DIY bendruomenės dalyviai vieni kitiems siuntė SMS žinutes su informacija apie būsimą koncertą – apie jį buvo galima sužinoti tik šitaip arba iš lūpų į lūpas. Tokia strategija pasirinkta ne atsitiktinai: niekas nesirūpino reikiamais leidimais ir neužsiėmė kita biurokratija. Pirmasis pankroko reivas vyko taip, kaip ir pridera: maištaujant prieš sistemą ir laikantis visų „pasidaryk pats“ principų. Kaip rašė vienas koncerto dalyvis, renginys pasiuntė stiprią politinę žinią: „<…> mes GALIM paimt ir pasakyti, vat mes JAMAM šitą stadioną ir darom čia koncertą.“
Nors renginio vieta pasirinkta mieste, tačiau nuošalyje – futbolo aikštėje, toli nuo gyvenamųjų namų. Šiandien vietoje tos aikštės plyti Ozo parkas, stovi nauji pastatai. Reive tuomet grojo keturios grupės: iš Kauno atvykę „Anarres“, baltarusiai „Kursk“, suomės „Spoiled Betty“ bei amerikiečiai „Kakistocracy“. Koncertui surengti prireikė nemažai organizatorių užsispyrimo ir pastangų, laiko pasiruošti ir po koncerto sutvarkyti aplinką, išsiųsta apie šimtas SMS žinučių draugams su informacija apie reivą, išleista 50 litų elektros generatoriaus nuomai, 20 litų generatoriaus degalams bei 100 litų įgarsinimo aparatūros nuomai. Lankytojai kviesti „susimesti ant koncerto“ tiek, kiek gali, ir paskatinti patys imtis iniciatyvos kitą kartą rengti panašų koncertą. Nors sąmoningumo lankytojams, deja, pritrūko (į maišelį maždaug šimtas klausytojų sumetė vos 192 litus, tad dalį išlaidų teko padengti patiems sumanytojams), nuoskaudų nejausta; vėliau vienas organizatorių rašė: „<…> tame ir sumanymas buvo, kad n**** tuos klubus ir entertainment industries, kad darom nepriklausomai ir bet kur, jei nėra kol kas vietos ir susimetam grupėms, žmonėms, o ne klubams ir sąskaitoms. <…> gal biškį per daug pripratom prie gražaus aiškaus intro su gražiom aiškiom kainom, gal biškį daugiau purvo ir tikrumo? <…> tikiuosi, kad auka-vietoj-kainos taps kažkada gerąja tradicija!“
Pirmąjį pankroko reivą kai kas skelbė geriausiu metų koncertu, muzikantai džiaugėsi galimybe pagroti originalioje erdvėje po mėnulio šviesa. „Patiko važiuot pankroko konvojum per miestą, lemputės, dragai už krūmų, izolkė, šuniukas pogo sūkuryje. Buvau užlipus ant kalniuko, toks vaizdas, kad kažkokia sekta atlieka savo apeigas – daug keistai šokinėjančių žmogučių aplink tris mažas lemputes, garsiai skambanti bačka ir daug tamsos aplinkui“, – reivo įspūdžiais dalinosi lankytoja.


Kuro aparatūros reivas. Vilnius, 2006-06. Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotraukos
DIENA, KAI MIRĖ PANKROKAS
Šiandien jau daugeliui girdėtas pankų muzikos kolektyvas „Lapkričio dvidešimtosios orkestras“ bei supuvusia skyle vadinama „XI20“ koncertų erdvė; kasmet lapkričio 20-ąją pankai mini pankroko mirties metines. Šie pavadinimai gimė po 2007 m. lapkričio 20-ąją vykusio reivo apleistame pastate Vilniaus stoties rajone. Kelias dienas prieš reivą būrys žmonių kuopė namą Drujos gatvėje, ruošdamiesi dar vienam reivui. Tą lapkričio vakarą trumpam „užskvotintame“ name turėjo groti Vilniaus grupė „Žiurkės“, kauniečiai „Annares“ bei svečiai iš Italijos „Nagasaki Nightmare“. Apie jį informacija taip pat platinta neviešai, tik tarp draugų dalintasi informacija apie reivo laiką ir vietą.
Kelios dienos prieš koncertą pasklido žinutės su klausimais, kur jis vyks, ar priekaištais, „kodėl negalima paskelbti vietos, kad ir forume? Juk ne visi lyg pastoviai būna ant kontakto su žinovais, bet koncertą pamatyt tai norisi“. Tačiau atsakymas buvo paprastas: „<…> tai bus reivas. 100 % s. p. k. – sužinok pats/i kur.“ Tokia praktika kitų pankroko ar DIY scenos narių pasitikta su džiaugsmu: „<…> užteks popso ir masovkių. Su nesusipratėliais ar panašiai. Kas nori, tas randa, o dabar dar ir pasakyk visiem… kur romantika?“ Kiti pritarė: „Aš manau, negalima paskelbt dėl to, kad prisirinks visokių alko/teen/riot ir bus šūdas. Reiks rūpintis, kad kas ko nepridarytų ir panašiai. <…> Kad nebūtų tokia publika, kaip Intro per paskutinius koncertus pastebėjau, dar koncertas neprasidėjo, o kokie aštuoni voliojasi gatavi kitoj kelio pusėj prie VDA.“ Nors neretai pankrokas ir anarchizmas siejami su netvarka ir chaosu, lietuviška punk, hardcore, DIY scena kaip tik pasižymi organizuotumu ir į „alkopankus“ žiūrima ne visada palankiai.
Šis reivas pavyko „kaip iš pypkės – valanda išsipakavimui ir valanda susipakavimui“, pasiklausyti muzikos ir gerai praleisti laiko susirinko apie 130 žmonių. Tad reivo formatas iš tiesų unikalus ir sėkmingas. Viena iš lankytojų džiaugėsi: „<…> buvo nuoširdžiai ir pankovai. Seniai tokio jausmo nebuvo. Ir pagaliau pamačiau, kad kažką dar pažįstu iš tūso, nes kažkaip paskutinių Intro tusovkių metu, per tas marias mažų mergaičių ir berniukų, nematydavau pažįstamų veidų.“ „Tokių koncertų, manau, reikia – mažiau malalietkų ir kiekviena(s) jaučias (?), kad pakvietė į koncertą (jo darymą?). Būtų gerai ir visą laiką taip varyt, o ne „Intro renginių tvarkaraštis pristato“ režimu“, – svarstė kitas.
Kai duris užvėrė pogrindinis „GreenClub“ ir renginiai persikėlė į „Intro“ erdvę, juose ėmė lankytis platesnė publika, o ilgiau punk ir DIY aplinkai priklausantys žmonės ėmė ilgėtis senų gerų laikų, savos erdvės, mažesnės ir glaudesnės bendruomenės. Vis dėlto būta ir teigiamų atsiliepimų: „Pirma toptelėjus mintis pamačius vietą: underground. Va čia tai tikras underground. Labai jauku, jokių teenageriu“; „<…> vieta – super. Vertinu milijonu iš milijono. Ir pats koncertas buvo toks tikras, neužtikrintas, neaiškus“; „Vakar reivoliucija įvyko, nes buvo kovingai nusiteikusių reivoliucionierių ir tai dar toli gražu ne pabaiga…“
Nostalgija bei džiaugsmas dėl reivo slaptumo patiko ne visiems. Viena aktyvesnių punk ir DIY bendruomenės narių svarstė: „Aš norėčiau, kad „malalietkos“ irgi būtų pakviesti į tokius koncertus – tiek daryt, tiek dalyvaut ir pamatyt tą „pasidaryk pats“ tūsą – gal tuomet taps aiškiau, kad koncertų darytojai – ne maxima, o tokie patys žmonės su daugiau entuziazmo. Pati pamenu, koks revoliucinis jausmas apimdavo, kai kas nors duodavo kokį kabelį per koncertą panešt ar už baro pastovėt. Tuomet ir sąmoningumo daugiau, ir patirties atsiranda, ir palengva patiki, kad ir pats gali daryt dalykus.“ Tačiau internetiniame forume neapsieita be nuoskaudų: „Ir daug tų „savų“ buvo? Kai aš pradėjau visam šitam punkrock tūse ir subkultūroj dalyvaut, tai buvo todėl, kad pankų subkultūra man pasirodė (ir tada tokia ir buvo), pati draugiškiausia, tolerantiškiausia, ir atviriausia VISIEMS norintiems. <…> Šituo koncertu (2007-11-20) buvo jau paskutinė riba peržengta ir pastatyta siena, undergroundas į dvi dalis padalintas. <…> Punk turi sienas griauti, o ne statyti, todėl galite pasižymėti lapkričio 20-ąją juodu markeriu savo kalendoriuje kaip „dieną, kai mirė pankrokas“.“


Lapkričio 20 reivo talka. Kaunas, 2007-11-18. Ugnės Marijos Andrijauskaitės nuotraukos
REIVAI IR PANKROKO KONCERTAI PO REIVOLIUCIJOS
Pankiškas mentalitetas dažnai siejasi su „darymu“, t. y. individualia ar grupine iniciatyva ką nors kurti, spręsti kokią nors problemą ar pan. Tad po lapkričio 20-osios reivo ir pasklidus žinioms apie klubo „Intro“, kuriame vykdavo pankroko koncertai, uždarymą, imta svarstyti, kas bus toliau. Vienas iš aktyvių pankroko subkultūros veikėjų forume siūlė: „Jamam vietą ir darom tusofkę karoče, kas žino nuošalią vietą? Pageidautina su vidiniu kiemu? Ta prasme kartu darom?“ Kitas antrino: „Būtų gerai ir visą laiką taip varyt, o ne „Intro renginių tvarkaraštis pristato“ režimu. Tačiau žiema + piktieji kapitalistai, išperkantys viską aplink, sąlygoja, kad pastovesnės vietos irgi reiktų.“ Forume ėmė skleistis ir naujos vietos vizija: „<…> imu atsargiai galvot apie kitokią pankroko formą – apie tą pankroką, kurį sunku susirasti, kuris yra nedeklaruotas ir nesuprekintas. Apie kurį sužinai patvoriuose arba iš keisto graffiti ar koncerto skelbimo be nurodytos vietos. Taip, tai užsidarymas į mažą dėžutę, bet būdami atviri mes gaunam ne pankroką, o pankroko muzikinius įvykius, kurie kaži ar beneša kokį nors vertybinį krūvį.“ Po tokių svarstymų bei aktyvių „darymų“, 2008 m. Vilniuje duris atvėrė ir iki šiol į pankroko koncertus kviečia supuvusi skylė – klubas „XI20“.
Reivų vis dar įvykdavo tiek Vilniuje, tiek Kaune. 2007 m. birželį „vienos dienos skvote“ Kaune grojo „Poinsettia“, „Anarres“ ir „Žiurkės“, 2008 m. birželį miške netoli Kauno marių pankai reiveriai klausėsi pastarųjų dviejų grupių, 2009 m. rugsėjį Vilniuje, apleistame name Valakampiuose, vyko rudens reivas su grupėmis „Anarres“, „Analfists“ bei „Omentar“, 2010 m. dar vienas reivas su tomis pačiomis grupėmis surengtas Kauno rajone, palei Neries upę. Vienas reivo dalyvių pasakojo: „Vieta gerai, šaikos daug gerai, generatorius d*chas, Annares nieko, Analfists gerai, Omentar nelipo, musinas sunkus, vynas baigėsi <…> grįžt namo visiškoj š*knoj su prožiku pusiau šviečiančiu miške su dvyrke įdomu. Užskaitomas vakaras.“ Vėlesnieji reivai, lyginant su pirmaisiais, sulaukdavo daug mažiau refleksijų ir diskusijų hardcore.lt forume.
Bene paskutinis pankroko reivas „Rave Against the Machine“ įvyko 2015-ųjų rugpjūtį Kaune, prie geležinkelio tilto per Nemuną. Jame pasirodė trys grupės: kauniečiai „Anarres“, „Žiurkės“ bei „ZLP GNR“. Koncertas surengtas pagal visas pankroko reivų tradicijas: spontaniškai, išsiųsti kuklūs kvietimai, minimalus įgarsinimas, generatoriaus gaminama elektra. Viskas vyko gana atvirai, tad patraukė ir praeivių ar pravažiuojančių miestiečių dėmesį. Koncerto pabaigoje atvykusi policija ragino skirstytis, tačiau buvo palydėta angliškos minios skanduotės: „No justice, no peace, fuck the police!“ (liet. „Jokio teisingumo, jokios taikos, velniop policiją!“) Aplink pasisukioję pareigūnai išvyko, o pankų būrys po reivo susitvarkė ir išsiskirstė, tarsi nieko nebūtų įvykę.





