„Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau suvoki, kad žiūrovams net nereikia visko pasakoti, dažnai užtenka užuominos. Subtilūs ir išlavinę, savo meninį skonį išsiugdę žmonės neretai geriau už tave patį pajaučia subtilius niuansus. Tokiu atveju, tavo kūrinys jiems tegali tapti mažu liepteliu į didelį ežerą“, – savo darbus ir santykį su publika apibūdina vienas žymiausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Algis Griškevičius. Tapytojo, fotografo, objektų kūrėjo žvilgsnis dažnai kiaurai skrodžia įprastus mūsų gyvenimo, aplinkos vaizdus, atrasdamas juose keistų būtybių, iš fantazijų ar sapnų ateinančių vizijų, absurdiškų situacijų bei nerimą keliančių ženklų. Iš A. Griškevičiaus tapybos drobių išnykęs žmogus tarsi savaime išniro jo fotografijose, kurioms menininkas skiria vis daugiau savo laiko. Filosofas Nerijus Milerius rašė: „Algio kūryba yra akivaizdi žaidžiančio žmogaus – homo ludens – manifestacija. <…> Fotografijos užkrečia kūrybiškumu, paversdamos stebėjimo procedūrą vaizduotės ribų praplėtimo pratybomis.“ Vis dažniau menininkas atskleidžia ir savo kūrybos užkulisius. Neseniai Vilniaus „Prospekto“ galerijoje vykusioje A. Griškevičiaus personalinėje parodoje „Jų apeigos“ buvo galima pamatyti trumpą videofilmą, sukurtą įgyvendinant fantastiškas fotografijų idėjas. Taip pat pristatytas naujas A. Griškevičiaus nuotraukų albumas „Scenos“, kuriame sudėti ryškiausi darbai iš garsiųjų ciklų „Zodiako ženklai“, „Mikališkių stebuklai“, „Jų apeigos“, „Cirkas“, „Iš mutantų gyvenimo“, „Ritualai“.

„Jų apeigos“ – taip vadinasi naujausia jūsų fotografijos paroda, pristatyta „Prospekto galerijoje“. Net pavadinime užkoduotas bipoliškumas – Jie ir Mes. Mūsų visuomenėje vis didėja atotrūkis tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Kodėl jums svarbi toji atskirtis? O gal jau laikas kalbėti apie solidarumą?

Aš taip pat galvoju apie jungtį, o ne atskirtį. Šiuose darbuose atsispindi ironiškas mano požiūris į Juos. Iš nuotraukų, manau, matosi, kad Jie gana juokingi, nors ir bandome paversti Juos baubais. Tiesiog, pasitelkdamas ironiją, sarkazmą bei fotografijos mediją, bandau panagrinėti mūsų santykius su kitais.

Kas tie Jie? Tai – visi, kurie ne Mes?

Jie – tai kiti. Daugelyje gyvenimiškų situacijų esame Mes ir tie Kiti, visą laiką darantys įvairiausias nesąmones. Mes juk nesąmonių nedarom, esam protingi, teisingi, o va Kiti jas krečia nuolat. O gal viskas atvirkščiai, gal kaip tik Mes esame tie Kiti, ir dėl to mumyse kyla nesibaigianti priešprieša. Darosi nebeaišku, ar barbarai stovi už mūsų vartų, ar čia mes stovim prieš vartus? Mano kartai šiuo požiūriu labai pakenkė sovietų okupacijos metai, kai tautos žiedas buvo sunaikintas Sibire, o likę Lietuvoje ir nesipriešinę buvo taip pat atskirti nuo civilizacijos. Daug kas tada netgi perėmė barbarų papročius, kurių iki šiol dar sunkiai kratomės. Dėl to mūsų santykiai dabar kažkokie…

Kapitalistiniai?

Na ne, kapitalizmas daug kur jau visiškai kitoks, o pas mus vis dar laukinis. Suprantu, kad Nepriklausomybės pradžioje (pirminėje kapitalo kaupimo stadijoje) kitaip būti negalėjo, bet praėjo 30 metų, o plėšrūnai ir toliau visur dominuoja. Šioje parodoje, beje, nėra tiesmukos visuomenės ydų kritikos, tai greičiau asociatyvūs alegoriniai vaizdiniai, artimi Jonathano Swifto pasaulėžiūrai, tik įvilkti į XXI a. formą. Skirtumas dar ir toks, kad Jų krašte atsidūriau turėdamas fotoaparatą, o štai Guliveris, nukeliavęs į Arklių ar Liliputų šalis, galėjo naudotis tik plunksna.

Kada buvo padaryta pirmoji jūsų nuotrauka? Aš aptikau 2002 m. fotografiją „Spiečius“; joje – panašus į Šarūno Saukos paveikslus vaizdas, nuogas, medaliais apkabinėtas vyro kūnas.

Čia šiokia tokia replika Šarūnui. Fotografavau visą gyvenimą, bet tai buvo visai kitokio pobūdžio fotografija. Nuo kūrybos pradžios įamžindavau mane sudominusius motyvus ir naudodavau šiuos atvaizdus kaip eskizus tapybos darbams. Bet tų nuotraukų niekada nerodžiau ir neplanavau rodyti, kol prieš porą metų Gytis Skudžinskas su savo leidykla „NoRoutine Books“ jas išleido riboto tiražo knygoje „TADA“, o Leonidas Donskis parašė gražų įvadinį tekstą, beje, vieną iš paskutiniųjų. Tačiau minėtų fotografijų niekada nebandžiau eksponuoti, nors šiais laikais, kai viskas taip greit keičiasi, negali žinoti… Dabar jau rodomi ir tie eskizai, kurie savo laiku turėjo būti išmesti į šiukšlių dėžę.

Gal fotografijai laikas suteikia papildomos vertės?

Taip, pradedu tai suprasti, ypač jeigu fotografuoji konkrečias vietas – jos keičiasi ar net visai išnyksta. Drauge su landšaftu kinta ir atmosfera; laikmetis užmeta savo šydą. Dabar vizualinė atmosfera kitokia nei prieš 20 ar 30 metų, o ji veikia ir emocinę aplinką. Todėl tos nuotraukos įgavo naujų prasmių.

Kai pradėjote intensyviau fotografuoti, kai kurie meno kritikai sakė, kad tai jūsų eksperimentinė pertrauka. Tačiau užsikabinote ilgam.

Viskas prasidėjo nuo piešinių. Aš nenorėjau eiti daugelio fotografų pramintu keliu ir fiksuoti aplinką, dažniausiai peizažus, portretus ar gyvenimiškas situacijas. Vienu žodžiu, nenorėjau dokumentuoti realybės, nes troškau fotografuoti savo fantazijas.

Jūs tarsi apsukote visą procesą – fotografuodavote, kad tapytumėte, o dabar piešiate eskizus, kad fotografuotumėte?

Taip. Paradoksas tas, kad, fotografuodamas motyvą tapybai, o vėliau jau perkeldamas tą siužetą į paveikslą, jį apgaubdavau man reikalinga atmosfera. Taip realūs daiktai įgaudavo transcendentinę, metafizinę prasmę. O nuotraukose, kaip minėjau, norėjau parodyti nerealias, siurrealistines situacijas. Kad tai pavyktų, turi į viską žiūrėti kaip dailininkas, kurio kūrybinis procesas prasideda nuo idėjos išgryninimo mąstant ir eskizuojant. Nuo eskizo einu prie įgyvendinimo, jeigu reikia, gaminu dekoracijas, siuvame kostiumus. Šią vasarą daug fotografavau ant vandens, todėl teko sukonstruoti specialią, po vandeniu nardinamą platformą. Kartais būna reikalingi kranai. Na, o pats kompozicijos įamžinimas – kaip paskutinis potėpis paveiksle.

Tačiau reikia pripažinti, kad taip dirbant vis tiek pasitaiko netikėtų ir net kuriozinių situacijų. Pavyzdžiui, kai fotografavau „Cirko“ „Skraiduolius“, keldamas personažą kranu nenumačiau, kad jis pradės suktis aplink savo ašį. Sprendimą radome – prie modelio kojos piršto pririšome valą, kurį vienas iš draugų laikė įtempęs. O tokių nenumatytų aplinkybių fotosesijų metu būdavo gana daug, ir reaguoti reikėdavo labai greit.

Jūsų nuotraukos itin teatrališkos, kaip spektaklio mizanscenos. Ar turėjo įtakos tai, kad dešimtmetį dirbote vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi Valstybiniame jaunimo teatre?

Taip, esminiai dalykai, bent jau fotografijoms, atėjo iš teatro. Jaunimo teatre dirbti pradėjau tuo pat metu kaip ir Eimuntas Nekrošius bei Dalios Tamulevičiūtės „Dešimtukas“. Labai artimai susidraugavom su Eimuntu, Remigijumi Vilkaičiu, Algiu Latėnu, Rimvydu Gaigalu (garso režisieriumi). Su Eimuntu net vienas kito vaikus krikštijom. Ta draugystė nenutrūko visą gyvenimą, ir dabar man labai jo trūksta, kaip ir Raimundo Sližio, su kuriuo taip pat artimai bičiuliavomės. Anksčiau dirbau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre; ten gaudavau daug didesnį atlyginimą, nei pasiūlė Jaunimo teatras, tačiau jaunimiečiai turėjo neatremiamą kortą – jie man suteikė nedidelę dirbtuvėlę tapybai. Toje dirbtuvėlėje (dabartinio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus patalpose) vykdavo labai daug gyvų diskusijų apie teatrą ir dailę. Vėliau, Jaunimo teatrui laikinai persikėlus į dabartinio Lietuvos rusų dramos teatro patalpas, man paskyrė daug didesnę studiją, o įsikūrus dabartinėse patalpose, aš jau neilgai jame tedirbau, nes gavau savo pirmąją asmeninę studiją. Tuo metu man vis sunkiau sekėsi suderinti pareigas teatre su tapyba ir pajutęs, kad pagaliau gali pavykti prasiversti vien iš kūrybos, suplėšiau ir išmečiau darbo knygelę – tapau laisvu menininku. Taip gyvenu jau 35 metus.