Maris Bėrzinis (g. 1962) gyvena ir dirba Rygoje. Jo specialybė – pramoninė ekonomika. Literatūra susidomėjo bei rašyti pradėjo sulaukęs 40-ies. Iki tol dirbo virėju, prekybos inspektoriumi, meteorologu, sporto metodologu, dažytoju, prekių žinovu. Nuo 1993 m. dirba Latvijos Respublikos ekonomikos ministerijoje. Jis buvo pirmasis Latvijos kultūros kapitalo fondo direktorius. Yra apdovanotas įvairiomis premijomis už dramaturgiją, prozos kūrinius bei kūrybą vaikams. Pagal jo apsakymą „Gūtenmorgenas ir laiko mašina“ 2009 m. sukurtas trumpametražis filmas tokiu pačiu pavadinimu, o 2016 m. – televizijos filmas „Gūtenmorgenas ir vienkiemis“.

Gūtenmorgenas ir Berelis

Gunčio Berelio* knygos „Ugniniai jaučiai aukso ragais“ garbei

Kartą Gūtenmorgenas su Kalniniu sėdėjo parke ant suolelio, gurkšnojo alų ir žiūrėjo, kas vyksta danguje. Buvo gegužės naktis, Kalninis spoksojo nenuleisdamas galvos ir malšino savo ilgesį kažko didingo, nepažinaus, o Gūtenmorgenas kaip visada stebėjosi, kaip taip gali būti, kad Visata plečiasi siaubingu greičiu, o va to pastebėti neįmanoma. Tiesiog akių dūmimas, piktinosi jis.
Taip jie sėdėjo ir sėdėjo, ir sėdėjo bei stebėjo ir stebėjo, ir stebėjo, praėjo vasara, praėjo ruduo, atėjo žiema, Kalniniui sušalo kojos.
– Vėsu, – sudrebėjo ir užsisegė marškinių apykaklę.
– Ko norėt, juk gruodis, – Gūtenmorgenas nuplėšė dar vieną kalendoriaus lapelį ir pamosavo Kalniniui panosėj. – Tu geriau išgerk, nes antraip tau visas alus kristalizuosis. Žiūrėk, jau ižas pasirodė.
Kalninis nugurgė porą gurkšnių ir jam pasirodė, kad kiek šilčiau tapo. Jam pasirodė.
– Taaip, – Kalninis vėl atsilošė į dangaus skliautą, – vaizdas iš tiesų nepaprastai geras. Primena vieną iš Frydricho „Mėnulio patekėjimų prie jūros“.
– Kurio Frydricho? – Gūtenmorgenas suraukė kaktą. – Turi galvoj tą, kuris Gėtei patiko?
– Taip, taip, tą patį, – Kalninis linktelėjo. – Tarp kitko, gal nupėdinkim iki Gėtės? Nusifotografuosime atminčiai.
– O pas Šilerį nenorėtum? – Gūtenmorgeno balse jaučiama ironija.
– Dar ko, – Kalninis bemaž įsižeidė, nes draugas juk žinojo, kad Gėtė jam patinka, o Šileris nebaisiai. – Reikės kažkaip šonu.
Jis vaizduotėje matė, kaip geriau atsistoti, jog, fotografuojantis prie Gėtės, į kadrą nepakliūtų dar ir Šilerio kapas.
– Na, tu kaip Berelis, – išsiviepė Gūtenmorgenas. – Kažkur skaičiau, kad tas landžioja po kapines, kur visokie rašytojukai sugulę, ir tik fotkinasi, fotkinasi, fotkinasi.
– Skaitei? – Kalninio burna išsiviepė. – Berelis, tavo žiniai, po kapines nesivalkioja. Tas visai kitas.
– Nesupratau… Kas kitas?
– Nu kitas Berelis! – Kalniniui atrodė, kad jis paaiškino pakankamai išsamiai. Jam atrodė.
– Ak, taip! Ir viskas? – Gūtenmorgenas pažiūrėjo Kalniniui į akis taip tiesiai, kad šis sudrebėjo bei suprato, jog niekas dar nesibaigė.
– Gerai, jei tu jau taip nori, – Kalninis pradėjo, – tiesa tokia, kad vienas Berelis rašo apie kitą Berelį, kuris visai nėra tas Berelis, o visiškai kitas Berelis… O jei tiksliau, vienas iš jų rašo, kitas tyrinėja, trečias rašo apie tą, kuris tyrinėja… Ne, palauk… Iš tikrųjų taip – vienas rašo prozą, antras tyrinėja poeziją, tada rašo proza apie poeziją… Ar atvirkščiai?
Gūtenmorgenui pasidarė nejauku nuo tokių kalbų. Bet jis aiškiai suprato du dalykus – pirma, kad pats nieko nesupranta, antra, kad ir Kalninis toli į lankas nubrido.
– Tai kiek gi, pagal tave, tų Berelių yra, jei neskaičiuosim to, kuris po kapus? – nė nesitikėdamas teisingo atsakymo, Gūtenmorgenas visgi nusprendė pakankinti Kalninį.
– Pradžioje man atrodė, kad tik du… Bet ką žinau tiksliai – visi jie rūko česterfildą.
– Nu super! Kad niekas neatskirtų, taip? – Gūtenmorgenas supyko. – Taigi tu irgi nežinai, kuris iš jų visų tikras?
Kalninis tylėjo. Jei jis tai žinotų… ir net jei žinotų, ar galėtų būti tikras dėl to, ką žino?
Ore pasigirdo tylus burzgimas. Virš miesto skrido nedidelis aparatas ir žemėn bėrė skrajutes. Viena nusileido tiesiai prie Gūtenmorgeno kojų. Ant balto popieriaus kraujo spalvos raidėmis buvo parašyti tik du žodžiai – ĮKALK BERELIUI! Tai pamatęs, Gūtenmorgenas atkuto.
– Tik pažiūrėk! Dar yra žmonių. Už tokius juokelius jam tikrai derėtų įkalti.
Bet Kalninis buvo skeptiškesnis.
– Nebus taip jau paprasta. Kalba, kad vienas iš Berelių yra pralindęs arfą, o stygos net nesuvirpėjo.
– Toks liesas? – Gūtenmorgenas išpūtė akis.
– Ne, tik tarkuotas, – paaiškino Kalninis, o Gūtenmorgenas vaizduotėje matavo atstumus tarp arfos stygų.
Kurį laiką abu sėdėjo tylėdami. Taip praėjo dar kelios dienos. Daugiareikšmė Berelio asmenybė suglumino ne tik Kalninį, Gūtenmorgeną irgi kankino niūrios mintys. O tas kvietimas įkalti Bereliui gyvenimą apsunkino dar labiau. Kaip įkalti? Su kuo įkalti? Į kur įkalti? Kuriam Bereliui įkalti? Galbūt įkalti jam į vidų? Klausimų buvo daug, o atsakymų, deja, jokių.
– Apie ką tu, Kalnini, galvoji? – nusižiovavo Gūtenmorgenas.
– Apie Berelį, Gūtenmorgenai, apie Berelį. Ir jo paskutiniuosius jaučius… Atsimenu, prieš kokius dešimt metų, kai jis dar dirbo pas Godo, jau tada plūkėsi su ta pabaisa, su Minotauru. Ir va, tie gyvuliai iki šiol jam neduoda ramybės.
Kaip patvirtinimas Kalninio žodžiams iš vartų angos kitoje gatvės pusėje išbėgo liesas vyras ilgais, arklio uodegon surištais plaukais. Jis atrodė išsigandęs, ir nieko čia keisto, nes ten pat iš tamsos išlėkė įnirtęs bulius, dar nespėjęs tapti taikiu jaučiu. O paskui šiuos abu, garsiai keikdamasis ir mosuodamas storu vėzdu, skuodė senų seniausias senis; iš visko sprendžiant – gyvulių augintojas. Gūtenmorgenui ir Kalniniui užgniaužė kvapą nuo tokio didingo vaizdo.
– Jie artėja prie mūsų! – persigandęs Kalninis išlemeno paskutinius savo žodžius. – Mes pražuvę!
– Nemyžk! Pralėks pro šalį. Pražuvęs tas vyrukas. Klausyk, ar tik tai ne jis! – Gūtenmorgenas bedė Kalniniui į šoną ir suriko bėgliui: – Ei, ar tu tas Berelis?
– Aha, mhm, mhm, – Berelis pritariamai sukrenkštė ir nuskriejo tolyn, kiek kojos neša, nes rudašonis žvėris bei senas piemuo jau lipo ant kulnų.
…Ir žalo buliaus nagos skėlė ugningas žiežirbas grindinio akmenyse, o jo riaumojimas kilo į dangų žvaigždėtą… Gūtenmorgenui net truputį pagailo Berelio.
Energingoji trijulė bėgo ilgai. Gūtenmorgenas kantriai stebėjo – pavys ar nepavys – ir jau norėjo sukirsti su Kalniniu, bet šis patyliukais buvo išsliūkinęs namo vienomis vilnonėmis kojinėmis. Kai grįžo, Berelis su savo persekiotojais jau buvo dingę iš akiračio. Gūtenmorgenas nužvelgė Kalninį priekaištingu žvilgsniu ir paklausė:
– Ne, tai tu man dabar pasakyk – kuris iš Berelių buvo šitas? Tas, kuris rašo, tas, kuris tiria, ar tas, kuris ne?
Kalninis tylėjo ir atrodė, kad tyrinėja margus savo kojinių siūlus. Gūtenmorgenas stengėsi pažvelgti Kalniniui į akis, tačiau nesėkmingai.
– Ko tu visą laiką tyli? Argi man vienam teks su tais Bereliais… – Gūtenmorgenas nespėjo pabaigti sakinio, nes iš vartų išlindo dar vieno Berelio galva.
Tai buvo taip netikėta, kad Kalninis ėmė tylėti dar labiau, o Gūtenmorgenas visiškai atvirkščiai – ėmė reikštis vis garsiau.
– Ei! Tu esi pirmas, antras, trečias ar koks? – jis rėkė per gatvę.
Berelis sustingo nuo klaikaus riksmo ir, negalėdamas suprasti, ar klausimas puolamasis, ar retorinis, dėl visa ko atsistojo į savigynos pozą, o Gūtenmorgenas, mojuodamas skrajute, vėl užriaumojo kiek pajėgė:
– O čia dar yra kvietimas įkalti! Ką pasakysi?
– Trečias? – Berelis dūrė į save. – Įkalti? Ne, vyriukai, atleiskit, šįkart neišdegs.
Supratęs, jog šie niekdariai nepavojingi, Berelis ramiai apsisuko aplink savo ašį ir pasileido į visas keturias pasaulio puses. Vien smilkstanti cigaretė teliko kyboti ore. Bet Gūtenmorgenas, pajutęs tabako dūmų kvapą, staiga prisiminė, kad jau seniausiai buvo pažadėjęs nuvesti žmoną į „Karmen“.

* Guntis Berelis (g. 1961) – šiuolaikinės latvių literatūros kritikas ir rašytojas, išleidęs apsakymų rinkinius „Mitomanija“, „Minotauro medžioklė“, romaną „Ugniniai jaučiai auksiniais ragais“ bei kitas knygas.