Visų pirma, paklauskime – kodėl poetas ir kodėl menininkas? Regis, į tai atrėžti yra visai nesudėtinga. Šis žmogus iš tiesų kuria poeziją bei vizualius dalykus. Bet ar visi tai darantys yra poetai ir menininkai? Žinoma, kad ne. Kai kam, gal net daug kam, tai – tik vienas iš hobių ar amplua, pateisinančių jų, ne – ne buvimą šioje ašarų pakalnėje, o socialinį statusą, galop savąjį ego kitų subjektų atžvilgiu. Pakartosiu banaliai teisingą vieno kolegos pastebėjimą, jog egzistuoja dvi menininkų (ir poetų) kategorijos – vieni myli save mene (poezijoje), kiti – tiesiog meną (poeziją). Regis, Auris priskirtinas prie antrųjų frakcijos… Meilė (menui, poezijai, o taip pat ir artimui savo) yra toks keistas dalykas (kaip ir, pavyzdžiui, nuoširdumas), kurį sunku pasverti bei patikrinti, verbalizuoti bei įvaizdinti. Tad ir Aurio Radzevičiaus atveju tai, atrodytų, sudėtinga apibrėžti bei pagauti už skverno. Iš kitos pusės – viskas labai paprasta ir aišku. Meilė menui (o ir poezijai) akivaizdžiai regima tuomet, kai ją reiškiantysis (nors paprastai tokie dalykai nedeklaruojami – taip elgiasi būtent pirmosios kategorijos individai) gyvena tuo, ką daro. Kalbant apie A. Radzevičių, sunku atskirti, keblu atlikti net ir labai precizišką, chirurgiškai tikslų pjūvį, rėžiantį liniją tarp to, kas daroma bei paties darymo. Auris yra poetas ir menininkas in corpore. Tiesiog užtenka pamatyti jį gyvai ir įsitikinti, jog pats kūrėjas panašus į tapybinį „subjektyvųjį objektą“. Taip autorius yra apsibrėžęs savo paties kuriamus artefaktus, vizualiai bei iliustratyviai žvelgiant, primenančius barokinio teatro scenografinius atributus arba Didžiosios savaitės metu lietuviškose bažnyčiose dar tais pačiais laikais pradėtus gaminti ir naudoti Viešpaties grabą saugančius karius, angelus ar šventuosius. Arba gana išgirsti jo įsimintiną kalbėjimo manierą – su pauzėmis, nutylėjimais, ekskursais ir akių blykstelėjimais. Skaityti savo poeziją geba ne kiekvienas ją parašęs (paprastai tai virsta monotonišku veblenimu po nosimi) ar juo labiau aktorius (tuomet deklamacija įgauna sudegiusios scenos patoso bei egzaltacijos). Auris tai paverčia nedideliu monospektakliu ar, tiksliau sakant, verbaliu-vizualiu performansu.