fbpx

IŠLAISVINTI KŪRYBINĘ INICIATYVĄ

Matas Šiupšinskas

Kūrybinių gaivalų ganymui dažniausiai pasirenkamos gyvybe pulsuojančios miestų kertelės ar visa apimantis tyros ir nepaliestos gamtos glėbys. Dar šiam kilniam reikalui tinka pramonės dykros, industriniai griuvėsiai ir visaip kitaip nekasdieniška scenografija. Bet šį kartą nei apie vienus, nei apie kitus. Šį kartą apie kolektyvinius sodus ir kūrybos gūsiams atsidavusius sodininkus. Tokius, kurie gal dar ir karą pamena, o jei nepamena, tai bent Andropovą tikrai prakeikti spėjo. Žodžiu, dalykų matę, o tarp tų dalykų – ir sodus.

Kolektyvinė sodininkystė sovietmečiu buvo masinis reiškinys. Toks masinis, kad ir dabar išgirdus žodį „sodai“ ne vienas galvoje ima sukti prisiminimus apie ten leistas vasaras, stiklainių eiles, kruopščiai išrikiuotas blokinio daugiabučio rūsyje, arba medinį kaimynų sodo namelį, kuris vienintelis gatvėje stovėjo ant kalniuko. Ir kaip tyčia toks trikam̃pis, visai į kitus namus nepanašus. Greičiausiai jis – ryškiai nudažytas, ornamentais apkaišiotas, o gal net vainikuotas vėjarode, vaizduojančia raganą ant šluotos. Ir visai nesvarbu, kad tūkstančiai gatvelių turėjo po tokį, nes šitas tai tikrai buvo pats pačiausias.

Na gerai, gal daliai mūsų kolektyviniai sodai svetimi, o ten lankytasi tik tuos kelis kartus, kai hormonus sunkiai suvaldantys bendraklasiai organizavo plotą. Tikėtina, jog plotas prasidėjo elnių ragais dekoruotame raudonų plytų interjere ir pasibaigė snūstelėjimu kaimynų šiltnamyje. Net ir toks trumpas, bet intensyvus kontaktas su kolektyvine sodininkyste turėjo palikti lyrinio subjekto atmintyje tam tikrus įspaudus, todėl leisiu sau konstatuoti, kad visi mes kažkiek sodų paveikti. Ir ne šiaip paveikti – jie jau tapo miestiečių kolektyvinės atminties dalimi.

Iš kur visa tai?

Pokario miestai Lietuvoje sparčiai augo, augo ir darbo jėgos poreikis. Naujakuriai dažniausiai būdavo atvykę iš provincijos ir drauge atsivežę savus įpročius bei tradicijas, gerokai disonavusius su modernistinio miesto dogmomis. Miestai pūtėsi juose statant naujus blokinių namų kvartalus ir, kuomet kalbama apie socialistinį miestą, įprastai galvoje turimi būtent jie. Bet tai tik dalis istorijos. Centralizuotas valdymas ir funkcionalistinis planavimas veikė popieriuje, tačiau realybėje gyventojų buitinis aptarnavimas strigo, planavimo normos neatitiko tikrųjų poreikių, o maži butukai – naujakurių lūkesčių. Miestiečiai buvo priklausomi nuo neformalių santykių ir miesto „paraščių“ arba „pilkųjų zonų“, užtikrinusių alternatyvius šeimos aprūpinimo ir poreikių patenkinimo kelius. Sodai buvo viena jų.

Sovietmečio spaudoje minima (nors nebūtinai tiksliai ir teisingai), kad kolektyvinės sodininkystės pradžia Lietuvoje ėmė megztis Stalinui skaičiuojant paskutinius savo metus. Būrėsi pirmieji sodininkų būreliai, o netrukus – ir miestų draugijos, kol galiausiai 1959 m. įkurta visos Lietuvos sodininkystės draugija. Procesas įgavo oficialesnį statusą, sodininkų skaičius nuolat augo ir vis nauji nederlingos žemės masyvai buvo raikomi į šešių (už miesto – iki dvylikos) arų ploto kąsnelius. Apie 1987 m. sodams skirtos žemės plotai Lietuvoje peržengė 13 000 hektarų, o sodininkų bendrijų narių skaičius pasiekė apie 143 000. Žinant, jog sodininkystė dažnai būdavo šeimyninė veikla, galima nujausti, kad realus soduose savaitgalius leisdavusiųjų skaičius išties gerokai didesnis.

Sodininkystė ne tik buvo populiari, bet ir rado savo vietą oficialioje sovietmečio retorikoje. Pagrindiniu jos tikslu įvardytas gyventojų poilsis po darbo, aktyviai leidžiant laiką gamtos apsuptyje. Darbo liaudis turi būti deramai atsigavusi po ilgos dienos gamykloje ir atkūrusi jėgas tam, kad rytoj vėl galėtų energingai šturmuoti penkmečio planus. Kas kitas, jei ne tiesi lysvė ir kauptukas rankose leis darbininkui atsikvėpti nuo modernistinio miesto monotonijos ir padės kiekviena ląstele pajusti komunistinės gerovės jėgą? Atrasti galimybę pačiam užsiauginti maisto.

2019-07-23