SPACE COLLAGE / ERDVĖS KOLIAŽAS, 2018. Mišri technika, popierius, 66 x 110
Aistė M. Grajauskaitė, Vita Opolskytė

Gedvilė Bunikytė: Man kūryba – tai žmogaus švento dieviškumo išraiška

Mene visais laikais buvo ir tebėra daug simbolizmo, ar bent jau taip teigia didelė dalis meno kritikų, istorikų. Simbolikos apstu įvairiuose tapybos žanruose, jos kryptyse, stiliuose bei judėjimuose, tačiau labiausiai mistika ir gandais apipinti konceptualusis menas ir abstrakcija. Pastaroji istorijoms, mitams rastis itin palanki dėl savo talpumo, leidžiančio žiūrovo vaizduotei konstruoti begalinius galimus scenarijus. Šio interviu herojė menininkė Gedvilė Bunikytė kuria minimalistines abstrakcijas. Jose daug vietos žvilgsniui, apstu erdvės linijoms, galima atrasti lengvai interpretuojamų ar atpažįstamų įvaizdžių, formų. Menininkės darbuose figūruoja du kertiniai tapybos dėmenys – linija ir spalva. Kad ir kaip keistai tai nuskambės, statiški jos paveikslai atrodo dinamiški, gyvi, atliepiantys vidines žmogiškąsias emocijas.

Viename interviu Gedvilė pasakoja, jog dar būdama trejų pareiškė artimiesiems, kad bus menininkė, tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad augdama visiškai pamiršo savo žodžius ir ja netapo. Lyg ironizuodama kūrėja sako, kad yra ne menininkė, o linijų piešėja, nes būtent šias vaizduoti jai sekasi geriausiai, tačiau įdomiausia dalis – Gedvilės linijos nė kiek nedomina, nes didysis jos susitelkimas nukreiptas į erdves tarp jų ir tai, ką ten galima rasti ar palikti. „Linijos padeda formuoti erdvę“, – teigia dailininkė, kuri gimė Lietuvoje, užaugo Anglijoje, o gyvena ir dirba Honkonge. Pirmą kartą pažvelgus į jos darbus sunku sutelkti dėmesį į erdvę, nes akį traukia kontrastingų mėlynos, raudonos ir juodos šokis, tačiau galiausiai, apsipratus su vaizdu, galima pajusti, kaip drobė kvėpuoja. Tad būtent apie šį kūno, dvasios ir drobės kvėpavimą, apie savęs atradimą ir meno bei saviraiškos poreikį su kūrėja kalbasi tapytoja Vita Opolskytė (V. O.) ir menotyrininkė Aistė M. Grajauskaitė (A. M. G.).

V. O.: Tavo biografija, nemeluosiu, kelia įspūdį šalių įvairove, pažintomis skirtingomis kultūromis, klajūnišku gyvenimo būdu. Viename interviu pasakojai, kad po Londono šurmulio prireikė užsisklęsti tylos kokone ne vienerius metus, po kurių žengei į savosios tapatybės paieškų kelią. Vietovės, kuriose būname, neišvengiamai mus veikia, jau nekalbant apie kiek­vienos šalies specifiką. Gal galėtum paanalizuoti, kaip Tavo kūryba kito priklausomai nuo to, kur buvai apsistojusi?

G. B.: Dabar esu Meksikoje. Gyvenu pas šamanę, aukštai ant kalno, medinėje trobelėje be elektros. Visiškai kaip pasakoje, visiškai idiliškai. Čia būsiu dar du ar tris mėnesius ir nieko nekursiu. Tiesiog kasdienės praktikos (joga, pranajama, meditacija) ir intensyvus pasiruošimas retreat’ui, kurio metu savaitę praleisiu visiškoje tamsoje. Jaučiu, kad man laikas nerti į gelmę.

Sutinku, mus veikia viskas – vietos, žmonės, bet kokia stimuliacija ar net jos nebuvimas. Tačiau svarbu suprasti, kad visa informacija ir energija gali būti naudingos kūrybai, ir tik priklausomai nuo savo sąmoningumo pasirenkame, su kokia informacija ar energija dirbti. Tikiu, kad jeigu menininkas yra pažengęs, jam atsiveria ne tik spalvų ar formų galimybės, bet ir subtilesnis – energijos – lygis. Pavyzdžiui, Vasilijus Kandinskis ir Kazimiras Malevičius daug rašė apie transcendentinę formų svarbą. Jų tekstuose kalbama ne apie pačią geometriją, o apie dvasios (angl. spirit) energiją joje. Aš jau dešimtmetį sistemingai ir nuosekliai seku ne spalvos ar naratyvaus turinio, bet formos pavidalu. Mano darbuose galima pastebėti tas pačias griežtas taisykles, kelių pirminių spalvų ir geometrinių formų variacijas, tačiau jų energija kinta, kaip ir jų tarpusavio santykis erdvėje. Tad taip, keičiasi aplinka, keičiuosi aš, keičiasi ir darbai.

Keliaudama visada ieškau ne skirtumų, o panašumų. Kas mus, žmones, jungia, kaip egzistuojame, būdami gamtos dalis. Kiekvienas visatos kūrinys yra individualus, jame kažkas išreikšta stipriau, kažkas silpniau. Paradoksalu, bet kur bepažvelgtume, į ką bežiūrėtume, visur vienaip ar kitaip galime įžvelgti save. Tai amžinas paradoksas ir didžiojo kūrėjo žaismas.

Visata, žmogus, kūryba – viskas vyksta organiško judėjimo principu, cikliškai. Juk niekas nestovi vietoje, pereina į vis kitą stadiją, kad ir kokia ji būtų. Tad pastovi kaita, judėjimas – tai gyvybės principas.

Pati šiuo metu gyvenu tyloje, gamtoje, einu per vidinius atgimimo ciklus. Dar nesu tikra, kaip grįžus tai atsispindės mano paveiksluose, bet žinau vieną – miestas mane veikia kaip greitpuodis. Metaforiškai kalbant, iki šiol, kad prasivertų durys į kūrybą, reikėdavo daugiau intensyvaus spaudimo, bet laikui bėgant mokausi švelniau atsiverti ir pakanka vis mažiau išorinės kaitos bei stimuliacijos.